Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 12 21. Išorė, įkrauta vidumi
2012 12 21. Išorė, įkrauta vidumi
Algirdas Pilvelis
Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau sustoja savo gyvenimo kelyje, kad apmąstytų toje kryžkelėje, kurioje jis atsidūrė, kur jam toliau eiti, o svarbiausia, ar jis iki šiol ėjo teisingu keliu. Tačiau kiekviena tokia gyvenimo diena yra naudinga apmąstyti, nes labai dažnai kelias be sustojimų ir be apmąstymų paskui pasirodo buvęs užrištomis akimis.
Yra viena tokia diena metuose, kai tai padaryti būtina, kad paskui nepaaiškėtų, jog iš tikrųjų kažkur ėjome apgraibomis ir nežinia kur atsidūrėme. Tai Šv. Kūčių vakaras, kai turime priartėti prie paslapties, kad Žmogus ir Dievas yra viena, tai tas pats Vienis, o kas sukurta Kūrėjo, tai yra jo Kūrinys, negali iš esmės skirtis. Ir tik Kūrinys gali matyti skirtumus, bet ne Kūrėjas. Ir toks skirtumų nematymas yra tas raištis ant akių. Kadangi žmonės mano prilygsiantys galiomis ir nemirtingumu tam, kas apskritai yra neprilygstama, todėl linkę klaidžioti klystkeliais. Ateistai netgi sukūrė teoriją, esą Žmogus sugalvojęs Dievą. Tai reiškia tą pat, ką įrodinėti, jog personažas tėvas Gorijo sukūręs rašytoją Onorė de Balzaką. Tai neįmanoma. Ir kaip kūrinys nueina ilgą kelią, kol tampa knyga, panašiai vyksta tai, ką mokslininkai yra pavadinę evoliucija. Ir tik ieškodami savo esmės, o ne išorinių dalykų, galime rasti pirmapradį ryšį. Ne vien Šv. Kūčių dieną turime sustoti toje kryžkelėje, juk kiekvienas toks sustojimas vis labiau priartina prie gyvenimo paslapties. Tai tikrasis kelias. Jis visada ramybėje ir apmąstymuose.
Mes nesame uždaryti minčių kalėjime
Jeigu žmogus visą gyvenimą atsideda vien mąstymui ir tik mąstymui, tai jis nieko nenuveikia, nebent būtų filosofas. Kadangi tokių žmonių vienetai, tai tūkstančiai ar net milijonai pasirenka nemąstymo kelią. Ir jiems atrodo, kad visi bandymai sustoti ir atrasti ramybę yra užsidarymas minčių kalėjime. Tikru kalėjimu mintys pavirsta tada, kai jos būna sunkios, ir toks mąstymas primena katorgą, kai prikaustytas sunkiomis grandinėmis prie savo asmeniškumo žmogus taip niekur nenueina, o tik blaškosi vietoje. Tokiam žmogui reikia „užmaršties“ arba primityviausių pramogų. Taigi tik vis labiau į išorę, vis toliau nuo savęs – ir primityvios pramogos tampa tuo akių raiščiu.
Tik ar iš tikrųjų mes esame uždaryti minčių kalėjimuose ar turime bėgti nežinia kur, o tik paskui galvoti, kur atsidūrėme? Kurgi ta riba, kuri skiria tuos priešingus pasaulius? Jeigu esame šviesos ir tamsos kūriniai, nes kas gi pats save pavadins „šviesiausiu žmogumi“, jei ne tas, kuris susirgo puikybės liga, tai kaip išeiti iš prieblandos į šviesą?
Tačiau prisiminkime dieviško gimimo stebuklą. Kristus gimė ne karališkuose rūmuose, o tvartelyje tarp gyvulių. Bet juk nuo to jis netapo menkesnis! Arba tūžmingas diktatorius gali būti vertas pagarbos, jei gimė prabangoje ir apsuptas puošnių dvariškių? Mes tai galime lyginti ir sakyti, kad ne tai lemia, ir tai bus teisinga, nes savo karalystę kiekvienas žmogus kuria pats, o ne ta vieta, kurioje jis gimsta, bet visada bus ir kita paslaptis. Kodėl viskas sutvarkyta taip? Juk Kristus save vadino Žmogaus Sūnumi. Toks yra žmogaus gimimas –
gimstame „tarp gyvulių“, gamtiškame pasaulyje, ir patys įgyjame gamtišką kūną. Bet esminis dalykas slypi ne mūsų gimime, o kelyje į save, į išsilaisvinimą iš įvairių ydų pančių. Jei visi iki vieno žmonės manytų, kad jie esą verti tik „tvarto“, gamtiškosios žemumos, tai nebūtų nė vieno žmonijos genijaus, nė vieno didaus menininko, nė vieno filosofo išminčiaus, nė vieno švento žmogaus. O juk jie visi taip pat gimė „tvarte“, arba žemėje. Tik tiek, kad žmogus gimsta iš aukštesnės galios negu gamta. Ir vien tas tikėjimas kelia žmogų į neregėtas dvasines aukštumas, kokių jis net neįtarė esant. Per tą tikėjimą žmogus atsiveria dieviškajai energijai.
Jai niekur nėra ribų. Ji negali būti apribota nei mūsų mąstymu, nei mūsų jausmais, nei gamta ir antgamtišku, ji negali būti netgi apribota Visatos. Kadangi tik jos dėka Visata yra kūrimosi stadijoje. Ir nesibaigianti Visatos plėtotė yra mums dingstis sustoti sankirtoje, niekada nenueiti į pražūtį užrištomis akimis. Jeigu tik norėtume stabtelėti...
Gyvenimas yra begalybė, kurioje esame visiškai nuogi. Niekuo negalime prisidengti, nes patys esame gyvenimas. Adomas ir Ieva dangstėsi prigimtį, nes jie jau buvo atskyrę save nuo materialios egzistencijos. Vienintelis būdas nusišalinti nuo gyvenimo – tai akių raiščio sudeginimas.
Gyvenimas tėra meilė. Tai tik mes jaučiamės jame nuogi ir slapstomės. Jo epicentras – Dievas. Jis – begalinė Visata ir visa kas yra, kas esama net už mūsų suvokimo ir dvasios ribų.
Tikroji elgesio dvasia
Šiam pasauliui, besidangstančiam nuo savęs figos lapeliu, Kristus teigia dievišką būseną. Kai žmogus pagalvoja netikįs, sakau, kad tai niekad neįmanoma. Tik žmogaus ydos atveda į primityvumą, nors jos iki aukštybių kelia egoizmą. Tiesoje, kelyje ir gyvenime nėra atskirybių. Už to yra visa vienijanti Dvasia. Tik egoizmas tikram gyvenimui priešpastato savo „tiesas“, traukia atgal. Ir gyvenimas tampa bedvasis.
Ydos geriausiai tarpsta tamsoje. Tada joms nereikia figos lapelio. Su jomis išauga pyktis, neapykanta ir atsiranda konfliktai, vien iš atskirumo, troškimo pajusti save gyvenimo karalystės centru ir valdovu. Ir taip prasideda karas visų prieš visus. Bet tai karas su savimi. Su kuo bekariautume, kariaujame tik su savimi. Ir kitiems padaryta žala atsisuka prieš patį kariaujantįjį. Vienintelė pergalė tokiame kare yra taika. Bet tam iš pradžių būtinai reikia susitaikyti su savimi. Paskelbę karą kitiems, jį skelbiame Viešpačiui. Skelbiame karą tai Karalystei, kuri mums duota, yra mumyse, tik mes jos nematome. Tie, kurie žiūri per teleskopus, jos nemato, nes ji pernelyg arti, tie, kurie žiūri pro mikroskopus, jos irgi nemato, nes ji yra beribė. Ir visiškai jos nematant, puolama kariauti su savimi, galvojant, jog šitaip užkariausi kažkokią kitą – dar geresnę ir turtingesnę karalystę.
Kiekvienas tik gimęs žmogus su kiekviena sekunde vis labiau artėja prie mirties. Tai jis kuo toliau, tuo aiškiau suvokia. Ir taip jis vis sustoja ir vis galvoja vien apie tai. Todėl jis taip ir nenori sustoti kryžkelėje, todėl jis ir bijo galutinio tikslo. Tik jis negalvoja, kad galutinis tikslas nėra mirtis, o visai kas kita.
Kristus išgyveno mirtį ant kryžiaus, ir kapas liko tuščias. Jis parodė ne vien stebuklą, neįmanomą kūniškam žmogui, jis atskleidė amžino gyvenimo paslaptį. Apie tai reikia mąstyti, bet ne apie bėgančias į nebūtį sekundes.
Antielgsenos ir antidvasios atėjimas
Devynioliktojo amžiaus pabaiga ir dvidešimtasis amžius atvedė į šį pasaulį naujus „mokytojus“, kurie skleidė visai „naujus“ mokymus. Ateizmas ir nihilizmas plūstelėjo į šitą pasaulį kartu su marksizmu. Prievarta, smurtu, karais, naikinimais buvo pažadėta kurti naują „karalystę“. Tik šį kartą karalystė visiems, tik šį kartą „be jokio valdovo“, tik šį kartą be jokios meilės. Tai buvo mirties karalystė, kuri egzistuoja iki šiandien. Žlugo nacių ir bolševikų imperijos, bet nuodingi smilkstančių jų griuvėsių dūmai dar daugybei žmonių paralyžiuoja dvasią.
Buvo karalystė „visiems“, kurioje niekas nelaukė, kol nueisi į ją, tave paprasčiausiai sunaikins, kadangi tu – „liaudies priešas“! Kaipgi tokia galinga karalystė sugriūtų nuo vieno priešo? Bet buvo išžudyta milijonai tos karalystės prieangyje. Tik plėšikai dalijosi žemiškus turtus. Buvo karalystė be valdovo, nes ne meilės Viešpats joje karaliavo, o tie, kurie jėga ropštėsi į sostą ir žemino tuos, kuriuos laikė pavaldiniais ir vergais. Buvo paskelbta „visų lygybė“ ir atsirado vergai, visiški beteisiai, jie galėjo tik tarpusavyje ginčytis, kuris prieš kurį „lygesnis“. Ir nebuvo joje meilės, nes valdovai reikalavo, kad vien juos garbintų, o pavydėdami meilės mokė žmones vienus kitų nepakęsti, kurstė įtarumą, neapykantą.
Su neapykanta atėjo ir antidvasia, kuri iš tikrųjų yra materija be tikrosios gyvybės. Tie, kurie amžinai skubėjo, kūrė amžinosios materijos karalystę, kurioje niekas nieko nelaukė, o pavėlavę buvo naikinami, tie troško valdžios ir jėgos, bijo pavėluoti, nes jų gyvenimas labai trumpas, jį tesudaro sekundės, jame nėra jokių prasmingų darbingų. Štai iš kur antielgsena ir antidvasia.
Pasaulis ne sau
Yra vaistų prieš antidvasią ir antielgseną. Ir tai, kas yra kelias, tiesa ir gyvenimas, yra šio pasaulio išgelbėjimas. Kristus tai teigė, jis pats ir buvo kelias, tiesa ir gyvenimas. Pasakyti: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ iš tikrųjų reiškė pasakyti: „Aš esu!“ Tai buvo Kristaus gyvenimo būdas. Ir šioje žemėje jis gyveno ne sau, gyveno be jokio egoizmo jausmo. Jis tik perduodavo Šventąją Dvasią, ir tai reiškė, kad jis atėjęs iš tos Karalystės, kuri bus duota žmogui, jeigu eis tuo pačiu keliu. Taigi jis ir buvo Dangaus Tėvo pasiuntinys, paskelbęs tą gerąją naujieną, kad viskas duota. Ir duota ne piktiesiems ir godiesiems, o tiems, kurie gebės gyventi ne sau.
Ar tai kažkas neįtikėtinai sunkaus? Tai – gyvenimo ir tiesos dėsnis. Pagaliau kelio dėsnis. Ar menininkų sukurti kūriniai yra sau? Būtent tie kūriniai ne sau gyvena tūkstančius metų. Ir gyvens. Tai akivaizdu. Paryžiaus katedra buvo pastatyta kaip simbolis, kuris turi išvesti į šviesą. Bet ji nėra pats kelias, o tik nuoroda. Ji rodo, kad esama kitos galimybės.
Kiekvienas, kuris galvoja ne vien apie save, gali būti tikras, kad apie jį irgi bus pagalvota. Tie, kurie paklūsta antidvasiai ir neša tarp žmonių antielgseną, išbraukia save iš visumos. Jie save atskiria ir nuo savęs. Kadangi tikroji savastis yra ne sau.
Tik tada išorė įgaus tikrąją savo išraišką, kai ji bus įkrauta vidumi. Kai joje atsiras dvasios veikimas, kurį gali perduoti žmogus. Tarp jo realybės ir kitų realybės nėra realios ribos, yra tik skirtingi požiūriai. Tačiau joks skirtingas požiūris negali atspindėti visumos. Jeigu to neįmanoma aprėpti protu, tai ką gali atspindėti požiūris? Sokratas sakydavo: „Aš žinau, kad nieko nežinau“, ir jis buvo pasirengęs vis daugiau žinoti, nes suprato bet kurio požiūrio ribotumą.
Todėl esmė yra ne žinojimas, o pasirengimas žinoti. Ir tai yra amžinas dvasios judėjimas žmoguje ir per žmogų, ir tas judėjimas negali baigtis mirtimi, kokia nors pabaiga, po kurios bus padėtas taškas. Tik mūsų požiūriuose gali būti taškai ten, kur kas nors baigiasi. Pasirengime žinoti jokio taško negali būti. Bet koks aiškumas atsiranda tik iš pasirengimo žinoti. Kitaip neatskirtume, kas yra žinojimas, o kas – ne, vien tik sapnas, kai akys užrištos, o dvasia miega.
Pasaulio niekada nepakeis prievarta ir karas prieš save. Jį gali keisti tik gera valia. Tik Dvasios padiktuota elgsena bus nukreipta į amžinybę, o ne į mirtį.
Todėl Šv. Kūčių vakarą turi išnykti tamsa, o išmintį veda ir skleidžia Betliejaus žvaigždė. Busk ir budėk, Šviesybe!
Atgal
