Vyr. redaktoriaus straipsniai
2013 01 29.Režisierius ieško... Priešų paieškos ar neviltis...
Algirdas Pilvelis
Rusų rašytojo Ivano Krylovo pasakėčioje pasakojama, kaip kartą vedžiojamą po miestą dramblį užpuolė šuo mopsiukas ir pradėjo loti. Istorija tokia žinoma, kad nesinorėtų ir kartoti, bet pasaulio istorijoje ji nuolat kartojasi. Įvairiu metu ir įvairiose vietose. Suprantama, mopsiukas yra nedidelis padarėlis, ir jo beveik niekas nepastebi, o štai šalia dramblio gal kažkas ir atkreips į jį dėmesį, žinoma, jeigu tik labai garsiai los, iki užkimimo.
Šitos pasakėčios variantas buvo žinomas ir viduramžių Prancūzijoje, ir senovės Romoje, ir senovės Indijoje, todėl istorijai apie dramblį ir labai piktą šunelį jau kokie penki tūkstančiai metų. Ir ji vis dar neužmirštama, vis dar pasikartoja, nuo jos, atrodo, niekur negalima pabėgti. Niekas nežino to pirmo mopsiuko, aplojusio dramblį, vardo. Bet mopsiukų kartų kartos vis perima šį lojimo meną, ir labai sėkmingai. Juk tam ypatingų sugebėjimų nereikia. Nereikia tam ir didžiulės drąsos, juk dramblys dažnai to pikto šuniuko net nepastebi, o jeigu ir pamato, tai niekada neatsiliepia. Taigi be jokios rizikos daug triukšmo dėl nieko.
Per tūkstančius metų netgi išsiplėtojo savita mopsizmo industrija, dabar įgijusi bulvarinės spaudos vardą. Įsidėmėkime, kad tokioje spaudoje niekada nerašoma apie paprastus žmones. Tačiau dažniausiai rašo prasti žurnalistai. Kaip matome, kišeniniai šuniukai loja, drambliai žingsniuoja toliau. O kartais tas šunelio lojimas gali būti net pravartus. Pavyzdžiui, pagal šį įnirtingą signalą galime žinoti, kad praeina dramblys.
Populiarus mopsizmas ir politikoje. Be jo neišsiverčia nė viena vadinamoji „kampanija“ – ar artėjantys rinkimai, ar šiaip bandymai „pakeisti politinius vėjus“. Politikoje toks mopsizmas dažniausiai vadinamas „priešų paieška“. Nėra su kuo kariauti, priešą reikia išsigalvoti. Ir kuo jis galingesnis, tuo daugiau „garbės“ lojančiajam. Savaime aišku, kad garbę visi mopsai supranta skirtingai. Išeitų, jog garbė yra ne sąžinės dalykas, ne kilnūs poelgiai, o triukšmo kėlimas. Triukšmauk, kol susilauksi dėmesio.
Ko verta politinė etika?
Bandoma įteigti, kad politikoje apskritai nieko dora ir protinga negalį būti. Išeitų, kad visa politika esanti nenaudėlių darbas? Bet, kaip sakydavo Ezopas, drumstame vandenyje žuvys gaudomos. O dideliame triukšme apgaudinėjami žmonės. Kam gi tai naudinga? Kai norima pasidaryti politinę karjerą iš nieko! Smarkiai patriukšmauk, tai gal būsi pastebėtas, gal kas ir pavyks. Arabai sako: būgnas dėl to taip garsiai dunda, kad yra tuščias. Tačiau būgnas yra muzikos instrumentas ir gero muzikanto rankose jis gali būti labai reikalingas. O lietuviai sako: tuščias puodas garsiausiai barška. Tačiau tuo barškėjimu sotus nebūsi. O iš tuščio puodo ir geriausias virėjas nieko nepasems.
Bet tiems, kurių vienintelis politinis kapitalas yra triukšmas, tokia taktika atrodo geriausia. Kitokios rinktis jie ir neįstengia.
Ištikimas savo idėjoms išliko ir „etatinis“ Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės „priešas“ Zigmas Vaišvila. Per iškilmingą minėjimą, skirtą Sausio 13-osios aukoms, jis nusprendė „atskaityti“ dar vieną savo „moralą“ vis ta pačia tema, kurią kiekvienas norintis galėtų lengvai prisiminti. Neetiškas, netaktiškas signataro išpuolis tiek ir prisimintas, kiek jis sukėlė triukšmo. Ir šį kartą pritrūko reakcijos, kuo tikriausiai minėtas politikas labai stebisi. Kita vertus, kokios gi reakcijos jis turėjo tikėtis? Kaip atsakyti į tą vadinamąjį „eilinį darbuotojų premijavimą“, būdingą sovietinėms įstaigoms, kaip surasti ten ypatingą Rusijos slaptųjų tarnybų veiklą? Bet norint atkreipti dėmesį nieko daugiau nereikia. Užtenka viešoje vietoje patriukšmauti, o jau kalbos turinys... gali būti ir nežodingas! Čia galima panaudoti ir įvairius garsus. Padaužyti būgną ar puodą, o gal ir galvą į sieną. Tik labai svarbu, kad bet kuris iš tų veiksmų sukeltų kuo garsesnį triukšmą. Kitaip laukiamo efekto nebus! O Z. Vaišvila didžiule triukšmo kėlimo patirtimi tikrai gali pasigirti...
Kelis kartus pacituotas žiniasklaidoje, jis savo tikslą pasiekė. Jei tikėjosi daugiau, tai, matyt, prastai apskaičiavo taktiką. Kita vertus, jei ne „etatinio Prezidentės priešo“ statusas, dėl kurio taip sunkiai kvota, kas šiandien šį politiką ir beprisimintų? Deja, jeigu tai vienintelis būdas reikštis, tai ir tokį politiką pavadinti politiku galima tik su didžiule išlyga. Būtent kad jis kalba apie politiką, bet tos kalbos turinio negalima sieti su jo politinės kalbos turiniu. Jis demonstruoja, kaip gali atsirasti kalba apskritai be turinio.
Kaip reikia mokėti rinktis priešus?
Geriausiai priešus gebėjo rinktis vis dėlto minėtasis Krylovo mopsiukas. Aploti jis galėjo daug ką. Ir likti mažai pastebėtas. Bet jeigu aplojo dramblį, suprantama, visas miestas turėjo atkreipti dėmesį. Nesvarbu, kad juokinga, svarbu, kad pastebėjo. O jei nepaprastai užsispyrus, net maniakiškai ieškoma dramblių, tai laikantis tokio atkaklumo ir iš musės galima padaryti dramblį.
Taip traktuojant, galima sakyti, kad Dalia Grybauskaitė to nusipelnė. Kadangi ji yra neabejotinai veikliausia šalies vadovė per visas prezidentų kadencijas po Nepriklausomybės paskelbimo. Todėl ir rinktis ją „priešu“ labai naudinga, jei tavo politiniai reitingai mirę. Kas nors pridurtų, kad eidamas valstybės vadovo pareigas nepaprastai daug nuveikė ir profesorius Vytautas Landsbergis. Be abejo, tik tuo metu oficialiai jo pareigos vadintos – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas. Beje, teisingumo dėlei reikėtų pridurti, kad jam tai jau tikrai pavydžių „etatinių priešų“ netrūko ir netrūksta. Jei politikas pagal minėtą triukšmo taisyklę geba pakilti aukščiau vidutinių politikų, tai iš jų ir „priešų“ jam netrūks, ir jiems „karingumas“ yra ne tik geriausias, bet ir vienintelis būdas „patekti į kadrą“.
Pirmiausia akivaizdus Prezidentės D.Grybauskaitės nuopelnas yra tas, kad Prezidentūra atsako į piliečių laiškus. Vadinamoji „Kremliaus praktika“, kai „liaudies balsas“ keliaudavo į šiukšlių dėžę, jau pasitraukė į praeitį. Ir tai rodo, jog Prezidentė gerbia savo šalies piliečius. Ir Prezidentūra nustojo būti „ezoterine šventove“, kur neįžengia „paprasto mirtingojo“ koja. Su Prezidente akis į akį pačioje Prezidentūroje yra bendravę daugybė paprastų Lietuvos žmonių. Ir dėlto ji nė kiek nepraranda pagarbos didžiųjų ir įtakingųjų Europos valstybių vadovų akyse. Kai dar ėjo Europos komisarės pareigas, su ja labai pagarbiai elgdavosi Prancūzijos ir Vokietijos vadovai, o Lietuva tikrai nėra nei didžiulė, nei pasaulyje įtakinga šalis, kad ta pagarba priklausytų savaime.
Pagaliau ir dabartinės Vyriausybės formavimas yra didžiulis Prezidentės nuopelnas. Gana sudėtingoje situacijoje ji labai ryžtingai ėmėsi reikiamų veiksmų, ir dabartinė Vyriausybė ne „iš bėdos geriausia“, o vis dėlto vienintelis geriausias variantas, kuris leis Lietuvai pagaliau stabilizuoti padėtį, ir galbūt ši nauja tradicija, kai šalies vadovas aktyviai dalyvauja Vyriausybės formavime, pagaliau užkirs kelią kone kas penkmetį Lietuvą sukrečiančioms krizėms.
Labai aiški ir konkreti jos pozicija dėl Lietuvos energetikos, o tai pati jautriausia mūsų šalies vieta, jos Achilo kulnas. Prisiminkime, kiek ji dėjo pastangų dėl suskystintų dujų terminalo statybos. Kas gi pradėjo generuoti šias idėjas? Gal Lietuva ištrūks iš visiškos energetinės priklausomybės nuo užsienio. Tačiau kyla abejonių. Rusija nieko prieš vėl susigrąžinti Pabaltijo valstybes į savo „prieglobstį“. Šiose valstybėse tebegyvena nemažai rusų, žmonių sukūrusių mišrias šeimas, čia kalbos barjero beveik nėra. Girdisi balsų ir iš anapus Atlanto, pritariančių dvigubai pilietybei. Kol kas Lietuvos Konstitucija to neleidžia.
Kam statyti kelias atomines elektrines (Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Lietuvoje), jeigu Rusijos naujos kartos AE reaktoriai vieni geriausių pasaulyje ir galėtų visiškai aprūpinti minėtas šalis pigesne elektros energija?
Pamirštų politikų safaris
Kas gi traukia Z. Vaišvilą tokiu būdu „medžioti“ sau reitingus? Juk ką bedarytų, tų trupinių vis tiek neužteks, kad jis galėtų būti įregistruotas kandidatu į Lietuvos prezidentus. Ar jam pavyktų surinkti 20 000 Lietuvos piliečių parašų pretenduojant į Prezidentus? Sunku įsivaizduoti, kas už jį balsuotų. Čia jau ir lakiausia vaizduotė nepadėtų sukurti jo galimų rinkėjų įvaizdžio. Pagaliau kelintas, lygiai toks pat nesėkmingas grįžimas į politiką? O politikas, kuris iš ypač neblogos startinės aikštelės pavirsta „gryna statistika“ ir apie pačią tikrą politiką ne ką teišmano, jokių naujų idėjų negali pasiūlyti, sėkmės nesulauks. Juk visas tas išpuolis pridengia visiškai tuščias ertmes.
Z. Vaišvilos „FF lizingas“ valstybei įsiskolinęs net 7 mln. litų, dauguma tos įmonės turto užstatyta. Ir tai primena „politinį prieglobstį tėvynėje“, kai verslo įmonės padėtis katastrofiška.
Išpuolius prieš Prezidentę rengė ir atitinkamos publikos televizijos šoumenas Arūnas Valinskas, kuriam taip pat politinės karjeros saulė labai gretai nusileido, tačiau tai nesutrukdė jam patikėti, kad galėtų būti išrinktas prezidentu. Ir jo bandymas surinkti parašus kandidatavimui baigėsi visiškai nesėkmingai.
Štai tokias jėgas suvienijo „mopsizmo ideologija“. Prarastos politinės iliuzijos verčia pulti ne tik „politinį priešą“, bet ir jo šešėlį. Taip ir visas politinis gyvenimas tų, kurie dar keletą momentų geba pabūti politikais, pavirsta savotišku šešėlių teatru, kurio scenoje, išskyrus juos ir jų pačių šešėlius, nieko nėra. Todėl ir visos jų nemenkos pastangos išsilaikyti politikos akiratyje būna tuščios. Jiems belieka tik bėgioti politikos kryžkelėse ir laukti progų, kuriomis jie niekada nespėja pasinaudoti, nors, atrodo, viską daro laiku. Tačiau koks skirtumas kada: anksčiau ar vėliau smėlio ir iliuzijų pilis subyrės. Galutinis rezultatas nesikeis.
Išbandymo politika
Iš tikrųjų politinį šansą gauna daugybė žmonių. Ir čia gali nusišypsoti sėkmė kaip loterijoje. Bet vienkartinė iliuziška sėkmė politikoje yra blogiau už keletą nesėkmių. Protingi iš nesėkmių pasimokys. O štai „laimės kūdikiai“ visą gyvenimą bus pasmerkti vaikytis iliuziją, nes antrą kartą sėkmė politikoje jau nebenusišypso. Tad tokiems pretendentams į sėkmę belieka į viską atsiliepinėti piktomis grimasomis.
Politikoje ir pirma sėkmė, ir pirma nesėkmė yra lygiaverčiai išbandymai. Ir vienu, ir kitu atveju būna tas pat. Nors nelygu reakcija. Vieni tos nesėkmės ribos negeba įveikti visą gyvenimą, o kitus ta pirmoji vienkartinė sėkmė paverčia politiniais juokdariais.
Galėtume įsivaizduoti, kad minėta grupelė pagaliau valdo Lietuvą, pagaliau jie vienas po kito išrenkami į prezidento postą. Kas gi atsitinka? Gal neverta gąsdinti žmonių? Bent jau nauji rinkimai turėtų vykti kas savaitė, nes tiek laiko tokie politikai išsilaikytų iki priverstinio atsistatydinimo. Taigi Lietuva, jų nerinkdama, savo ateitimi niekaip nerizikuoja. Rizikuoja tik tie patys „politikai“, kurie tikisi iš neigiamo įvaizdžio susikrauti politinį kapitalą. Bet tai tas pat kaip bandymas pralobti iš skolų. Galiausiai žmonės iš jų ima taip šaipytis, kad ir patys „politikai“ pagaliau pradeda nutuokti, jog „žino“ dar visai nereiškia, kad „išrinks“.
Atgal
