Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 11 20. Žemės vibracijos. Kur eini, žmogau?
Algirdas Pilvelis
Viskas šiame pasaulyje ir Visatoje susideda iš virpesių. Iš tikrųjų jokios „kietos materijos“ nėra, tai tik regimybė. Kiekvienas daiktas yra sudarytas iš mažesnių dalelių, kurios ir sudaro visumą. Medžiagos dalelės susideda iš molekulių, molekulės iš atomų, o tos mažiausios ir dar mažesnės įvairių krūvių materijos dalelės ir viskas sudaro didžiulį vibracijos sūkurį. Juk kiekvienas matomas daiktas – žolė, medžiai, akmenys, visi meno kūriniai garsiausiuose pasaulio muziejuose yra tie patys virpesiai, mes - irgi. Virpuliuoja Žemė, visas Kosmosas, mes, viskas, kas matoma ir nematoma. Kas gi valdo šiuos sūkurius, kurie negalėtų atsirasti savaime, ir jie ilgai nesuyra, o sąveikauja tarpusavyje kaip daiktai arba individai? Ir jei staiga pakistų Žemės virpesių dažnis, ar viskas nesuirtų ir netaptų nauja medžiaga jau kitoms formoms? O gal viskas pereitų į chaoso būseną? O jeigu mes susieti su ta virpesių, arba, kaip labiau įprasta vadinti, vibracijų, aplinka, tai gal ir nuo mūsų kažkas priklauso?
Žemės virpesiai... Ką mes girdime ir jaučiame?
Žmonės vis daugiau skundžiasi depresijomis, prasta savijauta, nerimu. Lyg gyventų kažkokiose svetimose šalyse, prie kurių aplinkos labai sunkiai prisiderina organizmas. Ir tas jausmas vis stiprėja, vis daugiau sunaudojama įvairių antidepresantų, raminamųjų, tonizuojančiųjų, stimuliatorių, kitokių vaistų, kurie tampa kasdienybe visiškai sveikiems žmonėms. Bent jau medikai jokių rimtų ligų neaptinka. Niūrumas, apatija lydi šių laikų žmogų, nors jis gauna visa daugiau pramogų. Vaistų poreikis didėja. Kaltinamos farmacijos įmonės, reklama... Betgi visi žmonės seniai žino, kad visokie „raminamieji“ ir „stiprinantys“ tikrai sveikatos neprideda!
Kas gi dedasi? O kaipgi mes, žmonės, elgiamės šioje žemėje? Mokslininkai teigia, kad jau esame ekologinės katastrofos priešaušryje. Dėl išmetamomis dujomis užteršto oro susidarė vadinamasis šiltnamio efektas – vienu kitu laipsniu pakyla aplinkos temperatūra, gamta nespėja prisitaikyti, dėl to išnyksta augalų ir gyvūnų rūšys. Susidaro pavojinga grandinė, kai, išnykus kuriai nors augalų rūšiai, išnyksta kuri kita gyvūnų rūšis, anksčiau susijusi dar su kita rūšimi ir t.t. Pramoninė veikla sunaudoja vis daugiau gamtos išteklių, iškertami didžiuliai miškų masyvai, į upes ir vandenynus patenka vis pavojingesnių teršalų, daugelio upių vandens neįmanoma gerti, ten išmirusios ir žuvys. Pavojinga net maudytis! Skalūninių dujų išgavimas tai vėl lyg dozė tikrų nuodų į gamtą. Gamta dūsta nuo teršalų, gamta miršta... Ar jauku gyventi tokiuose namuose? Ir kaip juose elgiasi žmogus? Senuose tikėjimuose Žemė buvo vadinama Motina. Kodėl vaikai elgiasi kaip plėšikai?
Didžiulis godumas skatina žmogų beatodairiškai naikinti gamtą, naikinti Žemę. O senosios religijos skelbia, kad Žemė yra gyvas organizmas, kad ji – Deivė Motina, tuo tikėjo ir senovės lietuviai, visos be išimties tautos, priklausančios senajai civilizacijai. Tai buvo sudedamoji senųjų arijų, arba „žmonių iš aukščiau“, tikėjimo dalis. Pagaliau tvirtinti, kad Žemė – tai grumstas, skraidantis Kosmose, būtų kvaila. Kaip ant kažkokio „įkaitusio akmens“, jam atšalus ir virtus grumstu, galėjo vykti tokia sudėtinga gyvybės evoliucija, atsirasti protas? Iš kur žmoguje kūrybiniai gebėjimai? Iš kur toks gamtos grožis? Kodėl ji „nenulipdyta“ iš atskirų ir vienodų „gabalų“ kaip konvejerinės prekės gamykloje? Daugybė tokių kodėl leidžia daryti prielaidą, kad Žemės gyvybė galbūt visiškai ne tokia kaip žmogaus, gal tai kitokia, kosminė gyvybės forma, bet tikrai ne tuštumoje skraidantis „lavonas“ ar „grumstas“. Ir kodėl gi, kai žmogus traktavo gamtą kaip gyvą, jis galėjo vystytis harmoningai, o dabar, kai gamta jam atrodo „mirusi“ ir vien tik kaip „padėti turtai“, kuriuos jis gali be saiko vis imti, jo gyvenimas pakrypo link katastrofos?
Ir jeigu vis dėlto Žemėje kažkas vyksta ir be žmogaus veiklos, be reakcijų į jo veiklą, ką net sunku būtų šitaip paaiškinti, vadinasi, skamba kažkoks Žemės nelaimės šauksmas, kurio negirdima ar nenorima girdėti. Ir jeigu tas Žemės šauksmas yra virpesių pavidalo, juk, tarkime, toks ir kiekvienas garsas, tik ne visus virpesius priima mūsų klausa, tai mūsų kurtumas mums kelia jau didesnį pavojų negu mes gamtai.
Ar pasaulio pabaiga – tai didysis apsivalymas?
Dabar labai dažnai bandoma spekuliuoti pasaulio pabaiga, visaip gąsdinti žmones. Tačiau vienas dalykas yra suprantamas ir logiškas. Jei niekas ir negali nustatyti datos, kada tai įvyks, nes neįmanoma apskaičiuoti nei nusitęsiančių dešimtmečiais ar net šimtmečiais procesų, tai nuo kurios datos matuoti laiką, nes pasaulyje tiek skirtingų kalendorių? Bet dėl vieno neįmanoma nesutikti. Evangelijose parašyta, kad „niekas nežino tos valandos“. Ir kaip būtų galima ją žinoti, jei gamtos procesų neįmanoma apskaičiuoti net keleto metų tikslumu, neįmanoma numatyti, kokie nauji veiksniai pradės veikti. Ar dauguma žmonių sutiktų, kad pasaulio pabaiga tikrai priartėtų, jeigu tai būtų toks pat lėtinis procesas kaip vėžys ar kokia nors kita itin pavojinga, ilgai trunkanti liga.
Bet kuriuo atveju tenka gydytis. Ir reikia pastebėti vieną dalyką. Gamtoje pokyčiai visada yra negrįžtami. Ir jei kas nors iš blogos padėties keičiasi į gera, tai jau nebūna kaip seniau, o atsiranda kažkas kita.
Kas atsitiktų, jei pasikeistų Žemės vibracijos, arba tiesiog jos virpesiai? Nesunku suprasti, kad visuose gamtos objektuose prasidėtų tokie pokyčiai, kad jie pavirstų visiškai kitais. O tiesiog siaubingi teršalų kiekiai, nori ar nenori, verčia tai daryti, nes kitos išeities nėra. Šimtmečiais nesuyrančios pavojingos atliekos gali būti suardytos tik taip, nes gamta pati negamina prieš jas jokių neutralizuojančių priemonių. Tačiau gamtoje viskas susiję, ir viskas turi kartu keistis.
Tai iš tikrųjų vyksta. 1994 m. Žemės virpesiai siekė 8,6 Hz (hercų). Kasmet dažniai didėjo, o 2000 m. jie pasiekė 12 Hz, 2012 m. rugsėjo mėnesį tie virpesiai pasiekė 13,8 Hz. Akivaizdu, jei žmogaus kūnais atsilieka nuo tų virpesių, tie dažniai retesni, tai Žemėje jam gyventi darosi vis nejaukiau, jis patiria vis daugiau sunkių psichologinių problemų, ypač depresijų pavidalo. Ir kuo toliau, tuo bus blogiau. Mokslininkai netgi teigia, kad žmonių organizmai yra suderinti su vadinamaisiais „tėviškės virpesiais“, tos vietovės, kur žmogus gimė ir augo, vibracija, su ja susiderino, ir jis, patekęs į svetimą vietą, ypač išvykęs į tolimą užsienį, jaučiasi labai nejaukiai, nors materialine prasme toje šalyje gali gyventi ir ženkliai geriau. Ne tie virpesiai! Tas pat pasakytina ir apie maistą. Slyva, obuolys ar kokia nors varpa, išauginta Lietuvoje, kitokie. Aš negaliu valgyt kiniško česnako, netinka skonis – kitaip vibruoja. Net žemės gelmės po Kinijos kalnais ir Indijoje , Uralo kalnuose, kitose viršukalnėse. Šuo, kuris atsirado prie Uralo kalnų, yra visiškai kitos vibracijos ir jo judesių akustika yra kitokia.
Todėl žmogus ir jaučiasi nejaukiai kitur. Nemažai žmonių, ypač iš išsivysčiusių šalių, išvykstančių į užsienį ne dėl skurdo, o tik radę geresnį uždarbį negu Tėvynėje, neištveria svetur ilgiau kaip dešimt metų ir „parbėga“. Jei Tėvynėje laukia ne badas ir skurdas, tai nemažai europiečių pameta „ilgą dolerį“ Junginėse Amerikos Valstijose ir grįžta namo, kur gyventi žymiai jaukiau. Lygiai taip pat amerikiečiai skundžiasi, kad jiems Europoje „labai sunku prisitaikyti, nors žmonės dažniausiai priima maloniai ir pagarbiai, kažkodėl ima kankinti depresija, prireikia vaistų.“ Kas negirdėjo tokių skundų? O tokių, kurie labai gerai prisitaiko užsienyje, tai yra, kurių kūno virpesiai lengvai kinta naujoje aplinkoje, yra labai nedaug. Tikrų kosmopolitų, galinčių gyventi bet kur, kiekvienoje tautoje nedaug. Juk nepavadinsi tikru kosmopolitu žmogaus, kuris šiaip labai mėgsta keliauti, kažkur pabūti, jis dažniausiai „bastosi“ skatinamas smalsumo, bet vis vien nuolat grįžta namo, nors pabuvojęs ar net kurį laiką pagyvenęs „ten ir ten, ir dar kažkur“.
Kas atsitiks, jei ir visur, kiekviename kampelyje, tie virpesiai dažnės, intensyvės, ir jau net tėviškė vis mažiau padės nuo depresijų? Žmogus niekur nepabėgs nuo „depresavusio savęs“! Nebus pasaulyje jam vietos. Kita vertus, depresuotiems žmonėms labai suprastėja imunitetas, juk net ir gripu dažniausiai užsikrečiama, kai būna „bloga nuotaika“, o tikri optimistai net peršalimo ligomis serga žymiai rečiau. Taigi matome, kad Žemės vibracijos, kurių dažnis intensyvėja, darosi vis pavojingesnės žmogui.
Pridėkime kitą veiksnį – „keliaujančią“ Žemės magnetinę ašį. Tai pats natūraliausias procesas: visą laiką ta ašis judėjo... Tačiau tam tikru metu pradeda slinkti ir geografiniais vadinami ašigaliai! Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jie niekur nebėga, tik keičiasi Žemės palinkimo į Saulę kampas. Ir didžiuliai klimato pokyčiai neišvengiami. Potvyniai, cunamiai, uraganai... Žemės rutulys svyra, o atmosfera „stovi vietoje“, štai kodėl uraganai darosi vis smarkesni. O kiek dar įvairių reiškinių priklauso nuo tos pačios magnetinės ašies... Ypač orientacija, kurios modelis dar „senas“, kadu kadaise įrašytas smegenyse ir vestibiuliariniame aparate, šitaip ir apima nerimas visai be priežasties.
Artėja katastrofa ir pasaulio pabaiga?
Ko žmogus negali...
Keisčiausias dalykas turbūt tas, kad Žemė kažkodėl nekeičia žmogaus virpesių, jis tarytum kokia autonominė sistema – kažkada buvo gamtos sukurtas jo kūnas, tačiau Žemė virpėjo sau, o žmogus sau, ir todėl dabar tokie neatitikimai.
Tačiau žmogaus virpesiai dažniai nėra pastovūs, jie nuolat svyruoja priklausomai nuo būsenų, nuotaikų ir mąstymo. Pavyzdžiui, nelaimės metu žmogaus virpesiai būna 01 – 2 Hz. Tai labai mažai... Ir jei „vidutinio“ žmogaus virpesiai, Žemės vibracijos dažniui didėjant, susidurtų su tokiu skirtumu, tai žmogus be jokios regimos priežasties išgyventų didžiulę dramą, bent jau jis taip jaustųsi. Egoisto virpesiai siekia vos 2,8 Hz, o tarp blogų emocijų atsidūrę žmonės tepasiekia vos 3,1 Hz dažnį. Pyktis numuša dažnį iki 0,5 Hz. Taigi kuo blogesnis žmogus, dažnėjant Žemės virpesiams, kuo toliau, tuo blogiau jis jausis, pagaliau ims sirgti sunkiomis ligomis. Ir jei šiems žmonėms tektų bėgti iš Žemės, į kitą planetą, kur jiems gyventi būtų geriau, tai yra jie galėtų lengviau prisiderinti prie „vietinių dažnių“, tai ta planeta turbūt turėtų vadintis pragaru.
Lygiai taip pat galima pasakyti apie geras emocines būsenas ir teigiamas moralines žmonių savybes. Pavyzdžiui, visiškoje ramybėje medituojančio jogo virpesių dažnis gali siekti net 38 Hz, kartais ir daugiau. Kitos būsenos yra dar palaimingesnės, o jogai tik pasiekia pastovią aukšto dažnio virpesių būseną, ir tokia ji turėtų būti nuolatinė. Pavyzdžiui, toks širdingumo aktas kaip užuojauta virpesių dažnį pakelia net iki 150 Hz, daugiau kaip 100 Hz virpesius sukelia solidarumas. Pavyzdžiui, garsioji Turino drobulė, į kurią buvęs po mirties suvyniotas Kristus, kai kurių mokslininkų nuomone, buvusi „apdorota“ 205 Hz virpesiais. O juk į tą drobulę, kaip bebūtų, buvo suvyniotas miręs žmogus! Ir jeigu jo dažniai taip nepaprastai padidėjo, kad vėl pradėjo pulsuoti gyvybė mirusiame kūne, tai tas kūnas... Žemės žmonių akims turėjo pasidaryti nematomas! Ir tik kai kam pasiekus ypač aukštą dažnį, buvo matomas labai trumpai... Bet kaip pasakyta Evangelijoje – „žmogui tai neįmanoma“.
Kas gi įmanoma žmogui? Tai, kas įmanoma, priklauso nuo mūsų. Ir ne tiek jau daug reikia, kad tie Žemės virpesiai nebūtų mums pavojingi, išliktume geros nuotaikos, sveiki, ilgai gyventume. Užtenka bent jau nepasiduoti toms blogiausioms emocinėms būsenoms ir visaip vengti amoralumo. Juk kuo toliau, tuo sunkiau bus tas blogas būsenas išgyventi. Žemė nori apsivalyti ne tik nuo blogų vaikų, kurie ją labai užrūstino ir sudrumstė. Tebėra dar tik įspėjimas ir pabarimas. Šiandien keistis dar galima.
Apie tai dar vakar žmonės mūsų Žemėje nesusimąstydavo. Ak, tu klastingoji vibracija, kur pasaulį lenki? Naujo Visatos sprogimo niekas nenori.
Atgal
