Vyr. redaktoriaus straipsniai
2013 01 12. Skaudžiausia viltis apginta
Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis
Įsigali visagalė galia apgintos Lietuvos laikais. Laikas plevena kartu su Trispalve.
Beatodairiška auka Tėvynei, iškentėtų kančių vainikas. Kamienai, pavieškelėm žaibų suskaldyti, skaudžiai tebestirkso.
Aš, gyvenimo keleivis, prie kryžkelės koplytstulpio sustojęs, lenkiu galvą prieš Gynėjų drąsą, ištvermę ir pasiaukojimą.
Žaibai plieskia skersai dangų, prapliupo liūtis švininė. Po plieniniais vikšrais – rasota aušra, deimantinės svajonės. Gulbelės sparnai kruvini... Vos vos girdėti paskutinis sielos balsas, nutrūkstantis amžiams šitam pasauliui, – Loreta...
Artinas 2013-ųjų Sausio tryliktoji, sekmadienis. Kils aukštybėsna širdies maldos už kritusius Didvyrius Vilniaus Arkikatedroje, vargonai didingai ir graudžiai jas nulydės.
Trylika brolių ir sesuo laikėsi rankomis Tryliktosios pusiaunakčio pragare ir nesitraukė apakusiam riaumojančiam priešui iš kelio. Jų rankos apglėbė labiau už gyvybę mylimos Tėvynės Lietuvos krūtinę – „sierąją žemelę“. Apsamanojęs Vilniaus akmenėlis paraudonavo, bet buvo apgintas. Baltieji gulbės sparneliai sulaužyti, bet Motina Tėvynė – kilo naujam, laisvam gyvenimui. Jiems tai buvo svarbiausia dėl savęs ir visų liekančiųjų.
Sausio tryliktosios gulbė prie Seimo kryžium parimo amžiams. Laikui tekant visa tai pavirs rūsčiomis pasakomis apie Tėvynę ir ištikimus jos sūnus ir dukras.
Mirštama tik vieną kartą – ramiai užsimerkia akys ar krūtine užstojama Tėvynė. Dar buvo šūvis į Sakalauskų Algirduko širdį. Šis alytiškis paskutinis krito prie parlamento nuo priešo kulkos. Jau panašiai būta Lietuvos Nepriklausomybės karo laikais, kai ant Alytaus tilto nuo raudonųjų kulkos krito pirmasis Lietuvos savanorių kariuomenės karininkas Juozapavičius.
Parlamentas buvo virtęs tartum gyva tvirtove. Jis neturėjo storų akmeninių sienų, aukštų gynybinių kuorų, bet buvo pasirengęs mirtinai gintis. Jį supo ne gilūs neįveikiami grioviai. O daugybė karštų savo Tėvynę be galo mylinčių Lietuvos dukrų ir sūnų širdžių, pasiryžusių iš ten nė per žingsnį nesitraukti. Drauge su jais buvo jau tuomet mūsų Prezidentas, tartum išrinktas iki gyvos galvos tą Sausio tryliktosios naktį, - Vytautas Landsbergis. Mačiau jį iš arti ir žėrinčius viltingus, atkaklius gynyboje stovinčiųjų žvilgsnius.
Lietuva - demokratinė šalis, savo darbais brandinanti derlią sėklą. Už Raseinių prie Dubysos teka skaisti saulė, Nemunas ir Šešupė, siūruojantys miškai, visa Lietuva alsuoja gaivinančia tautine dvasia.
Mamos tėviškė – Dzūkija šiltai pririšusi širdį. Dainų ir nuoširdumo kraštas aidi Povilionienės liaudišku balsu. Sigito Gedos ir Justino Marcinkevičiaus kūryboje savotiškai ataidi donelaitiška stilistika, Lietuvos žmonių gyvenimas, meilė savo šaliai ir Gėrio siekis. Ta kūryba lyg koks mūsų Himno tęsinys.
Dabarties šiokiadieniai, darbai, persunkti šviesios vilties, glūdi manyje kaip dieviška kibirkštis. Lipu į Gedimino kalną Sausio tryliktosios išvakarėse, nešdamasis krūtinėje tos tragedijos ir laimėjimo atgarsius.
Viršuj plazda Trispalvės šviesa. Džiaugiuosi Tėvyne ir Laisve. Mąstau. Visus darbus kasdien reikia sąžiningai atlikti Tau, Tėvyne. Susitelkime kaip anuomet buvo susitelkusi visa lietuvių tauta. Vilnius – amžinoji Lietuvos sostinė šimtus metų atlaikė, gyvavo ir gyvuos, jeigu Lietuva mums visiems bus brangiausia Motina Tėvynė. Mes jos niekada niekam neišduosime, ginsime. Mums brangi tiesa amžinai švies. Tepadeda mums Dievas išsaugoti savo Tėvynę.
Į devyniasdešimt pirmųjų Sausio tryliktosios atspindį atsigręžiame du tūkstančiai tryliktųjų Sausio tryliktąją...
Atgal
