Vyr. redaktoriaus straipsniai
2013 01 15. Po šventovės skliautais – begalybių prasmė
Algirdas Pilvelis
Kankinių drąsa, krikščionių branda.
Tautos laisvės šviesos siekdamas paduoki pagalbos ranką, - prašau Viešpaties vardu.
Patepta viltis – dieviško krikšto malonės galia..
Vardan Dangaus tikėti Dievas leidžia krikšto dvasia.
Nuodėmės nuplaus tą silpnų virpesių pilį.
Tikroji laisvė – ne vergauti nuodėmei, nešiotis savy išrišimą.
Vienas kitam būkime dieviški šiandien ir amžinai.
Dievo tėvynėje gimė Marija – ėdžių stebuklui. Šventosios Dvasios galiomis šventink tautas sandaros taure.
Aukoju savo jėgas, stiprindamas Dievo viltį.
Teikiu ir tau mirtimi atpirktąją viltį – priimki artimojo dorybę.
Žvaigždynų ratai skrodžia Visatą.
Kyla gyvenimai debesim, kur varnos neperi vaikų.
Laikas nusėda į knygas, akmenynus. Ieškom deimantų, šviesos, milijonus metų laukiančius, kad paliesčiau žvilgsniu daugiabriauniu.
Pasirodys pradžių pradžia – pirmųjų lūpų virptelėjimas, pasigirs pirmasis Aukščiausiojo Žodis. Laukia laiminga pabaiga.
Aukštumų klystlaukiai paprasti, kasdieniniai.
Nupučia ašaras nuo smuiko stygų tolimoji tyla, visa begalybė. Kas suskaičiuos aibę nuėjusiųjų?
Ta pačia kančia persmelkti ir ateisiantys.
Akys užrištos mato tamsą toliausią – per giliai ardžiau dvasią vienatvės šventyklos akmeniu. Dievas tobulina visas tėvynes, tautas ir kiekvieną žmogų. Ačiū Kristui! Be Tavęs Dangus tebūtų vien paslaptis.
Be Tavęs ir vergai, piramidžių kūrėjai, ir baudžiauninkai būtų priaugę prie molžemio ir nebūtų galėję pakilti aukščiau.
Vargonų griaučiai smuiko raktu alsuoja viltį. Vienu regėjimu paliečia verkiantį veidą, apibertą raukšlėm.
Bešaudant mus, apsuptus naujus pilėnus, požemiuos ir protėviai kelia kardą prieš šių laikų kryžiuočius.
Nė vienas metraštininkas neranda tos tvirtovės. O ir metai klaidinami. Mūšis įvyko dvidešimčia metų anksčiau, o ta tvirtovė apginta ir mano širdy, telikus dvylikai rinktinių karių patriotų, vis gynusių, ginančių ir ginsiančių savo žemę per amžius.
Atgal
