Vyr. redaktoriaus straipsniai
2013 02 01. Gražioji viltis
Algirdas Pilvelis
Londone nebuvęs matau kraujo apytakos nepakankamumo kreivę nubrėžtą „Snoro“ savininkų sielose. Teismo nutarties laukimas... Nejaugi jie nejautė, kad „Snore“ šmėkščioja neaiškių jaunų vyrų su baltomis apykaklėmis... Tačiau banko plėtra buvo ženklai – viskas ten tvarkinga. Vilniaus Centriniame pašte atidaromas „Snoro“ skyrius, paskui Gedimino pr.2 sušvito „Snoras“ . Toliau „Snoro“ ženklas ryškėjo, gausėjo jo kioskų visoje Lietuvoje. Gal nereikėjo taip įsirėžti į kitų silpnesnių banknotų konvertavimą į amžinąjį dolerį. Šio banko steigimo sutartyje nebuvo numatyta rizikos momento atsarga, jeigu nepavyktų piniginės operacijos. Turėjo būtinai būti tokių atvejų garantas.
Gražioji viltis - gelbėjimosi pasaga. A.Pilvelio nuotr. 1964 m.
Po metų sužinau apie stambiausio šalies laikraščio „Lietuvos rytas“ susijungiamą su „Snoru“. Pagalvojau, ar čia nebus didžiausia dviejų Lietuvos galingų įmonių apsirikimas. Tuo tarpu indėlininkų eilės prie „Snoro“ punktų nuolat ilgėja.
„Snoras“ tampa savitu „Lietuvos ryto“ laikraščio metinės prenumeratos skatintoju.
Manytina, jog „Snoro“ savininkai pasirinko UAB „Lietuvos rytą“ neabejodami, nes vyriausiojo redaktoriaus Gedvydo Vainausko dėka ši bendrovė sėkmingai veikė. „Snoras“ įsigijo per 30 proc. „Lietuvos ryto“ akcijų, be abejo, gerai apgalvojęs. Tai buvo rimtas žingsnis.
Susilaukta sveikintinų vertinimų tikintis „Lietuvos ryto“ ir „Snoro“ akcininkams pelno.
„Snoro“ savininkų Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko teismas vyks Londone, jeigu būsiu oficialiai pakviestas, galėčiau liudyti teisme iš esmės tai, kai esu pats patyręs. Man teko atlikti didelės sumos didžiausią savo gyvenime finansinę operaciją: pardaviau fiziniam asmeniui AB „Gintaro“ viešbutis turimų akcijų 17,8 proc. paketą. Sutarta kaina su pirkėju siekė daugiau kaip 800 tūkstančių litų. Pirkėjas pasiūlė man pinigus pervesti iš savo turimos sąskaitos „Snore“ į bet kurį Lietuvos komercinį banką, pridurdamas, kad greičiausia sąskaitą atidaryti AB „Snoras“. Nebūsią jokių nesklandumų - viskas jame sąžininga, patogu, tai esąs vienas geriausių Lietuvos komercinių bankų. Su pirkėju nuvykome į „Snorą“, banko operatorei padaviau dokumentą, ji per keletą minučių atidarė sąskaitą mano vardu. Tada pirkėjas iš savo sąskaitos pervedė visus sutartus pinigus į mano tik ką atidarytą sąskaitą. Pagalvojau, kad maža kas, gal geriausia būtų išgryninti visą sumą ir pasiimti su savimi. Kasininkė nuėjo pas vyresnįjį kontrolierių papildomo parašo, ir man „Snoras“ išmokėjo visą sumą grynaisiais – 10 Lt banknotais su Dariaus ir Girėno atvaizdais. Bankas pinigus tinkamai supakavo į paketą. Iškviečiau taksi ir laimingai pasiekiau namus naujame Vilniaus mikrorajone. Apskritai man kyla abejonių, banką AB „Snoras“, kurį Lietuvos aukščiausia politinė valdžia nacionalizavo per dieną. Logiškai galvojant nuo nacionalizavimo momento turėjo tapti Lietuvos valstybės komerciniu banku.
Toliau prasideda konvulsijos. Užuot bendravę su banko AB „Snoras“ savininkais Vladimiru Antonovu ir Raimondu Baranausku, Lietuvos žmonės, šio banko indėlininkai, dabar bendrauja tik su bankroto administratoriumi. Šiuo metu V.Antonovas ir R.Baranauskas nebelaisvi, jų sveikatos būklė liūdnoka, jie dabar neturi šalia savęs patikimų darbuotojų, apie AB „Snoro“ avininkus išsiuntinėta į įvairias pasaulio šalis pranešimai, kad jie, neva apvogę dešimtis tūkstančių indėlininkų, slapstosi pabėgę į Londoną su savo žmonomis. Jie abu gerai suprato, kad Lietuvoje neteks būti laisviems. Skausmingos laukimo dienos. Nepigu gyventi svetimoje šalyje ir laukti teismo, bet dar baisiau, kai tave kaltina, jog bėgai iš savo tėvynės, lyg čia, Lietuvoje, nebūtų teismų, teisininkų. Juk kaltinimai baisūs – išgrobstytas bankas, kurį tu kūrei laikydamasis einant savo gyvenimo pasižadėjimo, kad tu išsiskleisi, kad prisidėsi prie Lietuvos ekonomikos klestėjimo. Tikslas – kilnus. Keliasdešimt tūkstančių akcininkų, ir niekas neklauso jų balso, susirinkimų reikalavimų.
Pamenu savo susitikimą su „Snoro“ vadovais. Pasiūliau jiems vienos bendrovės pastatą nupirkti ir perkelti banką į Vilniaus miesto centrą, nes Vivulskio g. pastatas atrodė kaip sovietinių laikų gamyklėlė. Gavau atsakymą – bankas turi sustiprėti, o tada kelsimės į Vilniaus centrą. jau investuota į nedidelių kioskų Vilniuje įrengimą.
AB bankas „Snoras“ nemažai investavo ir banko filialai sėkmingai vykdė visas bankines operacijas. Kartą eidamas Gedimino prospektu pamačiau keliolika vyrų, kraunančių buvusio AB „Snoras“ inventorių. Pasidomėjau kokia kaina parduodami seifai. Išgirdau ir nustebau – metalo laužo kaina.
Laikyti savo rankose svetimą turtą ir pardavinėti beveik už keliolika kartų mažesnę kainą, negu pirko savininkai, be to, turint tikslą griauti, o ne statyti, –suvirpa kiekvieno širdis: juk šis bankas dar galėjo gyvuoti, jeigu nebūtų priimtas labai visiems neaiškus sprendimas nacionalizuoti šį banką.
AB "Snoras", susijungęs su "Lietuvos rytu", buvo tapęs viena bankininkystės ir žiniasklaidos naujų atramų. lyderiais. Lietuva, maža šalis, neturi bankininkystės tradicijų. Manyčiau, jog Gedvydas Vainauskas galėjo tapti „Snoro" prezidentu. Galbūt aukščiausia Lietuvos politinė valdžia nebūtų išdrįsusi nacionalizuoti "Snoro" – būtų kilęs pernelyg didelis skandalas.
Mano sąskaita „Snore" irgi buvo nacionalizuota. "Snoras", man, kaip klientui, išlieka geriausiu banku. Palyginu AB „Snorą“, pavyzdžiui, su švedišku "Hansabanku", kuris nupirko Lietuvos „Taupomąjį banką“. Kreipiausi į jį raštu dėl 220 000 Lt, kuriuos buvau padėjęs "Taupomajame banke". Man buvo paaiškinta, kad nedings nė vienas mano litas. Tačiau iškylą daug keblumų, nes reikia peržiūrėti visą "Taupomojo banko" klientų kartoteką. Banko darbuotojai kas mėnesį pasiūlydavo ateiti dar po mėnesio, ir taip tęsiasi iki šiol, nieko konkretaus man neatsakoma. „Hansabankas" jau seniai pervardytas "Swedbanku". Iki šios dienos minu ir "Swedbanko" vadovų durų slenksčius – jie vis žada ir žada surasti mano įdėtus 220 000 Lt. Kaltinamas „Taupomasis bankas", kad netvarkingai perdavęs dokumentus „Hansabankui". Tačiau nė vienas Lietuvos valstybės aukštas pareigas einantis įtakingas politikas neišdrįsta pareikšti jokių pretenzijų vikingų komerciniams bankams. Jau geriau jiems imti kreditus su nerealiai didelėmis palūkanų normomis. Nesunku suskaičiuoti, kokie pelnai plėšiami iš mūsų valstybės, jei skolinamasi milijardą litų. Administruoti tokį kreditą lengva – bet kuris banko vadybininkas elektroniniu paštu praneš, kiek priauginta palūkanų pagal tokią ir tokią sutartį. Bet jei bankui reikia išnagrinėti ir atsakyti į kliento paklausimą dėl „Taupomajame banke" laikytų pinigų, dabartinė „Swedbanko“ administracija numoja ranka.
„Kančia ir pažinimas“ – užgesinus „Snorą", sujungtą su „Lietuvos rytu". Viskas netrukus paaiškės. Gal gerai, kad ne Lietuvos teismai spręs ne savo noru „pabėgusiųjų" iš Lietuvos „Snoro“ banko vadovų likimą.
Man kyla klausimas – galbūt Antonovas ir Baranauskas galėjo patikėti Gedvydui Vainauskui banko „Snoro" vadovo kėdę. Šį žmogų teko pažinti dar nuo tų laikų, kai Gedvydas vilkėjo dar Sovietų dviratininkų jaunių rinktinės marškinėlius. Kartais tekdavo pabendrauti, kai jis 1972 m. dirbo „Tiesos" kultūros skyriuje korespondentu. Labai talentingas žurnalistas ir organizatorius buvo pastebėtas tuomečio vyr. redaktoriaus Alberto Laurinčiuko, ir jam patikėtos „Tiesos" profsąjungos pirmininko visuomeninės pareigos. Tuo metu „Tiesos" kultūros skyriui vadovavo Leonas Braziulis. Jis pakvietė dirbti Pedagoginį institutą baigusį Rimvydą Valatką, kurį išaugino iki etatinio „Tiesos" korespondento Leonas Braziulis ir Gedvydas Vainauskas. Netrukus susiklosčius palankioms aplinkybėms, vienas talentingiausių Lietuvos žurnalistų G.Vainauskas paskiriamas „Komjaunimo tiesos" redaktoriumi vietoj senstelėjusio redaktoriaus Chadzevičiaus. Kaip tik tada „Komjaunimo tiesos" tiražas ūgteli iki 550 000 egzempliorių. „Komjaunimo tiesa" pradeda dirbti pelningai. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Nepriklausomybę, „Komjaunimo tiesa" pervardyta į UAB „Lietuvos rytą" (šį vardą išrinko patriotas G.Vainauskas). Vyriausiasis redaktorius Gedvydas Vainauskas priėmė dirbti į „Lietuvos rytą" pavaduotojais Algimantą Budrį ir Rimvydą Valatką, su kuriais drauge dirbo ilgą laiką „Tiesoje" ir „Komjaunimo tiesoje".
Neseniai Rimvydas Valatka netikėtai pasitraukė ir tapo vyriausiuoju norvegų pinigais leidžiamo savaitraščio "15 minučių" redaktoriumi. Energijos perteklius „15 minučių" redaktoriui veržiasi ir leidžia kurti savo veidą. Kartais garsiai skelbiama, jog"15 minučių" tiražas yra didžiausias iš visų Lietuvoje leidžiamų laikraščių. Tačiau tai, kad kiekvienais metais norvegai skiria daugiau kaip 10 milijonų litų dotaciją savaitraščiui „15 minučių“, R.Valatka kažkodėl nutyli – to niekur neskelbia.
Iš prigimties gelmių G.Vainauskas – patriotas. Nors dirbęs „Tiesoje", niekad neslėpdavo, kad jo senelis Jonas Vainauskas – Lietuvos savanoris, gynęs Šiaulius ir Prezidento A.Smetonos buvo apdovanotas ordinu 1938 metais, kai Lietuva šventė 20 metų Nepriklausomybės jubiliejų. F.Nyčė veikale „Tragedijos gimimas" rašė: „Keldami į viršų širdis, iškelkite, o broliai mano, į viršų širdis. Nepamirškite ir kojų." Netolimas mūsų tautos ryšys su seneliais, proseneliais yra svarbus. "Miklus ir gyvas, palaimingas lengvabūdis – Zaratrusta žiniuonis, Zaratrusta juokonis, nekantruolis, pakantusis, toksai, kurs šuolius mėgsta tiesius, taip pat į šoną; aš pats šią karūną užsidėjau" (F.Nyčė). Prie to pridurčiau – prisimenu, kiek G.Vainauskas sudėjo pastangų, kad galėtų užsidėti "Lietuvos ryto" vyr. redaktoriaus ir savininko karūną. Dirbo iki išsekimo kasdien po 12-14 valandų. Tokį išvargusį, vos paeinantį, prie namų Pilies gatvėje vakarais sutikdavo kaimynai ir "Lietuvos ryto" skaitytojai. Rezultatas pasiektas – „Lietuvos rytas" – ne tik didžiausias bet ir turtingiausias šalies dienraštis. Laikraštis su priedais, spausdinamas Skaidiškėse persikėlė į naują nuosavą, vieną moderniausių Europoje spaustuvių Vievyje. Taip pat ir „Lietuvos ryto" žurnalistai persikėlė į 12 milijonų litų kainavusį naują septynių aukštų pastatą, kurį pastatė „Molesta" per vienerius metus. Kadangi pastatas yra Vilniaus centre, greta SEB banko, manau, G.Vainauskas įstengtų tose patalpose įsteigti nedidelį lietuvišką komercinį banką ir imtis bankinės veiklos.
Banke svarbiausia mokėti skaičiuoti pinigus. 2003 metais Izraelyje buvau pripažintas geriausiu Lietuvos žurnalistu. Buvau apdovanotas dešimties dienų kelione į Izraelį. Gyvenau geriausiuose Jeruzalės, Tel Avivo viešbučiuose, kasdien prie viešbučio laukdavo automobilis ir gidas, kalbantis rusų kalba. Nuo ryto iki vakaro buvau vežiojamas ir susipažinau su prestižinėmis Izraelio įmonėmis. Buvau priimtas tuometinio finansų ministro Natanjago. Jo tėvas gimė Panevėžyje. Natanjagas šiek tiek kalbėjo lietuviškai. Bet man padarė įspūdį kas kita – jo siūlymas lietuviams išmokti skaičiuoti pinigus. Grįžęs į Lietuvą, parašiau tuometiniam premjerui siūlymą – Izraelyje yra proto perteklius – įžymių ekonomistų, bankininkų. Tad Lietuva turėtų pasikviesti juos konsultuoti ekonominiais finansiniais klausimais ir padėti parengti Lietuvos vystymosi strateginę ateitį dvidešimčiai metų. Apie tai rašiau ir valstybės laikraštyje "Lietuvos Aidas". Nė karto nė vienas politikas neatsiliepė į tokį rimtą siūlymą. Kodėl? Nejaugi Pažadėtoji Žemė, kurioje jau keli tūkstančiai metų pr.Kr. atsiskaitydavo auksinėmis monetomis, randamomis kasinėjant kultūrinį Jeruzalės sluoksnį, mūsų lietuviško proto nedomina. Jeruzalėje panorau užeiti ir susipažinti su vieno banko vadovu. Buvau priimtas ir nustebau, kad tame banke tedirba vos keli darbuotojai. Pasidomėjau dėl kredito. Man buvo atsakyta, kad galima išnagrinėti tokį klausimą ir kad Vilniuje turimas nekilnojamas turtas turėtų būti įkainotas tarptautinio eksperto, o tada būtų sprendžiamas klausimas dėl metinių palūkanų, kurios siektų apie 3,5 proc. Tuo metu Lietuvos komerciniai bankai teikdavo kreditus ne mažesnėmis nei 17 proc.palūkanomis. Panašūs procentai ir dabar, nors ECB kiekvieną mėnesį euriborą nustato vis mažesnį.
Bet grįžkim į „Snoro" ir "Lietuvos ryto" jungtuves. Ar tikrai skaitytojas tiki, kad G.Vainauskas galėtų įsteigti lietuvišką komercinį banką ir tapti to banko valdybos pirmininku? Tikriausiai galėtų. Jis protingas, drąsus ir visada kovos už indėlininkus, jų indėlių saugumą. Belieka sulaukti jo paties Gedvydo Vainausko sprendimo.
Atgal
