Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 12 14. TEN, KUR NĖRA MIRTIES, - IŠMINTIES ŠVIESA
Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis
Depresija vadinama niekaip nepraeinanti prislėgtumo būsena. Sunki ir sekinanti būsena, kurios niekas niekam neturėtų linkėti, bet peršasi išvada, kad šios negandos paliesta didesnė dalis Lietuvos žmonių. Medikai teigia, kad tai liga, kuri „pagydoma“, nors dvasinių būsenų gal ir nereikėtų vadinti ligomis, nes jų priežastys yra visuminės, socialinės ir kultūrinės, ir gal būtų laikas nesislapstyti už medicinos žinynų. Prislėgtumas netgi vadinamas nacionaliniu lietuvio bruožu. Tai kaip galima tvirtinti, kad „depresija serga“ vos 10 proc. žmonių? Esmė - ne tik tas dešimtadalis, kuris gydosi vaistais, bet tie daugybė lietuvių, manančių, kad prislėgtumo būsena yra nuolatinis jų gyvenimo palydovas ir kitaip gyventi neįmanoma. Lietuva Europoje pirmauja pagal du pačius blogiausius rodiklius –savižudybes ir emigraciją. Taigi vieni žmonės išeina iš šio pasaulio į Anapus, kiti –iš Lietuvos į svečias šalis.
Tokios bėgimo formos nuo depresijos, iš kurių viena labai drastiška, o kita – mažiau, rodo, kad Lietuvoje gyventi ne vien blogai, bet ir nematoma jokios išeities. Jeigu blogai – daryk, kad būtų geriau. Kas nori, kad būtų blogiau? Atrodo, lyg ir aišku. Bet jei nematoma išeities, jei nematoma kitokios išeities kaip drastiškas išėjimas iš gyvenimo arba pabėgimas iš Tėvynės, iš namų, vadinasi, išeities nematoma apskritai. Minėti skaudūs poelgiai nėra išeitis, o tik pabėgimas iš padėties, kurioje nematoma išeities. Kodėl? Ar galima kaltinti tuos žmones? Juk tai socialinis reiškinys, ta nelemta depresija. Beprasmiška ieškoti kieno nors asmeniškos kaltės, reikia pasistengti perprasti, kas gi vyksta Lietuvoje ir kokios giluminės to priežastys.
Senovės egiptiečiai manė, kad depresiją sukelianti piktųjų dvasių, arba demonų, skleidžiama blogio energija, kuri šitaip neigiamai paveikia ir jausmus, ir mąstymą. Ko gero, senovės Egipto išminčiai buvo arčiausiai tiesos, tik gal tie demonai, apsėdantys žmones, kur kas realesni, negu atrodo, ne tokie jau „anapusiniai“ – pernelyg realūs? Ir dėl to depresijos rūdys dešimtmečiais nesiliauja ėsti tautos dvasios?
Smurto, prievartos, kraujo ir žudynių depresija
Negalime kalbėti džiaugsmingomis ar net politiškai entuziastingomis tonacijomis apie mūsų tautos pasipriešinimą stalininei okupacijai. Negalime, nes tai buvo didžiulė tragedija, sunaikinusi ar sulaužiusi daugybę gyvenimų ir likimų. Apie tai kalbėti sunku ir labai skausminga, ypač jei išlikę kokių nors tų laikų prisiminimų, išgyvenimų. Jau kas kita politiniai šūkiai, rašomi šiandieniniuose istorijos vadovėliuose. Sunku ir skausminga, nes tai susiję su baisiomis ir netgi beprasmiškomis netektimis, būtent savo beprasmybe sukrečiančiomis dar labiau. Netelpa galvoje – kaipgi daugybė žmonių galėjo taip gyventi ir ištverti. Tai sulaužyti likimai ir tragedijos, bet ne politika. Atminties laiptai, vedantys žemyn į praeitį, yra sunkiausias ir skausmingiausias kelias, atsiremiantis net į siaubą.
Mano vaikystės prisiminimai susiję su tokiu siaubu. Buvau penkerių metukų, kai mane išnešė iš degančios trobos. Tėtis buvo nušautas kieme mamos akivaizdoje, sprogstamasis užtaisas išplėšė jam šoną, ir jis labai kankinosi, rėkė, kol jo dar dviem šūviais nepribaigė. Kai mama nueidavo prie jo kapo, tai apsikabinusi į kryžių vis raudodavo, šaukdavo tėtį tokiais žodžiais, kurie galėtų tapti tikra raudų, skausmo ir nevilties poezija. O blogi žmonės nugriovė netgi jam pastatytą paminklą, esą sovietų valdžiai „kažkuo prasikaltęs“... Kuo galėjo prasikalsti paprastas Dzūkijos ūkininkas, kaimo žmogus?
Šitą klausimą galima užduoti tik šiandien. Tais laikais tokio klausimo negalėjo nė būti! Kodėl? Atsakymas paprastas: nei Stalino, nei Hitlerio okupantai mūsų net nelaikė žmonėmis ir elgėsi kaip su „žmogiškais vienetais“. Dėl kokios priežasties? Tik dėl to, kad nedidelė tauta, gyvenanti prie Baltijos jūros, nekėlė jiems nė menkiausios karinės grėsmės, ir diktatoriai monstrai, be jokios sąžinės graužaties milijonų milijonus žmonių, taip pat ir savų, metę į karo pragarus, su ta saujele lietuvių ir kitų mažų tautų apskritai nesiskaitė. Mūsų buvo mažai, neturėjome tankų ir lėktuvų, tai ir žudė, vos kokiam vadukui užeidavo tiesiog paranojos priepuolis.
O juk kiekvienas atskiras žmogus – tai ištisas pasaulis, jo žūtis – didžiulė tragedija artimiesiems, jo žmonai, vaikams, tėvams, broliams, seserims... Kiek žmonių žuvo Lietuvoje, kiek buvo išvežta į Sibirą ir mirė nuo nepakeliamo darbo, bado ir ligų? Kiek patyrė baisų engimą ir nežmonišką pokario metų skurdą... Ir kiekvienas žmogus yra tokia tragedija, tokia neviltis, ta didžioji ir baisioji depresija, kraupus sukrėtimas, paneigiantis patį gyvenimą, bet kokią teisingumo ir sąžinės sampratą.
Mumis manipuliavo. Vokiečių naciai labai nenorėjo, kad lietuviai priešintųsi Stalino okupacijai 1940 metais, nes tai būtų suardę jų generolų kruopščiai ruoštus karinius planus. Sovietai, įsiveržę į Lietuvą ir tankais gąsdinę mažamečius vaikus, tuo metu galvojo, kaip pristeigti kuo daugiau karinių bazių Vokietijos pašonėje. Du žmonijos išsigimėliai, du demonai siaubūnai nusprendė aiškintis santykius, metę mirčiai į nasrus milijonus žmonių, o tokia maža Lietuva ir mažytė lietuvių tauta, prispausta šarvuota demonų kareivų kanopa, tiems arogantiškiems „pasaulio valdovams“ kėlė tik juoką. Mums gi ašaras, sielvartą, atnešė netektis ir daugeliui dešimtmečių baisią kaip rūdys dvasinę depresiją. Septyniasdešimt metų truko ta didžioji depresija...
Kodėl depresija nepasitraukia?
Ką besakytume apie tas tragedijas, vis dėlto tiek metų praėjo, ir tai tapo istorija. Jau paseno ir ta karta, kuri to karo ir pokario siaubų nematė. Kas gi atsitiko? Kaip iš kartos į kartą pereina tie depresijos demonų užnešti dvasiniai nuodai?
Griuvus Berlyno sienai, teko lankytis tuometinėje Rytų Vokietijoje. Kas nustebino? Daugybė apleistų butų, neretai paliktų su visais baldais, nes žmonės... bėgo nuo depresijos! Nuo tos nuolatinės niūrios bejėgiškumo būsenos. Nuo pilko, policinės valstybės tvarkomo gyvenimo, kur maža mašinėlė „Trabantas“ buvo didžiausia prabanga. Žmonės bėgo ten, kur tikėjosi rasti daugiau laisvės, tik dalis grynai materialiniais sumetimais – esą Vakarų Vokietijoje gyvensią turtingiau. Jie negalėjo patikėti, kad išeinant sovietų kariuomenei ji kartu išsineš ir depresiją.
Juk komunistinio režimo metais, valdant Erichui Honekeriui, Vokietijos miestų gatvėmis nuolat defiliuodavo sovietų kariuomenė, judėdavo karinė technika. Ir tai nepaprastai slėgė žmones. Toks karinių dalinių demonstravimas nepalyginamas su mongolų ordomis. Mongolų kariaunos viduramžiais negalėjo primesti tokio pažeminimo jausmo okupuotų kraštų gyventojams, nes jų ginkluotė: ietys, strėlės, kardai nesuteikė jiems tokio didžiulio pranašumo. Žmonės galėjo jausti, kad jie gali sukilti, o susivieniję – ir nugalėti. Kokia galimybė sukilti žmonėms, neturintiems jokių ginklų, prieš tankus, bombonešius, raketas, patrankas, prieš kulkosvaidžiais ginkluotus desanto dalinius? Toks modernios ginkluotės monopolis net mintyse nuslopindavo galimybę pasipriešinti. Viduramžiais jokia pasaulio kariuomenė negalėjo jaustis tokia pranaši. Ir tie kariuomenės defiliavimai vykdavo ne šiaip sau. Juk be aukščiausios vadovybės, komunistų partijos vadovybės įsakymo kariuomenė nebūtų pajudėjusi nė per žingsnį. Kodėl taip? Dėl psichologinio spaudimo, siekiant įbauginti gyventojus: „Tik nebandykite sukilti! Ar nematote, kiek ir kokių ginklų mes turime? O ką jūs mums padarytumėte su šakėmis ar dalgiais? Mes atsiųstume bombonešių eskadrilę, ir jūsų miestai virstų griuvėsiais!“
Tų laikų diktatūros galėjo kelti tik siaubą ir depresijas. Tokia buvo sovietų politika.
Ir šiandien sunku net suprasti, kodėl Lietuvoje ir dar vienoje kitoje šalyje į valdžią vis ateina „tie patys“, tai yra senieji komunistai, tik persidažę, buvę okupacinių režimų kolaborantai. Ar žmonės taip įprato prie depresijos, kad be jos jau gyventi negali? Ar tai depresijos įprotis, ir jau kitokia dvasinė būsena gali būti laikoma nenormalia?
Ir kokia vis dėlto nenykstanti ta depresija! Dabar jau bėga iš Lietuvos ne vien lietuviai, bet ir kinai, kurie nemato čia jokios perspektyvos nei savo verslams, nei veiklai! Kinai visur ieško perspektyvos. Ir masinė depresija jiems svetima, nepaisant išgyventos Mao Dzedungo raudonosios diktatūros.
Prognozuojama, kad po šimtmečio Lietuvoje liks mažiau kaip 1,5 mln. lietuvių. O jei tas tautos išnykimo procesas dar labiau spartės? Nereikės nė to šimtmečio. Ir kodėl gi po šimtmečio tebeprognozuojama depresija?
Kur slapstosi depresijos demonas?
Kokius gi depresijos požymius nustato specialistai psichologai? Tai pirmiausia prislėgtumas, negebėjimas niekuo džiaugtis ir šitaip atsirandantis nusivylimas bet kokia veikla, niūrus, pesimistinis požiūris į gyvenimą. Taip pat nuolatinė nuovargio būklė, kaltės jausmas ir nerimas, savo galimybių nuvertinimas, negebėjimas susitelkti prie problemų racionalių sprendimų, mintys apie mirtį ir savižudybę, netgi blogas apetitas ir nuolat kankinanti nemiga. Jeigu kuris nors iš tų požymių tampa vyraujantis, tai psichologai ir psichiatrai diagnozuoja depresiją. Netgi blogas apetitas ir nemiga kelia įtarimą, kad tai „dėl blogų nuotaikų ir susinervinimo“.
Tačiau palyginkime šį depresijos požymių rinkinį su dešimtmečiais brukama komunistine ideologija... Ji visiškai atitinka visus depresijos požymius! „Šviesiausia ir optimistiškiausia“ ideologija gali kelti depresiją? Tik kur jos šviesa ir optimizmas? Ar didelis džiaugsmas buvo tos vadinamosios Gegužės pirmosios ir Spalio revoliucijos demonstracijos? Jei žmonės į jas nebūtų varomi, tikriausiai būtų tesusirinkę keliolika žmonių. Kur tikėjimas šviesia komunizmo ateitimi? Žmonėms reikėjo kartoti tas dogmas, bet kas realiai galėjo tuo tikėti? Tik vienetai. Kas mylėjo Staliną? Jo visi labai bijojo, o mylinčių nepasitaikė sutikti net Rusijoje. Sakoma, kad žmonės jo „masiškai verkė“, bet kažkodėl rodomi vis tie patys kadrai, tos pačios nuotraukos, tie patys reportažai.
Pagaliau ir visos generalinių sekretorių laidotuvės pavirsdavo tikromis odėmis bei ditirambais depresijai... Privalomai gedėti žmogaus, kuris niekam nieko gero nepadarė... Apraudoti, apverkti Staliną, gulantį prie Kremliaus, apraudoti patį siaubą...
O pati komunizmo ideologija? Štai visi depresijos požymiai! Vadovaujami „neklystančios partijos“ ir gąsdinami žmonės visą laiką jautėsi prislėgti, nusiminę. Matę tik „pareigą dirbti ir kurti komunizmą“, jie negalėjo džiaugtis jokia veikla, netgi laisvalaikiu tebuvo transliuojamos per radijo ruporus „odės partijai“. Nuo siaubingos monotonijos jie jautėsi nuolat išvargę, nepatenkinti ir rūpinosi ne savo gyvenimu ir poilsiu po darbo, o tuo, kaip po sunkios darbo dienos „atstovėti eilėje“ laukiant deficitų. Tarybiniais laikais žmonės gyveno nuolatinės depresijos būsenoje, prisiimdami visus jos požymius, tik sovietų propaganda giedojo apie „tarybinį optimizmą“, kurio pagrindo niekas nesuprato, ir kaip tik dėl to, kad jis buvo “tarybinis“.
Žmonės buvo apimti pesimizmo, nes tai, kas žmoniška, jiems buvo piešiama juodomis spalvomis, – tai esą „buržuazinės atgyvenos“. Taip pat turėjo nuolat jausti kaltę ir nerimą, nes ne savo valia sprendė, ar jie gali būti patenkinti savimi, o turėjo laukti, ką apie juos nuspręs valdžia, kaip juos įvertins. Be valdžios žodžio kiekvienas turėjo jaustis niekas. Ir jokių savo problemų jie nesprendė, neieškojo išeities, racionaliai nemąstė, nes tai buvo beviltiška, vis vien jokios naudos – galutinį žodį ištars valdžia. Taip, daugelį žmonių kankino mintys apie mirtį, nes suvokti gyvenimo prasmę amžinybės kontekste reiškė „religinius prietarus“. O gyvenimas be prasmės ir yra mirtis, dar netgi neatsigulus į kapą. Sovietų laikų žmogus turėjo blogai maitintis, nes taip jis turėjo suprasti „tarybinį dvasingumą“. Ir miegoti jis taip pat turėjo neramiai, nes visą laiką reikėjo būti susirūpinusiam dėl „komunizmo ateities“, galvoti, ar nesikėsina „liaudies priešai“, kurti fantastinius jų įvaizdžius, kurie ir drumstų ramybę.
Taigi stalinizmo ideologija diegė būtent depresiją. O gyvendamas tik prislėgto gyvenimo sampratomis niekaip neišeisi iš depresijos ir niekur nematysi išeities.
Ar depresija – mažų tautų nacionalinis bruožas?
Su tokiu mąstymo modeliu nepabėgsi nuo depresijos į užsienį. Tik dalis žmonių, pamatę, kad ten visai kitokie požiūriai, pradės jos laipsniškai atsikratyti. Iš teisų nėra depresijos vidinėje žmogaus ramybėje. Ten nėra nė vieno depresijos požymio, net menkiausio jos pėdsako. Ir tai vienintelis dalykas, kurio reikia siekti, jį ugdyti. Tačiau tai neįmanoma be vidinės laisvės, nes depresija yra kaip tik psichologinės vergovės požymis. Bet suvokti, kad tai ne tavo, kad tai tik įdiegta, kad tai joks nacionalinis bruožas, yra visų svarbiausia! Ak, depresija. Nejau tik mažų tautų nacionalinis bruožas?
