Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 12 18. Viltis, žymėta tamsa
Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis
Ar išlieka viltis ir didžiausioje tamsoje? Ar tik vidury šviesios dienos gali žėrėti viltis? Bet mums dieną viltis ne tokia reikalinga, ir taip viskas gana aišku, ir taip viskas šviesu. Tik užgožus tamsai griebiamės vilties. Kodėl ten toks silpnas žiburėlis, kad daugybei žmonių tamsoje viltis išblėsta? Juk viltis yra tamsos neigimas. Todėl viltis yra žymėta tamsos, ir kitokios, skaisčios vilties nebūna, nes ji yra mūsų vedlys tamsoje. Tačiau kodėl ji tamsoje daugelį nuveda tik į dar didesnę tamsą?
Lietuvoje žmonių, klaidžiojančių tamsoje, kasmet pasitraukia iš gyvenimo tiek, kad susidarytų nedidelis miestelis. Tamsos miestelis... Kodėl viltis juos apleido? Kodėl juos apėmė toks nusiminimas, kad jokia viltis jo neįveikė?
Rašėme jau apie tai, kad pati komunistinė ideologija iš prigimties yra depresiška ir vadinamasis „šviesaus rytojaus“ entuziazmas buvo toks dirbtinis, kad mažai ką jis veikė, mažai kas juo tikėjo, o depresija šitaip įsigraužė į milijonų žmonių sąmonę. Taip pat sovietinė okupacija, kai kiekvienas žmogus turėjo justi virš savo galvos pakibusią ir kartais visai šalia esančią grėsmingą karinę jėgą, ginkluotą moderniausiais ginklais, neleido nė pagalvoti apie tiesioginį pasipriešinimą.
Sakoma, kad viltis miršta paskutinė. Tai reiškia, kad ji neturi mirti. Ir vis dėlto nevilties, nusiminimo, depresijos būsenas išgyvena daugybė žmonių, bet visi iš eilės numiršta, dar daugiau geba įveikti tamsą ir neviltį. Galimas daiktas, dalis žmonių neturi imuniteto tamsai, ir ji juos priveikia panašiai kaip liga silpną organizmą?
Psichiatrai ieško vadinamojo „depresijos geno“, bet tik trečdalis žmonių, įpuolusių į nusiminimą ir nuolat prislėgtų, negali aiškiai nurodyti savo nusivylimo priežasties. Bet ir jiems, dažniau nejučiom prisiėmusiems tą komunizmo sistemos depresinį, nuolatine propaganda įskiepytą modelį, viskas ir turi atrodyti blogai.
Tačiau argi tas visuotinio blogio, kai niekas negali atrodyti gerai, depresijos ir juodžiausios tamsos modelis yra neįveikiamas?
Pirmiausia tamsa nėra iš tikrųjų joks modelis. Joje nėra jokių kontūrų ir viešpatauja tik neviltis.
Ar nusiminimas yra blogis?
Rusų stačiatikiai nusiminimą laiko viena iš aštuonių nuodėmingų aistrų, tarp tokių kaip apsirijimas, paleistuvystė, godumas, pyktis, sielvartas, tuščiagarbiškumas, pasipūtimas. Nusiminimas yra šeštoji, ir vieta jam skirta po sielvarto. Ir iš tikrųjų šis modelis yra psichologiškas.
Tik kur tas didysis nusiminimo blogis? Juk „naujoje“ lietuvių kultūroje nusiminęs ir niūrus žmogus yra „dvasingas“? Ir niūrumas net savotiška papročių prievolė, o žmonės, kurie džiaugiasi gyvenimu, yra įtartini?
Nusiminimas nuodėmingu paskelbiamas dėl tos priežasties, jog pakerta pasitikėjimą Dievu, žmogus nuo Jo nutolsta, pasineria į liūdesį, niekur nemato gėrio, o juk tik nuo žmogaus priklauso, kiek to gėrio žemėje bus. Pagaliau nusiminęs žmogus įgrimzta į dvasinę apatiją ir neveiklumą, jam niekas neįdomu, viskas atrodo beprasmiška, geriausiu atveju jis laukia „stebuklo“, kai ateis koks nors stebukladarys ir viską pakeis. O jis pats nė pirštelio nepakrutins. Taip dažnai ir per rinkimus balsuojama už apsukruolius, kurie ateina į valdžią pažėrę pažadų. Dalis tų pažadų iš viso nevykdoma, o kita dalis, kuri atrodytų ir visai racionali, jau kitą dieną po rinkimų tvirtai pamirštama. Taip nusiminimas stumia žmogų ne tik nuo Dievo, bet ir į visiškas iliuzijas, į utopijų kūrimą arba tikėjimą jomis. Taigi nusiminimas visiškai iškraipo žmogus pasaulėvaizdį, ir šis atsiduria lyg kokiame išėjimo neturinčiame labirinte ir vis giliau grimzta į tamsą, arba nusivylimą. Taigi nusiminimo, arba depresijos, žala didžiulė ir ne veltui teigiama, kad už jos tūno „galingas demonas“. Ir jis tuo galingesnis, kad yra labai klastingas, jis tarytum rodo „tiesą“, bet tokią, kuri priimtina visiškai pasyviam ir bejėgiam žmogui. Taigi žmogų išmuša iš jėgų, nutolina nuo Dievo, apvilia gyvenimu, nudažo jį juoda spalva ir stumia į savižudybę, nes tamsa ir neviltis pasidaro nebepakeliamos. Pagaliau pasyvus, netikintis savo jėgomis žmogus leidžia vykti viskam, kas bloga, jis nesusikuria blogio atsvaros – gėrio, ir tai ir yra tas demoniškas biblinis tikslas, kurį blogio jėgos norėtų įtvirtinti žemėje. Todėl ir komunizmas yra šėtoniškas, nes jis visą iniciatyvą atiduoda tiems, kurie esą aukščiau, o žmogų įstumia į visiškai pasyvią būseną, kuri artima nusiminimui.
Taigi nusiminimas yra dvasinė liga, nuo kurios būtina gydytis, nes padariniai bus labai blogi.
Kurgi tas labirintas?
Pavyzdžiui, Rytų filosofija teigia, kad visos vadinamosios aistros yra tuščios, nes jas maitina tik išoriniai dirgikliai, todėl jų negalima vadinti tikrąja žmogaus esatimi ir jos veda tik į iliuziją, tai yra tikėjimą šiuo kintančiu pasauliu kaip amžinu ir nepajudinamu, tad bet kokie realus pokyčiai jame ir sukelia didžiulį nusiminimą, pakursto kitas blogas aistras, irgi nukreipiančias nuo tiesos kelio. Tikroji žmogaus esatis yra vidinė ir nepriklauso nuo jokių išorės poveikių. Ir ji yra šviesi, o aistra ir jos objektai, vienas nuo kito priklausantys, surezga labirintą, kurį valdo jame viešpataujanti iliuzijos dievybė Mara. Ne itin skiriasi nuo krikščionių demono, galima sakyti, jog netgi niekuo nesiskiria, čia tik termino klausimas, juk tokių „dievybių“ įtaka labai ribota, todėl jos ne visuotinės, o tik ieško sau aukų. Ir matome, kad suranda.
Kaipgi susietos tos nuodėmingos aistros, kurias taip smerkia krikščionybė? Nuo viduramžių iki mūsų laikų apie tai prirašyta daugybė traktatų, tik bėda, jog visa tai pamirštama, nes „šio pasaulio gėrybės“ būtent tas nuodėmingas aistras kursto ir jos tampa netgi visuotinai pripažintomis „vertybėmis“.
Pirmiausia apsirijimas arba apskritai vergavimas kūno poreikiams. Kuo daugiau patogumų, kuo daugiau įvairių malonumų, tuo labiau jiems pasiduoda žmogus ir ima vien dėl šito gyventi. Jo dvasia merdi. Ji tarytum rūdija, vis labiau pririšama prie materialinės buities, jos smulkmenų. Ar tokį žmogų galima vadinti viltingu? Jis viską sieja su išore, tik ne su tuo, kas nerūdija, anot Šventojo Rašto, ne su savyje esančiu nenykstančiu pradu! Jis tampa niekas, bet šito dar nenutuokia. Ir jis pasineria į pasileidimą, kad šitaip dar labiau pataikautų savo kūnui, kuris tampa jo poreikių visata, jis pasiduoda klaidingoms materialistinėms ideologijoms, ir jos jam pradeda atrodyti tikros, nes jis dvasinio gyvenimo negyvena, nesusiduria su jo tikrove, ir jam vienintelė aiški tiesa – materialiniai dalykai. Žmogus jų siekia vis daugiau ir vis labiau, nes taip supranta savo galių augimą, jį apsėda godumas, ir jam atrodo, jeigu jis tuo pranašesnis už kitus, tai lyg būtų „nemirtingas“. Tik jį vis dažniau apsėda pyktis, nes gyvenimo nepavyksta rikiuoti pagal savo modelį bei norus: viskas jam verčiasi per galvą, ir kuo daugiau godumo „galių“ jis įgyja, tuo jis tampa labiau nuo jų priklausomas. Taip „ponas“ virsta visų demonų vergu. Ir vis mažiau teikia jam paguodos jo „pranašumas“, nes jį pripažįsta tik tie, kurie jam pavydi. Todėl atsiranda pyktis viskam, kas jam neprieinama.
Taip vis didėja jo konfliktas su pasauliu, ir jį apima sielvartas, vos tik ima prarasti tai, ką nuolat kaupė, didino, kai be perstojo „investuodavo“. Ir jis pradeda sielvartauti, kad pasaulis, kurį jis taip norėjo valdyti, ištrūko jam iš rankų ir jis pats liko tarytum negyvenamoje saloje. Jis tampa vis vienišesnis, nes jokie žmoniški santykiai jo su niekuo jau nebesieja. Štai tada ir prasideda tikrasis nusiminimas. Jis be perstojo liūdi ir gedi, jį apima nuolatinė baimė, kad bus dar blogiau, nes blogai jau buvo. Ir niekas jo nebedžiugina – jis negeba džiaugtis kitų žmonių laimėjimais, jų gerumu, mat šito tegali vien pavydėti. Taigi jis lieka be nieko ir jam yra ko nusiminti.
Kitas dalykas, kad ne vien blogi žmonės patenka į tokius demoniškus nusiminimo spąstus. Žmogus visas tas aistras gali išgyventi mintyse, tai yra vaizduotėje, ir kankintis lygiai taip pat, kaip ta nuodėminga ir demoniška asmenybė. Ir tai visai nepriklauso nuo turėjimo ir praradimo, o tik nuo jautrumo! Štai kur didžioji demonų klasta! Jie apsuka galvas ir turintiems, ir neturintiems, įdeda tą patį galvos skausmą, nors ir skirsto žmones į „turinčius“ ir „vargšus“. Jie netikrą ir tikrą dalyką pateikia kaip vienodos vertės. Tačiau gal tik neturinčiam iš to lengviau ištrūkti, nes jam paprasčiau suvokti, kad jis apskritai nieko neprarado. Bet kodėl tokia sunki kova, jeigu ji dažnai apskritai dėl nieko?
Demonai niekada nekovoja su žmogumi pavieniui. Evangelijose rašoma, kad išvarytas demonas vėl ateina, tik atsiveda su savimi bendrų.
Būtent tuščiagarbiškumu jis padeda „įveikti“ neviltį, „nuplauna“ visą nusiminimą. Taigi kuo daugiau reikštis, tik jokiu būdu nesukuriant normalių žmogiškų santykių. Ir taip žmogus, tarytum atsikratęs vienatvės, ir toliau lieka vienišas.
O tuščiagarbiškumas veda į pasipūtimą, žmogus galutinai atbunka, įsitikinęs, kad jis „geriausias“, ir tada jam prieinamas blogis teikia paguodos, visos nuodėmės darosi priimtinos. Jo sąžinė užmiega. Tai tipiškas diktatorius, pasirengęs dėl „tikslo“, kaip kad Stalinas, aukoti bet ką, tik ne savo sąskaita, ir nežinia kiek žmonių, tik jokiu būdu ne patį save.
Žmogus, nešamas tos baisios juodos bangos, arba eina į Anapus, arba pasiduoda ir ima tarnauti demonams. Tada jis grimzta į tamsybes, kol netampa tokiu pačiu demonišku tamsos padaru, arba toje tamsoje skausmingai blaškosi.
Vidinis žmogus yra laisvas!
Tačiau viltis duota žmogui savaime. Ji duota savaime todėl, kad šviečia ir didžiausiose nelaimėse bei negandose. Tai ir yra tikėjimas Dievu, netikėjimas mirtimi ir vieninteliu visišku šio pasaulio tikrumu. Taigi ji nepriklauso nuo jokios tamsos, todėl tamsoje ir šviečia, nors kartais ne taip ryškiai. Tai kelrodis, kompasas pačioje didžiausioje tamsoje.
Jeigu ji yra žmoguje, tai kada ją juntame? Nejaugi tik nelaimėje šaukiamės jos pagalbos? Viltis – iš tikrųjų mūsų ramybė, ko kiekvienas krikščionis palinki kitam. Ir tai yra didžiausias turtas. Visokiose negandose tas išsaugotas ramybės trupinėlis mums spindi kaip vilties žiburys tamsoje. Tik kodėl ją gali užpūsti juodieji skersvėjai? Ar ta viltis apgaulinga? Ar tik mums taip atrodo?
Aštuonioliktojo amžiaus švedų mistikas Emanuelis Svedenborgas teigė, kad kiekviename žmoguje yra ir kitas, vidinis, arba dvasinis, žmogus. Kaip Evangelijoje pasakyta, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet ir Dievo žodžiu, tai čia nuoroda, pasak didžiojo švedo, į tą vidinį žmogų ir dvasinį jo peną. Bet jeigu žmogus visą gyvenimą tesirūpins tik materialiniais dalykais ir pamirš savo dvasią, tai ir tas jo „vidinis žmogus“ bus amžinai alkanas ir paliegęs. Todėl, suprantama, neįstengs atsispirti jokiems išbandymams, jam neužteks tvirtybės priešintis pagundoms ir jis lengvai pateks demonų nelaisvėn. Taigi jis arba norės mirti, nes kitaip nepajėgs ištrūkti, jo „vidinis žmogus“ nepajėgs nutraukti tamsybių kalėjimo grandinių, arba taps demonų kolaborantu. Darys jų padiktuotus blogus darbus ir lauks materialinio atlygio.
Mes pamirštame, kokia graži būna gamta, kai žvelgiame į ją ramiomis akimis. Mes pamirštame, ką mums teikia meno šedevrai, jei liaujamės galvoti tik apie save ir priimame meno kūrinius atvira širdimi. Užmirštame teikti peno tam „vidiniam žmogui“, apleidžiame dvasinį gyvenimą, o jei tenka susiremti su blogiu, tai tas alkanas ir silpnas „vidinis žmogus“ būna labai prastas karys. Jis negali įveikti šio pasaulio klastų, melo bei tuščio sambrūzdžio ramybe. Dvasinio peno tiek mažai, kad jis nepavirsta ta šviesa, kuri išsklaido tamsą.
Ir kuo daugiau materialistinių filosofijų užplūsta dabartinio pasaulio visuomenę, tuo žmogus darosi silpnesnis, jis vis mažiau atsispiria pagundoms, kurios galiausiai jam atneša tik blogį. Jis neturi jokio dvasinio imuniteto.
Jis galvoja apie „atradimus“, bet pamiršta, ką praradęs. Jis turi viską savyje, bet to nemato. Ir jeigu žmogui tenka prarasti, tai yra ir kita, tikroji lemtis – surasti, suprasti ir eiti su viltimi, tikėjimu į šviesą. Tai reikia daryti nuolat, kad rankai, laikančiai tiesos žibintą, jis nepasirodytų per sunkus.
Atgal
