Vyr. redaktoriaus straipsniai
2013 01 25. Nenutylantys vanago klyksmo įrašai
Algirdas Pilvelis
Albertas Einšteinas yra pasakęs: „Yra tik du begaliniai dalykai – tai Visata ir kvailumas. Dėl pirmojo nesu visai užtikrintas.“ Ir tai reiškia, kad kvailystė galima bet kurioje Visatos vietoje, bet kuriame jo kampelyje. Kur tik ji bepasireikštų, kur tokia bėda beatsitiktų, ji stengsis pranokti protingą Visatos sandarą, visur prieštaraus sveikam protui, visur prieš jį kels maištą. Juk sakoma, kad ir kokia kvailystė bebūtų sugalvota, vis vien atsiras kas nors, kas ją padarytų. Šis angliškas posakis parodo visą kvailystės mechanizmą – nuo „projekto stadijos“ iki veiklos. O kad tai kvailystė – parodo rezultatas. Ar kvailystė nenumanoma ir neprognozuojama kaip koks teroro aktas? Ar visuomenėje veikia kokia nors galinga ir slapta kvailių ložė, kad kvailystė dažniausiai tampa netikėtu akibrokštu? O gal visi gudrūs pasidaryti vakarykštės dienos pranašais, nes negebama pamatyti kvailystės pačioje jos užuomazgoje? Babrauninkų kaime sakydavo: „Kvailį ir iš tolo atskirsi“. Ji gali skaldyti protą, įsikūnyti kokiu nors idiotišku, kartais ir brangiai kainuojančiu sumanymu. Prie to prisideda visi padariniai, kurie tampa idealiu daugybės žmonių kankinimo būdu. Rusų liaudis pokštavo: „Kartais į vieną kvailio klausimą nei tūkstantis išminčių neatsakys.“ Taigi kvailumo žala yra didžiulė, ir daugiau bandymų ją išmatuoti kokiais nors energetiniais vienetais, pavyzdžiui, kaip elektrą, pasaulio istorijoje ir nebūta. Išskyrus tą, kad ji „dešimt kartų galingesnė“... Jeigu dešimt kartų galingesnė už bet ką, kuo gi remiasi kvailystės galia?
Pasakysiu, kad kvailystė visada būna lokalinio pobūdžio, ji niekada neapima nei Visatos, nei Žemės rutulio ištisai, nei kokios nors valstybės ar tautos ištisai. Ji iškyla netikėtai, todėl taip šokiruoja, kai daugybė protingų idėjų dažnai vis dėlto būna tokios utopiškos, kad būna abstrakčios. Protinga Visatos galybė iškelia žmogaus mintį ligi savęs ir taip viršija žmogaus galias, šitaip šaukiasi Dievo galybės ir pagalbos. Tik kokia gi tos ribotos kvailystės prasmė? Ką ji turi parodyti, išskyrus kvailumą, kuris žmogui vien žalingas? Prancūzų rašytojas ir filosofas Volteras yra pasakęs: „Žmogus yra laisvas, todėl gali elgtis kaip tinkamas. O kvailystė parodo, kaip elgtis nedera.“
Vanagų įrašai šokiruoja Lietuvą!
Tiek įvairių aforizmų skyrėme iš tikrųjų vienam dalykui, kurio nė vienas vilnietis nepavadintų nei protingu, nei naudingu, nei šiaip kaip nors suderinamu su sveiku protu. Vakarais Katedros aikštėje vis skardi kraupus vanago klyksmas. Lyg koks maniakas leistų tuos pačius įrašus, kurie užgožia ir Bokšto laikrodį, ir netgi Nauji metai sutikti tuo klykavimu. Kam gi šovė toks sumanymas, kas jo autoriai? Tikėkimės, kad šitie „minties ir idėjų galiūnai“ bus tinkamai įvertinti.
Tik koks buvo pirminis, tai yra „labai kilnus“ šio „projekto“ (beprasmiško sumanymo) tikslas? Teigiama, esą norėta atbaidyti paukščius, ypač balandžius bei varnas, įsikūrusias (susisukusias lizdus) Sereikiškių parke, kad jie neterštų Arkikatedros statulų. Tik štai bėda: tie paukščiai seniai nustojo bijoti šito grėsmingo įrašo, jie labai greitai suprato, kad apgaudinėjami, laikomi „kvailais kaip varnos“, nors šio „psichologinio karo“ sumanytojai juos ta savybe pralenkė. Bet „muzika“ tebeveikia, virtusi psichologiniu karu prieš vilniečius ir miesto svečius. Nors siūlyta užplūdusių miesto centrą varnų lizdus išardyti, tada jos savaime išsikraustytų kur nors kitur perėti, bet imtasi „moksliško“ sprendimo. Gal jei sumanytojai patys atliktų judančių kaliausių vaidmenį, apsitaisytų skarmalais, ir mosikuotų šluotomis, tai būtų efektyviau. Gal jie patys sumanytų ir kitokius garsus mėgdžioti? Ką nors įvairiau? Bet žinome, kad pinigus kainavę įtaisai neveikia. Tai yra, kuo geriau jie veikia, tuo mažiau naudos. Tik žalos vis daugiau.
O jeigu atsidurtume kur nors kitur, kitoje šalyje, kitame mieste ir ten išgirstume tokius keistus garsus? Ką pagalvotume? Kad gyventojai išsikraustė iš proto! Suprantama, kad šitaip galvoja ir mūsų sostinės svečiai. Ką jie mano apie merą? Nesikartosime. Tik suraskite tokį beprotį, kuris investuotų, pavyzdžiui, į beprotnamį. Reikėtų toli ieškoti... Kol kas psichologinis karas prieš varnas pralaimimas kiekviename žingsnyje, pasigirti nėra kuo, visi karo prieš varnas „generolai“ sutriuškinti. Kada virš Vilniaus savivaldybės pamatysime suplevėsuojant baltą vėliavą, kuri... neilgai bus balta, nes varnos pergalingai ją apdergs, šitaip išreikšdamos nugalėtam priešui panieką. Ir tuo tarpu vyksta tokie nesėkmingi „psichologiniai karai“ prieš varnas...
Kelintas pasaulio stebuklas?
Kiekvienam šios Žemės gyventojui suteikta teisė reikštis, kaip jam patinka, nes jis yra laisvas. Su sąlyga, jei pasimokys iš kvailų pavyzdžių ir jų nekartos. Saviraiškos laisvė sukūrė septynis pasaulio stebuklus, kurie buvo aprašyti dar II amžiuje pr. Kr. Cheopso piramidė statyta prieš 4500 metų. Bet išlikusi tik ji viena, todėl nuspręsta iš naujo sudaryti tą sąrašą. Kas gi galėtų išlikti abejingas tokiam reikalui?
Neliko abejingi ir kai kurie vilniečiai... Taip atsirado garsusis „Vilniaus vamzdis 2009“. Deja, pasaulio stebuklu jis netapo, o tik vilniečių pajuokos ir pasipiktinimo objektu. O užsieniečiai? Iš kur jiems žinoti, kad čia aštuntas pasaulio stebuklas! Jiems tik gali atrodyti, kad toje vietoje stovėjusi kažkokia gamykla, kuri vėliau užsidariusi, buvo nugriauta, ir dėl miesto valdžios aplaidumo liko stovėti toks „paminklas“. Taigi nieko ypatingo, niekuo nenustebinsi. Pasaulyje „Vilniaus vamzdis 2009“ nepagarsėjo.
Ką daryti? – sujudo sukruto stebukladariai. Tada, matyt, ir nuspręstą pradėti sunkų ir ilgą psichologinį karą, tikriausiai prieš užsienio investuotojus. Ir turėtų, pagaliau tą „didį išradimą“ pastebėti Vilniuje besilankantys kinai ir japonai, prancūzai ir vokiečiai, švedai, amerikiečiai ir kiti turistai. Žmonės iš visų šalių ir visų kontinentų. Kaip bebūtų, esame viena iš Europos valstybių, kurios sostinę dažniau ar rečiau, bet vis vien lankys viso pasaulio gyventojai. Taigi pats geriausias būdas išgarsėti visame pasaulyje! Ir geriausias būdas tapti „pasaulio mokytojais“... Kokiais? Iš kurių būtų galima pasimokyti, kokia saviraiškos laisve nedera piktnaudžiauti.
Taigi aistringas kelių veikėjų troškulys išgarsėti liko patenkintas. Tik kodėl tų „garsenybių“ pavardės vis dėlto slepiamos, vanago įrašų „kūrėjas“ nėra plačiai žinomas? Suprantama, kad jis tikėjosi visai kitokios reakcijos. Tikėjosi pamatyti paniškai bėgančias iš sostinės varnas... Deja, deja, jei ir toliau šitaip bus, jei tokia kenksminga fantazija neišseks, tai netrukus pamatysime bėgančius iš Vilniaus miestiečius. Virš ištuštėjusio miesto galingai skardės tik pergalingas varnų krankimas, pritariant nuplagijuotai vanago melodijai.
Šiurpiai atrodo tokia ateitis, primena amerikietišką „fantastinį katastrofų“ trilerį. Deja, režisierių fantazija yra viena, o su tokiais „miesto tvarkytojais“ mums katastrofinė kino vizija gresia tapti realybe.
Kaip sustabdyti karus?
Kaip sustabdyti karus, ypač tokius „kūrybiškus“? Ką sugalvos tokie „išradėjai“, jeigu niekas jų laiku nesustabdys? Juk galima įsivaizduoti, kad greitosios medicinos pagalbos, gaisrinės ir policijos mašinų sirenas taip pat pakeis vanagai. Anglų rašytojas Džordžas Orvelas teigė, kad tikrovė visada aplenks vaizduotę. O geriausiai tai žinojo sovietų gensekas Nikita Chruščiovas, teigęs, kad reikia pralenkti Žiulio Verno ir Herberto Velso fantaziją, ir siūlė, kad tai darytų „visa tarybų šalis“. Visi to nedarė, todėl kažkaip ir išliko. O šis „fantastinis komunistas“ štai gebėjo plačiai išgarsėti savo kukurūzais. Sėjo juos visur, kur tik galėjo. Grasinosi prisodinti Mėnulyje ir Marse obelų, bet vieną gražią dieną buvo nuverstas. Ir atrodė, kad tą „genijų su kerziniais batais“ istorija pamažu pamirš.
Kur tau! Matome, kad pats laikas įsteigti Chruščiovo vardo premiją ir ją įteikti „vanagų brolijai“. Tai būtų alternatyva Nobelio premijai – ir literatūrinei, ir fizikos ar bet kurios kitos srities. Nugalėtojas gautų 1 mln. sovietinių rublių premiją, kerzinius batus, šiaudinę skrybėlę, sujuosiamus virvute marškinius ir porą kukurūzų burbuolių, žinoma, plastmasinių, kad pelės šio vertingo prizo nesugraužtų.
Mūsų ateitis virsta nežinomybe. Ir šiurpia nežinomybe. Juk mes nieko nežinome apie būsimų galimos Nikitos premijos laureatų kūrybinius gebėjimus. Ar išėjęs į gatvę neišgirsi nuo stulpų riaumojant liūtų? Ar nebūsi apipiltas oranžiniais dažais, nes šitaip bus siekiama apgauti ir pritraukti į miestą... apelsinus? Ar nebus išleisti milijardai litų, kai kas nors sumanys šachmatiniais langeliais perdažyti dangų? Ar po šaligatvių plytomis nebus paslėpta vilkduobių? Ar nebus prileista į kanalizacijos šulinius krokodilų? Belieka spėlioti ir tikėtis optimistinės šio katastrofiško proto trilerio pabaigos. Tikėtis, kad bent keliolika žmonių, patyrę daugybę pavojų, gebės išsigelbėti kur nors Nemenčinės miškelyje, o kai kas, eidamas į kitą pusę, pasieks ir Vievį. Jei pakeliui nepateks į tunelį, tiesiogiai jungiantį Vilnių su Australija.
Miesto aikštėse ir skveruose matysime naujus paminklus: vamzdžius, cisternas, piramides iš šiukšlių ir statybinio laužo. Naktimis pastatų sienos žėrės neoninėmis šviesomis. Vieną gražią dieną per radiją išgirsime: „Prie planetos atšilimo ženkliai prisidėjo ir brežnevinis atšilimas...“ Ir tai bus viskas. Pasaulio pabaiga Vilniuje.
Ir beliks tikėtis tik tokios šviesios valandos, kad mus kada nors išgelbėtų kosminiai ateiviai, visiems tų premijų laureatams užvilktų tramdomuosius marškinius. Beliks tikėtis, kad nuo to fantastinio katastrofos trilerio gelbės kokios nors taip pat fantastinės jėgos.
Ironiška liaudies išmintis aiškina: visokių yra, visokių ir reikia. Bet kaip paaiškinti, kad miesto valdžia tokius keistus dalykus leidžia? Štai čia slypi pati gudriausia mįslė. Neįminsi jos taip paprastai, jei nesuprasi kai kurių paprastų dalykų, o ieškosi kokio nors sudėtingo filosofinio atsakymo. Sunkiausia rasti tai, ko nėra.
Įsivaizduokime elementarią situaciją. Jūs esate stambus miesto valdininkas, bet iki sąžiningumo jums toli gražu. Ir štai atsiranda vadinamasis „švogeris“ (dabar taip vadinamas bet kuris giminaitis) ir jis neapsakomai trokšta prasigyventi miesto sąskaita. Kaip jam tų pinigų „parūpinti“? Juk negalima ataskaitoje parašyti: „Šimtas tūkstančių litų sumokėta už gražias akis...“ Be to, ir tos akys ne tokios jau gražios – kaip traktoriaus lempos, pasirengusios traiškyti amerikietiškus limuzinus Vilniaus Gedimino prospekto vidury prie Lietuvos banko paradinių durų. Tai ką daryti? Šitaip ir kyla tokie „genialūs“ sumanymai, dygsta „pramoninio tipo“ skulptūros. Taigi valdžia ir pinigai ne tik gadina žmogų (moraline prasme), bet nė kiek neprideda ir proto.
Įdomu ir tai, kad ten, kur nesilanko protas, tai ir sąžinė vengia užsukti.
Norint būti tikru išminčiumi, neužtenka mokėti kukliai gyventi, reikia mokėti laikui atėjus šaltakraujiškai atsisakyti ir pasukti į tikrą kelią.
Atgal
