Vyr. redaktoriaus straipsniai
2013 01 23. Apgaulių pergalė Lietuvoje
Algirdas Pilvelis
Teisingumas Lietuvoje... Kodėl šita frazė daugeliui lietuvių kelia juoką? Ar dėl to, kad netiki teisingumu apskritai, ar dėl to, kad susidūrė su neteisingumu? Žmogus negali tikėti neteisingumu, nes tai priklauso prie pačių elementariausių žmogiškumo ir logikos, kurią vėlgi galime vadinti teisingumu, sąvokų. Negana to, mokslininkai tyrimais įrodė, kad gyvuliai taip pat supranta teisingumą. Ar žmogus gali būti kvailesnis už beždžionę? Ir jei žmogus suabejoja ar nustoja tikėti teisingumu, tai reiškia, jog jis susidūrė su melu, apgaule ir neteisybe. Todėl bet koks skeptikas žino, kad teisingumas egzistuoja „teoriškai“, kitaip apskritai nesuprastų, apie ką čia kalbama, bet „praktiškai“ to nėra. Taigi ir didžiausias skeptikas nėra kvailesnis už beždžionę.
Kaip pavadinti tuos, kurie skleidžia neteisingumą, melą ir apgaulę? Štai tie yra menkesni už beždžiones! Evoliucijoje jie turėtų užimti kur kas žemesnį laiptelį už primatus, nes jie, nors ir apdovanoti dėl kažkokio gamtos nesusipratimo žmogišku pavidalu, visiškai nutolę nuo to, ką kiekvienas žmogus turėtų vadinti sveiku protu. Tad kaip vadinti tuos neteisingumo ir apgaulės nešėjus, jei ne beždžionžmogiais, užteršiančiais blogiu visą Lietuvą, skleidžiančiais nihilizmą ir netikėjimą? Jei žmonės liaujasi tikėję teisingumu, tai jie atsiduria jau ne žmonių, o kažkokiame piktų dvasių ar zombių pasaulyje. Tai kas gi sąlygoja tokią melo viešpatiją, kuriai, atrodo, Lietuvoje nėra galo?
Kas kaltas ir ką daryti?
Kiekvienais metais tūkstančiai žmonių išvažiuoja iš Lietuvos... Beveik milijonas lietuvių užsienyje, daugiau kaip milijonas lietuvių užsienyje... Kas tiek žmonių išvaro iš mažos šalies, kurios gyventojų skaičius jau nesiekia trijų milijonų? Politikai sako, kad „ekonominės priežastys“. Bet iš kur tos ekonominės priežastys atsiranda, jeigu ne skurdas? Iš kur tas skurdas, jei ne biurokratų ir kitokių klaninio tipo „veikėjų“ savivalė? Kas tas skurdas, jei ne socialinio teisingumo stoka ir neteisybės bei melo perteklius?
Dabar socialinis teisingumas neretai vadinamas „komunizmo atgyvena“. Esą jo visai nereikia. Taip reikia suprasti. Bet komunistinis „socialinis teisingumas“ nieko bendra neturėjo su tikruoju teisingumu. Ar galima pavadinti teisingumu Stalino represijas? Juk tai neregėtas žmonijos istorijoje, tiesiog siaubingas neteisingumas! Visa buvo priverstas pripažinti ir Chruščiovas, „reabilitavęs“ milijonus nekaltai išžudytų žmonių. Bet gyvybės jiems tos biurokratinės frazės negrąžino. Ne tas žodis, ne tos galios, kad šis žodis taptų kūnu!
Pirmiausia, jei pripažįstamas tik ‚socialinis teisingumas“, kaip skelbė komunistai, tai apskritai nepripažįstamas joks. Kadangi socialinis neteisingumas yra tik viena neteisybės atmainų. Išeitų, kad kitų neteisingumo formų nesama? Tačiau būtent blogio nuostatos ir skatina neteisingus poelgius, o ne priklausymas tam tikram visuomenės sluoksniui. Pagaliau bet kurio visuomenės sluoksnio atstovas gali būti teisingas arba neteisingas. Neteisingumas gali paliesti draugų, vaikų ir tėvų, giminių, vyro ir žmonos santykius, daugybės žmonių, neturinčių netgi bendro turtinio intereso. Čia ir yra tikroji jo terpė, čia neteisingi poelgiai, neteisingos mintys ir neteisingi troškimai kaip tik ir atsiranda. Visų pirma kyla nedoras troškimas, po to galvojama, kaip tai padaryti, paskui atsiranda skriauda ir neteisybė. Neteisingumas susiduria su pasipriešinimu, tada telkiasi neteisingųjų klanai, ima kurtis sistema, kad būtų veikiama efektyviai.
Jeigu teisingumas yra pats natūraliausias, pamatinis žmonių poreikis, tai jis visiškai nepriklauso nei nuo socialinės padėties, nei nuo turto, nei nuo kokių nors kitų priežasčių. Teisingumo reikia ir turtingam, ir vargšui, ir neraštingam žmogui, ir intelektualui, ir nėra šioje žemėje žmogaus, kuriam jis būtų nereikalingas. Išskyrus tuos, kurie tą neteisingumą, melą ir apgaulę skleidžia. Ir naikina pačius žmogiškumo ir racionalius visuomenės egzistavimo pagrindus.
Tik kodėl Lietuvos visuomenė tokia „neteisinga“? Ar mūsų šalyje gyvena vien beždžionžmogiai? Jeigu taip būtų, tai iš kur atsirastų tokia daugybė emigrantų? Taigi iš esmės esame tokia šalis kaip ir visos, neverta kompleksuoti, kad „mes, lietuviai, blogesni už kitus“. Taip nėra ir negali būti.
Tik kodėl tiek neteisybės? Kodėl apgaulė visur švenčia pergales? Kas kaltas?
Atsakymas - labai elementarus. Juk už teisingumą atsako teisėsauga, tam ji ir yra, ir teismai, policija, prokuratūra turi būti teisingumo vykdytojai arba jo gynėjai, kitokio tos sistemos tikslo nėra ir negali būti. Jeigu šalyje neteisybės tiek, kad žmonės priversti bėgti iš šalies, vadinasi, teisėsaugos institucijos apskritai neatlieka savo darbo, kurį privalo atlikti, o jeigu ką ir daro, tai tik savo arba „kažkieno“ naudai. Būtent teisėsauga ir yra korupcijos „stogas“. Be šito stogo bet kokia korupcinė sistema neišgyventų nė kelių mėnesių. Jeigu neteisybės daug, vadinasi, melą ir apgaulę kuruoja teisėsaugos institucijos. Būtent tik jos yra atsakingos už teisingumą, ir niekas kitas. Juk Lietuvos žmonės iš visų mūsų šalyje esamų institucijų mažiausiai pasitiki teismais.
Melo modelis ir monopolis
Šiandieninė teisėsauga – visi teismai, nusikaltimų tyrimo institucijos, antstolių kontoros remiasi tuo pačiu melo ir apgaulės principu, nes ten dirbantys žmonės sudaro tarpusavio palaikymo ir piktnaudžiavimo sąžiningų piliečių sąskaita klaną. Tai – visuotinis, o ne socialinis blogis. Taigi kalbėti apie vadinamąjį „socialinį teisingumą“ beprasmiška, nes tai iš tiesų komunistinė demagogija, egzistuoja tik toks neteisingumas, kuris gali paliesti kiekvieną žmogų. Komunistai neva gynė „darbo žmonių interesus“, bet taip ir neapgynė, užtat labai gerai pasirūpino savais, plėšdami visus, kuriuos tik galėjo.
Neteisingųjų klanas klesti, o teisybė pavirtusi abstrakcija. Kadangi tai nėra „dėsnis“, kuris kaip fizikoje turi įvykti savaime, o priklauso tik nuo neteisingų, apsimelavusių ir korumpuotų žmonių valios. Neteisingumo interesas yra tas principas, pagal kurį į klaną atrenkami „pareigūnai“. Ir jie atlieka pareigas tik sau. Tai yra naudojasi tokiomis teisėmis, kurios jiems niekada nepriklausė ir priklausyti negali. Tai savivalė. Sąžiningas pilietis neteikia jokios naudos „teisėjui“, nes pastarasis, gindamas jo interesus, tik atliktų pareigą, už kurią gauna algą. Jei gins nusikaltėlių interesus, tai gaus ne vien tą algą, bet jam bus ir „atsidėkota“ (kyšio pavidalu).
Taigi tas vadinamasis teisingumas Lietuvoje netgi nėra jokia koncepcija, dėl kurios būtų galima ginčytis. Tai elementariausias nešvarus biznis. Toks biznis, kai nereikia nieko gaminti, nereikia nieko parduoti – pasiėmei, ir viskas.
Taip atsiranda ir blogio hierarchija. Tie, kurie vagia, plėšia ir moka už tai, kad jų „teisėsauga“ nesodintų į kalėjimą, ir tie, kurie surenka tas duokles, arba „otkatus“. Klanas, kuris nuo sovietmečio įprato klestėti ir siurbti visuomenės kraują, niekur nepasitraukia ir nesiruošia trauktis. Jis tik stiprėja pavirsdamas savotiška blogio sekta, kurioje vertinama tik sąžiningiems žmonėms padaryta žala. Tenai neįsileidžiama ničnieko iš svetimųjų. Neteisėtai per „teismus“ išplėšta nauda pasidalijama pagal sistemos rangus.
Šis blogio modelis yra sukūręs savotišką struktūrą, su kuria kovoti beveik neįmanoma. Kadangi „teisingoje“ valstybėje viską sprendžia teismai, tai yra turi užtikrinti teisingumą, tai viskas panaudojama, kad būtų užtikrintas neteisingumas, kad klestėtų melas ir apgaulė. Pirmiausia pati ta sistema yra apsaugota nuo teisingumo. Tai vadinamasis „politinio skambučio“ modelis, kai teismai ir kitos institucijos kažką neva „baudžia“, bet nubaudžia tik pagal valdžios užsakymą ir sudaro teisingumo regimybę. Beje, žmonės jau seniai tokiu teisingumu netiki. Bet valdžiažmogiams labai patogu turėti „kišeninius“ prokurorus ir „skambučio“ teisėjus, todėl valdžia net nesistengia kovoti su neteisybe ir korumpuota teisėsauga. Jai tai naudinga. Pagaliau valdžia, turėdama tuos „kišeninius“, gali būti tikra, kad jos „klauso“, ir ji bent kuriuo atveju lieka patenkinta. Juk tarnas „žulikas“ bus paklusnesnis už teisingą žmogų, juk „žuliką“ visada turi kuo pagąsdinti. Taigi ir valdžios interesas yra teisėsaugoje suburti kuo daugiau „žulikų“.
Tačiau ir tie nesnaudžia. Juk ir jiems nesinori laukti vien valdžios malonių. Todėl „laisvu“ nuo tarnavimo valdžiažmogiams laiku, bet taip pat atlikinėdami tiesiogines pareigas, jie užsiima turto prievartavimu, siundydami Lietuvos Respublikos piliečius korumpuotais antstoliais.
Faktai tiesiog šokiruojantys. Pavyzdžiui, spaudoje nemažai pranešimų apie antstoliams iškeltas baudžiamąsias bylas už sukčiavimą, bandymus pasisavinti svetimą turtą, neskaidrų varžytinių organizavimą. Ir ką gi? Kol byla vilkinama teisme, tie antstoliai toliau tęsia savo darbą! Taigi teismai visiškai nesiruošia užkirsti kelio tolesniems nusikaltimams. Tai iš tiesų šokiruojantys dalykai. Šitaip visokie sukčiai ir aferistai tampa „šventosiomis karvėmis“. Įdomu, kaip reaguotų JAV prezidentas Obama, jeigu jam pasiūlytum tokią „teisinę reformą“: kol teisiamas žudikas maniakas, kol jis dar nenuteistas, jam reikia sugrąžinti ginklą. Būtų pagalvota, jog tas žmogus yra beprotis. Bet štai tokiame beprotiškame, beprotiškame, beprotiškame pasaulyje visi mes ir gyvename.
Toks ir principas. Leidai kuriam nors politikieriui „nuskraidinti žemę“, ir pats gali gyventi iš „žulikų“ „otkatų“. Kaip sakydavo romėnai, ranka ranką plauna, tik šiuo atveju abi rankos yra labai purvinos.
Neteisybės galios
Senovės graikų filosofas teigė, kad valstybės pagrindas yra dorovė. Jei nėra to pagrindo, vadinasi, valstybė nugrims į chaosą ir pagaliau išnyks, subyrės ir nustos būti valstybe. Todėl pagrindinė valstybės funkcija ir turėjo būti teisingumo užtikrinimas. Taigi valstybė remiasi tik teisingumu, ir jį turi užtikrinti teisėsaugos institucijos. Kas gi atsitinka, jei viskas būna ne taip, o atvirkščiai? Jei teisėsauga ima piktnaudžiauti savo padėtimi ir ginti blogį? Pasak graikų filosofo, šitaip padaroma neregėta žala valstybei. Dėl neteisingumo suvaržomos piliečių galimybės, jie negali jų realizuoti, ir tada valstybėje prasideda nuopuolis. Juk valstybė yra visų piliečių savęs realizavimas, o ne grupės privilegijuotųjų klestėjimas ir pavertimas beteisiais tų, iš kurių biurokratai gali turėti naudos.
Taigi korumpuota teisėsauga kerta valstybę iš pačių pagrindų. Todėl ir daugybė žmonių, suvaržius jų galimybes (ir ne vien galimybę geriau gyventi ekonomine prasme), priversti bėgti iš Lietuvos. Jie, jau patyrę, kaip sunku rasti teisybę „oficialiose institucijose“, - o kurgi kitur beieškosi, - ir bėga kuo toliau. Kaip sakyta, ne vien dėl ekonominių priežasčių, kaip bando aiškinti politikai. Žmonės gali būti ir labai kantrūs ir ištverti ne vien skurdą, bet jie turi matyti to prasmę. Neteisybė tą prasmę sunaikina, ir tada jau nieko kita nebelieka – kaip bėgti. Štai elementariausios Lietuvos sunaikinimo priežastys.
Skaidrumo principas
O vienintelė išeitis tokioje situacijoje – tai tik skaidrumas, kai apie viešą asmenį, einantį aukštas pareigas, politiką ar šiaip aukštesnį pareigūną, nuo kurio darbo priklauso piliečių gerovė, būtų žinoma viskas, lyg jis iš tikrųjų būtų tapęs toks skaidrus kaip stiklinis. Ten, kur vyksta rinkimai, negali būti jokių „asmeninių paslapčių“. Jeigu esi toks drovus ir intymus, neik į politiką, niekas tavęs ten nevaro. Kitas gal nedrįsta pasisakyti, kad jis yra kelis kartus vedęs... Intymi paslaptis? Ne! Mūsų, piliečių, teisė žinoti, iš kokių lėšų jis išlaiko dvi šeimas, jei ne daugiau. O juk gyvena prabangiai... Iš ko gyvena? Ar lenda į politiką ne tam, kad gyventų dar geriau? Tai yra laiko save „nusipelniusiu gyventi geriau“ Lietuvos žmonių sąskaita. Taigi kokios „asmeninės paslaptys“ gali būti viešam asmeniui, aukšto rango teisėsaugos pareigūnui?
Pagaliau seniai pastebėta, kad sąžiningi žmonės daug „asmeninių paslapčių“ ir neturi. Jos visos ir sukasi aplink jo asmeninį gyvenimą. Sąžiningam nėra ko ir nutylėti. Jei gyvena iš savo darbo, ne iš kyšių ir sukčiavimo, jis ramiai viską apie save papasakos, net jei ir... vedęs bus ne kartą! Bet sistema čia tokia, kad, atrodo, didžiausia asmeninė lietuvio paslaptis, kokie „aitvarai“ jam prinešė pinigų (ir labai daug). Tačiau koks žmogus toks lietuvis? Gal tai tiesiog nusikalstamas kosmopolitas, kuris vardan trupinio aukso ir gardaus valgio šaukšto šaltakraujiškai griauna savo valstybę? O kai viskas bus išplėšta, išvogta, tai jis gyvens iš „sąskaitėlės“ Šveicarijos banke?
Todėl skaidrumas visur būtinas, ir tai vienintelis būdas, kad Lietuva taptų padoria ir garbinga šalimi. Nereikia pasakų apie „blogus lietuvius“! Išsiaiškinkime, atskleiskime, kas iš tiesų yra blogas ir nesąžiningas, iš kur suplaukė jam turtai (neduokdie - ne dėl pavydo). Ir kuo toliau nesąžiningus, nedorus nuo valdžios ar teisėsaugos struktūrų.
Deja, užuot ėmusis priemonių skaidrumui pasiekti, rinkėjams dalijami kalendoriukai, lankstinukai, lapeliai su gražučių, apvalučių politikierių atvaizdais, kruopščiai retušuotais veidais, lyg kokia „tarybinės“ dešros reklama.
Atgal
