Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 11 09. Tėvynės viltis – Prezidentė
Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis
Šaltis krečia, kai noriu pateikti klausimą, kodėl pildosi prognozės. Nužudyti laisvę tautos rankomis. Pavyzdys – konservatorių kvailai gintas V.Matuzas, tai tiesiog sunaikino pasitikėjimą Kubiliaus partijos veidais. Pralaimėta komunistams – mažoje valstybėje greičiau pamatoma korupcija, bet viskas įvyko be kraujo. Lietuva ne Afrika pasitikėjimą teismais kas nužudė? Nutartys - kai reikia jomis vadovautis žemesniems teismams, nors kiekvienas ginčas teisme yra specifinis. Tačiau norėčiau pasukti ta pačia keistų rinkimų anatomijos linkme. Kiek apsisprendusių už ką balsuoti įmetė biuletenius į balsadėžes? Artimi valdžios žmonės gadino lapelius, nes neateiti į rinkimus negalėjo, juk aukščiausioji valdžia galėjo pasklaidyti sąrašus, ir pamatyti, kas atėjo į rinkimus balsuoti. O jeigu tu dirbi Seime, Vyriausybėje, savivaldybėje ir neisi balsuoti už valdančiųjų, bus statomas nemažas minusas prie tavo pavardės. Nėjai į rinkimus balsuoti, o darbo vieta kieno suteikta? Mūsų valdančiosios partijos bosų. Bet valdininkėlis ima biuletenį, eina į kabiną ir sugadina balsavimo lapelį tyčia, nes jis iš arti pažįsta, kokie jo viršininkai baisūs. Todėl sugadintų balsavimo biuletenių 2012 m. Seimo rinkimuose buvo 5,5 proc. Tai – iš keršto ir pavydo valdininkams, kurie pasitikėdami suteikė neblogai apmokamas darbo vietas greta savęs. Mūsų tauta, kaip ir kitos negausios bendruomenės, į akis gražbyliauja, bet, pažvelgus giliau į akis, įžiūriu klastą.
Koks nuoširdus atviras ir drąsus dešiniesiems patarėjas, likus iki rinkimų metams, buvo Algirdas Pilvelis! Sakiau, rašiau „Lietuvos Aide“ – atsiribokite ir nesiglėbesčiuokite su V.Matuzu.
2004 metais kovo mėnesio pabaigoje vykau į Jeruzalę kaip geriausias Lietuvos 2003 metų žurnalistas. Ten vienas įtakingas Izraelio finansininkas paklausė: „O kodėl Lietuvoje kasmet įvyksta beveik 800 gaisrų, iš pavydo? Izraelyje gyvena pusantro milijono palestiniečių, kurie yra Izraelio piliečiai, bet tokių nusikaltimų nebūna. Neteko girdėti kad arabas padegtų žydo namus.
Lietuviai krikščionys demokratai, bet pavydo ir kitų blogybių nemažėja, kasmet daugiau kaip 500 padegimų, o kokios pasekmės? Kiek tai kainuoja , kiek žūčių, kokie ženklai ateičiai? Ranką padėjus ant Šventojo Rašto, Lietuva tegu išrinko ne pačius geriausius į Seimą, bet tai tęsiasi jau nuo 1990 metų Kovo 11-osios, metai po metų tas pats nepaskelbtas lietuvio prieš lietuvį karas. Tai reikštų ne tik mūsų širdžių nebrandą. O kaip padėti tokiems svetimiems tautiečiams savo tėvynėje? Tautos švietimo įstatymus turime teisę tobulinti, juos realizuoti principingiau, bet pirmiausia reikia pradėti nuo savęs, savo vidaus. Ateitis begalinė, kaip ir laikas, kuris veržias tolyn, bėga nuo mūsų vienu tuo pačiu šviesos ir tamsos ritmu. Diena po dienos po teismus tąsosi šeimos, kaimynai, savi prieš savuosius, teismuose gina ne tik paveldėtus turtus, bet ir garbę, orumą. Brolis iš brolio siekia prisiteisti kartais dešimtis tūkstančių, nors kambarėlyje toje pačioje vygėje suposi, bet augo, brendo, suaugo, pasuko vienas į dešinę, kitas į kairę, susipriešino ir rinkimuose balsavo pavydėdami, nežinia ko siekdami gadino biuletenius. Be jokios abejonės, kad brolis prieš brolį stotų vėl su ginklu kaip pokaryje. Vienas ieško trofėjinių ginklų, likusių apkasuose, kitas ima iš okupanto rankų ir šaudosi. Toks lūžis valstybėje dar liko. O kuriam laikui - gal klausimas mano ainiams. Ką galiu garantuoti? Ką parodė rinkimai, nesiryžtu vertinti.
Koalicija iš trijų rimtų tautiečių labai ramiai žvelgia ir mąsto kartu su rimčiausiais Lietuvos gynėjais Sausio 13-sios naktį. Juozo Urbšio brolio vaikaitis Panevėžyje Povilas Urbšys ilgai kovojo su Panevėžio turtuoliu, buvusiu Panevėžio meru konservatoriumi Vitu Matuzu. Jis nekantriai laukė Seimo rinkimų. Vitas Matuzas neužpūtė Povilo Urbšio sąjūdžio žarijos. Dabar tikisi, kad ta žarija tapo laužu. 9807 žmonės atidavė balsus buvusiam specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio valdybos viršininkui. Prieš kelis mėnesius konservatorių partijos rinkimų štabo vadovas Raimundas Alekna kalbėjo: P.Urbšio pavardė Panevėžyje niekam negirdėta. V.Matuzas sutriuškins Panevėžio apygardoje P.Urbšį ir niekada niekas neprisimins to STT‘etininko viršininkėlio. Tačiau dabar rezultatas kalba priešingai – aš ir mano komanda norime išprovokuoti politinę terpę pokyčiams. Pradžia jau padaryta. Mes jaučiame, kad pavyko pakelti žmones. Mes – tai sąjūdininkai, kurie anuomet aktyviai prisidėjome prie to, kad susikurtų dabartinės partijos ir ateitų į valdžią. Po kiek laiko sąjūdininkams tose partijose vietos neliko. Kai mus, sąjūdininkus, V.Matuzas pavadino „šutve“, mes, kaip Aleksandro Diuma romane „Po dvidešimties metų“ susiėjome ir nutarėme, kad taip daugiau tęstis negali. Tai nutiko visai neseniai – liepos mėnesį.
Mano komanda tokia, kokios Lietuvoje daugiau niekas neturi. Tai žinomi Panevėžyje žmonės, savo sričių autoritetai. Jų veidus mačiau Sąjūdžio metais, ginant Aukščiausiąją Tarybą. Jų vaikai dabar tokio paties amžiaus, kaip mes buvome Sąjūdžio laikais. Mums pavyko sujungti abi šias kartas.
Tie žmonės manimi patikėjo, nors nieko jiems nežadėjau. Jie dirbo be jokio atlygio. Jie tiesiog rėmė pačią idėją ir perdavinėjo ją iš lūpų į lūpas. Nors ir atrodžiau pats išsikėlęs, bet viską su jais derinau - rinkimų kampanijos strategiją ir taktiką, dėl kiekvieno sakinio buvo diskutuojama ir dėl kiekvieno sakinio turėjau atsiskaityti.
Dabar mes kalbame apie judėjimo steigimą Panevėžyje, apie padorių žmonių sambūrį, kuris galėtų dalyvauti savivaldos rinkimuose. Mūsų pagrindinis tikslas: ne judėjimo galių išplėtimas, bet per judėjimą išplėsti vietinės bendruomenės galias, įtraukti ją į valdymą. Jeigu tapsime žmonėms priimtini, priversime keistis vietines partijas. O jeigu jos nepasikeis, bus nušluotos taip, kaip buvo nušluotos Vakarinėje apygardoje.
Panevėžiečiai kalba: „Idealistas tas mūsų P.Urbšys“. Teisybė?
– Yra toks Nobelio premijos laureato Johno Maxwello Coetzee romanas „Nešlovė“. Ir ten yra citata: „Gyvenime yra svarbesnių dalykų negu protingas elgesys.“ Kai kas pasišaipo. Tada aš klausiu: ar Sausio 13-ąją mes elgėmės protingai? Ar buvo protinga savo kūnais užtverti kelią tankams?
Mes mėgstame pakalbėti, kad politikoje turi vyrauti idėjos. Vadinasi, turi vyrauti idealizmas. Mažėja idealizmo, mažėja ir idėjų. O tada atsiranda interesai.
Ką mes pamiršome? Kad politika yra viešojo intereso atstovavimas. Kompromisai galimi tik dėl viešojo intereso, o ne dėl kažkokios kėdės. Bet pažvelkime, kaip dabar sudaroma koalicija. Socialdemokratai kalbėjo: koalicijas sudarinėsime tik vertybiniu pagrindu, derindami programas. Per kiek laiko jie tas programas suderino, jei tą pačią rinkimų naktį dėl koalicijos susitarė ir rankomis susikabino? Tai rodo tik viena – kiek politikui trūksta idealizmo, tiek vietos atsiranda plikam interesui.
Kitas intelektualas, 2012 metais išrinktas į Seimą, - Linas Balsys. Šie du žmonės subrendę ir turi būti Lietuvos politikos vedliai Sąjūdžio nubrėžta linija, o V.Matuzo ir D.Matuzienės nusikalstamos veikos turėtų rasti atgarsį Generalinėje prokuratūroje. Asmeniškai generalinio prokuroro paprašyti dabar gali jau du padorūs naujojo Seimo nariai - Panevėžyje išrinktas P.Urbšys ir Karoliniškių rinkimų apygardoje Vilniuje išrinktas Linas Balsys. Linas Balsys ilgai dirbo žurnalisto darbą Lietuvos nacionalinėje televizijoje. Tai vienas geriausių pastarojo dešimtmečio žurnalistų. V.Matuzo ir D.Matuzienės nusikalstamos veikos pažemino konservatorius visiems laikams. Ar konservatorių partija pradės tirti savo partijos finansinius reikalus, kai V.Matuzas buvo atsakingas už tai, parodys netolima ateitis.
Ar lietuviškas to rezultato vidus, jei pirktas iš skurdžių? Tai krešulys mūsų širdyse. Nemeilės Lietuvai puota. Koalicija iš trijų – išdavystei lygi. – Koks bus jiems Dievo atsakas, jau greit pamatysime.
Faraono duktės įsūnytas Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir jo žodžiai ir darbai tapo galingi. Kai jis sulaukė 40 metų, jam kilo mintis aplankyti savuosius brolius izraelitus. Kartą pamatęs vieną skriaudžiamą tautietį, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį. Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas per jį suteiks jiems išsigelbėjimą, bet jie to nesuprato.
-Vyrai, jūs esate broliai, kodėl skriaudžiate vieni kitus? Bet tas, kuris buvo nuskriaudęs artimą, atstūmė jį sakydamas: „Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju? Gal rengiesi ir mane nužudyti, kaip vakar nužudei egiptietį?“
Tai išgirdęs Mozė pabėgo ir tapo išeiviu Madiano krašte, ten jam gimė du sūnūs.
Po 40 metų Sinajaus kalno dykumoje jam pasirodė angelas degančio erškėčio liepsnose. Tai pamatęs Mozė nusistebėjo reginiu. Kai jis artinosi, norėdamas geriau įsižiūrėti, pasigirdo Viešpaties balsas: „Aš esu tavo tėvų Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo dievas.“
Tada Mozė ėmė drebėti, nebedrįso toliau žiūrėti, o Viešpats jam tarė: „Nusiauk nuo kojų kurpes, nes toje vietoje, kur stovi, žemė yra šventa. Aš regėte regėjau savo tautos priespaudą Egipte ir, išgirdęs jos aimanavimus, nužengiau jos išvaduoti. Tad ateik čionai, aš ketinu tave pasiųsti į Egiptą.“
Taip Naujasis Testamentas kalba apie Tiesą. Dėl to Steponas užmuštas akmenimis. „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią.“ Pagaliau suklupęs galingu balsu sušuko; „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės“, - ir tai ištaręs užmigo.
Išdavikai sulaukė Dievo keršto.
Ar tuos skurdžius, kurie pardavė savo vienintelį balsą atėjūnui iš kitos šalies, ir čia, mano Tėvynėje, įsteigusiam Darbo partiją, laikykime išdavikais?
Judo laiškas: „Trumpas visuotinio laiško formos traktatas, perspėjantis krikščionis, apie asmenis, kurie skaldo krikščionių bendruomenę. Tradicinis Judo tapatinimas su Jėzaus broliu Judu neatrodo įtikinamas. Autorius kovoja už tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems. Apaštalas numatė laikų pabaigoje ateisiant tokius netikrus krikščionis. Judas atgailavo, prašydamas Jums duoti gailestingumo, ramybės ir meilės. Mylimieji, aš labai norėjau parašyti jums apie bendrąjį mūsų išganymą ir jaučiu reikalą rašyti jums raginimą, kad kovotumėte už tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems. Mat vogčiomis įsiskverbė tarp mūsų žmonių, kuriems nuo seno surašytas toks kaltinimas: jie bedieviai, nes mūsų Dievo malonę iškreipia į palaidumą ir neigia mūsų vienintelį Valdovą ir Viešpatį Jėzų Kristų.“
Antra dalis
Mūsų jėga daugiau nei įžūlumas
Kad tai galėjo pasakyti bolševikų vadas Vladimiras Leninas, nieko šiandieną nenustebintų – „humaniškasis“ komunizmas egzistavo tik propagandiniuose komunistų straipsniuose, o bolševikų diktatūra išplėšė iš visuomenės keliasdešimt milijonų aukų „vardan šviesios ateities“, kurios taip ir nesukūrė. Tai, kas lenkia bet kokį įžūlumą... Be demagogiškų paistalų, kurių dažnai imasi bet kokia valdžia, nebūtinai tokia žiauri kaip bolševikų, yra dar ir ta užkulisių tiesa, apimanti valdančiųjų žargoną ir jų „vertybes“, kurias jie išpažįsta ir bet kokia kaina diegia į gyvenimą. Kad bolševizmas diegė būtent tai, kas lenkia bet kokį įžūlumą, patvirtina žiauri Rusijos ir valstybių, buvusių Sovietų Sąjungos sudėtyje, istorija. Taigi ir buvo daroma tai, kas lenkia bet kokį įžūlumą.
Kitas klausimas: iš kur tas begėdiškas melas, esą komunistinė santvarka „humaniškiausia pasaulyje“, kai tos santvarkos kūrimas nusinešė apie 60 mln. aukų? Komunistai po revoliucijos savo rankomis sušaudė 21,5 mln. žmonių. Jų įsteigtose „darbo stovyklose“ nuo nepakeliamų sąlygų mirdavo kas trečias žmogus, ir „komunistinis darbas“ (vergovė) pareikalavo dar 15 mln. aukų. Pridėjus stalininio „holodomoro“ aukas Ukrainoje, Krasnodaro ir Stavropolio kraštuose, Pavolgio badą, prie tos santvarkos „nuopelnų“ prisideda dar keliolika mln. aukų. Pagaliau stalinizmo sataniškos represijos... Baltijos šalių gyventojų genocidas apsimetus, esą kovota su „liaudies priešais“ (iš kur galėjo būti tiek „priešų“, jei net penktadalis gyventojų deportuota į Sibirą?). Rusų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženicynas teigė, kad aukų turėję būti apie 60 mln. žmonių. Amerikiečių ekspertų pateikiamas aukų skaičius – 56 mln. Žmonių, – matome, skiriasi nedaug.
Taigi iš kur tas melas, kai juoda įžūliausiai vadinama balta? Vokiečių diktatorius Adolfas Hitleris ciniškai teigė, kad „kiekviena tauta nori būti išprievartauta“. Labai atvirai pasakyta! Taigi „valdančioji grupė“ dėl „išprievartavimo“ tautai perša didžiausią melą, o demagogija, kaip žinome, yra smegenų prievarta. Žmonės demagogijos „išprievartautomis smegenimis“ milijonais metami į karą ar varomi „naujos santvarkos“ kurti. Kita vertus... Ne A. Hitleris buvo totalinio melo sistemos išradėjas, jis tik atviravo, kai kiti politikai tylėjo. Toks pavyzdys iš rusų revoliucijos laikų: vienas bolševizmo vadų Levas Trockis, atvykęs į Petrogradą, ruošdamas mitingus, savo šalininkus „apginkluodavo“ tokiais šūkiais: „Šalin Volstrito liokajus!“ Pats L. Trockis, gyvendamas Amerikoje ir ten užverbuotas JAV slaptųjų tarnybų, vertėsi gaudamas nemažas sumas iš tų pačių Volstrito bankininkų, turėjo prabangų butą prestižiniame rajone, madingiausios markės automobilį, o jo paties „klerkai“ iš tų pačių Volstrito bosų taip pat gaudavo „stipendijas“, bent jau tokias, kad nieko nedirbdavo ir girtuokliaudavo restoranuose. Kas gi buvo tie „Volstrito liokajai“? Tikriausiai įžūlesnės demagogijos nesugalvotum. Tai lenkia bet kokį įžūlumą!
Komunizmo „dievybės“...
Komunizmas, pretenduodamas į žmonijos „išlaisvinimą“, suprantama, negalėjo apsieiti be „mesijų pranašų“. Kas gi jie tokie buvo? Komunistų demagogiškose rašliavose jie įvardyti be užuolankų, nes liaudis privalėjo juos garbinti. Tai Karlas Marksas, Vladimiras Leninas ir Josifas Stalinas. Kiti gi Kremliaus generaliniai sekretoriai, pradedant Nikita Chruščiovu ir baigiant Michailu Gorbačiovu, „dievai“ nebuvo. Tiesa, N. Chruščiovas iki paprasto politiko pažemino J.Staliną po jo mirties, bet jau „vado kultas“ buvo išsikvėpęs, tad „dievų“ autoritetą turėjo perimti „neklystanti partija“, vėliau, „perestrojkos“ metais, pagarsėjusi didžiausiomis vagystėmis. Kas gi galėjo prieštarauti K. Markso, V. Lenino ir J. Stalino idėjoms? Juk tai buvo „dievo žodis“! K. Marksas sugalvojo tą „religiją“, V. Leninas ją kūrybiškai išplėtojo ir pradėjo praktiškai naudoti, o J. Stalinas tai visai įvykdė. Taip skelbė tų laikų komunistiniai raštai. O ką atliko J.Stalinas, tai šiandien visas pasaulis žino. Štai kokia ta komunizmo „dievų“ epocha! Tai lyg paties šėtono sukilimas, tikras apokaliptinis vaizdas. Ir kodėl gi ne? Juk „Apreiškime Jonui“ niekur neparašyta, kad visa tai truks labai neilgai, ten kalbama apie ištisus istorinius procesus, išreikštus į vienas kitą keičiančiais vaizdiniais. Pagaliau tai atspindi bet kokio visuomenės dorovinio nuosmukio dėsningumus.
Teigti, kad tie trys pasaulio siaubūnai jokio sąryšio neturėję, kai kurie buvę ir geresni, gal tik J. Stalinas buvo „blogas“, būtų visiška nesąmonė. Ideologinių skirtumų tų didžiųjų žmonijos demagogų „mokymuose“ nėra, skirtingi tebuvo „marksizmo praktikos“ jų įgyvendinimo metodai. O metodus, kaip teigė patys Rusijos bolševikų vadai, diktavusi „istorinė būtinybė“. Kaip tik apie tai ir rašė K. Marksas! Taigi visiškai logiškai pagal tą patį K. Marksą istorijos arenoje atsirado du minėtieji vėlesni siaubūnai. O vykdant „istorinės būtinybės misiją“, kaip teigė bolševikai, „keletas tūkstančių aukų dėl šviesios žmonijos ateities nėra joks nusikaltimas, o šventa kankinystė“. Taigi kraugeriai, išžudę ne keletą tūkstančių žmonių, o keliasdešimt milijonų, skelbiasi šventaisiais! Taigi V. Lenino „slaptoji frazė“ yra visos tos trijulės ideologinis leitmotyvas, beje, būdingas visiems komunistams.
<sk>Didžiausias blogis žmogui ten, kur nėra žmogaus
<text>„Viskas žmogui, viskas jo gerovei“ – didžiojo žmogžudžio J. Stalino frazę mėgdavo kartoti visų laikų komunistai, tebekartoja ją ir dabar. Iš tikrųjų toje ideologijoje žmogaus apskritai nebuvo. Kokia gi tada jo „gerovė“, jei nėra subjekto, kurio savybėmis galėtų tapti ta gerovė? Pirmiausia K.Marksas tapatino žmogų su „gamybiniu vienetu“ ir jokio kito vaidmens jam nepripažino. O „gamybiniam vienetui“ iškart turi atkristi visi poreikiai. Jei „vien duona žmogus gyvas“, tai visa kita, kas nėra „duona“, turi savaime atkristi. „Gamybinis vienetas“ turi būti maitinamas, kad gyventų, bet nieko kita jam nereikią, nes tos teorijos šalininkai negali net suvokti, jog „reikia dar kažko“. Kai Evangelijoje teigiama, kad „žmogus dar gyvena Dievo žodžiu“, tai ten kalbama apie įvairias nematerialias žmogiškas galias ir savybes. Taip pat ir žmoniškumą, gailestingumą, padorumą. Tai nėra „duona“, bet žmogus iš tikrųjų tuo gyvena, nes jam tai svarbu. Jis dėlto ir gyvena, kad realizuotų save ne materialiai, o kitaip. Juk žmogus jau pačios gamtos „realizuotas“ kaip biologinė būtybė. Vadinasi, jo realizacija ir buvimo žemėje prasmė yra visai kita. Gamtiškai nemirtingu žmogus netampa, todėl jokia „gamybinio vieneto“ realizacija net neįmanoma, nieko šia prasme neįmanoma pridėti.
Marksistai taip pat teigė, kad „būtis formuoja sąmonę“. Taigi savarankiškos sąmonės nepripažino. Žmogus, anot jų, tik kažkokia didžiulės gamtos dalelė, iš principo nesiskirianti nei nuo augalo, nei nuo akmens. Žmogus nepajėgia daryti jokių savarankiškų sprendimų, išskyrus tuos, kuriuos jam padiktuoja „ekonomika“. Tik į ekonomiką jis atitrūkęs nuo gamtos, bet ir čia veikia „dėsniai“, kuriuos „atrado“ tas pats K. Marksas, taigi jokios vidinės ir išorinės laisvės čia apskritai negali būti. Pagaliau ekonomika yra gamtos padiktuotų žmogui poreikių tenkinimas, todėl ir čia neišvengiamai veikia ta pati „visiškai negyva gamta“. Išeitų, kad žmogus sukurtas „negyvos“ gamtos ir gyvenantis pagal negyvos ekonomikos dėsnius, reguliuojančius jo sąmonę, vadinasi, jau savaime... yra negyvas! Taigi čia nuo tikro numirėlio iki „vaikštančio lavono“ vos vienas žingsnis! Todėl bolševikai ramia sąžine išžudydavo milijonus žmonių, o patys save vadindavo „šventaisiais“. Juk ir J. Stalinas sakydavo: „Yra žmogus – yra problema, nėra žmogaus – problemos nėra.“ Tai visiškai atitinka marksizmo dvasią! Taigi žmogus tik „problema“ savaime „teisingame gamtiškame“ pasaulyje.
Kita vertus, tik marksistai „neklaidingai“ suvokia, kas yra istorinė būtinybė, todėl jie gali kaip nori tinkami naudoti milijonus „gamybinių vienetų“, nes jie atlieką „misiją“. Tik kokia ta būtinybė? Šviesi žmonijos ateitis? Tai įžūlus melas. Kokia gali būti ateitis „gamybiniam vienetui“? Jis turi tik gaminti... Sugalvota buvo „kovos prieš išnaudotojus“ teorija. Tik su kuo turi kovoti „gamybinis vienetas“? Juk jis negali būti išlaisvintas nuo gamybos, nes šitaip ir pats turėtų išnykti, toks jo vaidmuo ir nemanoma jokiu kitu pakeisti. Tad buvo pakeista „tobulos gamybos“ kliše, kurią taip mėgo V. Leninas. Prie šito jis kabino ir tautų laisvę, ir idealią visuomenę, ir kultūros pažangą... Viską, , ką buvo sukūrusi senoji epocha dar iki „istorinio materializmo“ atsiradimo, paėmė šūkiams. „Mes turime perimti, ką geriausio sukūrė žmonija ir net buržuazinė visuomenė“, – taip teigė „proletariato vadas“, aiškiai žinodamas, kad jo melas lenkia bet kokį įžūlumą. Kaip visa tai perimti, jei viskas sukurta remiantis visai kitokiais principais, tai yra „ne vien duona žmogus gyvas“? Kaip toliau „kurti“, jei humanistinių idealų neįmanoma nei plėtoti, nei įgyvendinti remiantis tik „gamybinio vieneto“ teorija ir praktika? Taigi V.Lenino teiginiai yra visiškas absurdas. Jis todėl ir buvo paskelbtas „genijumi“, kad niekas nedrįstų kritikuoti tų nesąmonių ir žmonės manytų, jog čia jie patys „nesuprantą“ tų genialių minčių. Kita vertus, kaip V. Leninas, nebūdamas joks mokslininkas, galėjo kurti „mokslinį komunizmą“. Dar vienas neįtikėtinas absurdas.
Visus leninizmo nesusietus galus logiškai „surišo“ jo mokinys J. Stalinas, ėmęsis kurti „naująjį žmogų“. Šis žmogžudys, paranojikas ir teroristas marksizmo požiūriu mąstė kaip tik logiškai. Nepripažinęs dvasinio, arba „vidinio žmogaus“, kaip jį vadino vokiečių ir švedų protestantiškos krikščionybės mistikai, „tautų tėvas“ (vykdęs nuolatinį jų genocidą) visą teoriją ir praktiką orientavo į tą gamtinį ir „gamybinį vienetą“. Todėl jis dusinte dusino bet kokias žmoniškumo, gailestingumo, dvasingumo, kultūringumo, religingumo ir net protingumo apraiškas, nes „naujajam žmogui“, arba „gamybiniam vienetui“, tie dalykai tik trukdė. Ką jie duoda gamybai? Visiškai nieko. Taigi pagal marksizmą – tai tik „prietarai“, kuriuos reikią sunaikinti. Ir „naujo žmogaus“ auklėjimui prireikė milijonų aukų, tik nė vieno tokio „naujojo žmogaus“ nepavyko išauklėti. Kraupesnio absurdo už geležinę Stalino logiką negali būti. Kadangi tai iš tikrųjų reiškė visišką žmogaus sunaikinimą. „Tautų tėvui“ atrodė, kad jis šitaip sunaikinsiąs tik „senąjį žmogų“, gyvenusį „ne vien duona“, ir sukurs kažkokį „naująjį“, tikriausiai kažką panašaus į Frankenšteiną. Pagal tokį modelį ir tebuvo įmanoma išžudyti ir nukankinti milijonus žmonių siekiant, kad liktų tik minia darbinių zombių...
Lietuvos komunistų sonetai
Kadaise patys komunistai teigdavo, kad „viskas, kas nauja, yra seniai užmiršta sena“. Šis populiarus posakis, kurį jie perėmė „iš tradicijos“, geriausiai tinka jiems patiems. Tokių „gamybinių vienetų“ tarp žmonių esama - tai ypač primityvūs ir tamsūs individai, suvokiantys gyvenimą tik kaip materialinių poreikių tenkinimą. Nuo senų laikų vadinti „barbarais“, „laukiniais“ arba „vergais“, jie, suprantama, siekė užvaldyti visus turtus. Ir siekė susikurti sau gyvenimą, kurį aprūpintų kiti. Bet kurioje visuomenėje visada būna tokių atsilikusių, tamsių individų, tiesiog nepajėgiančių tobulėti, neturinčių jokios moralės ir intelekto, jokių dvasinių ir kultūrinių poreikių. Dar esama ir tokių, kuriems tiesiog naudinga pasilikti ant „žemesnio evoliucijos laiptelio“. Štai šie, būdami ne tokie kvaili, kaip tam tikra visuomenės dalis - „zombiai“, žino vienintelę „filosofiją“: „Mūsų jėga daugiau nei įžūlumas!“ Kitokių argumentų jie neturi, tik tą barbariško siautėjimo principą. Apkaišiodami savo ideologiją visuomenės, į kurią jie žiūri priešiškai, pasiekimų plunksnomis, jie stengiasi prisivilioti kuo daugiau sekėjų ir paskui jų rankomis įvykdyti perversmą. Suprantama, „senieji idealai“ iškart pamirštami, nes niekas apie juos rimtai negalvojo. Pažadai atidėliojami vis tolimesnei ateičiai, ieškoma „liaudies priešų“, kurie truko juos realizuoti. Suprantama, kad jokių liaudies priešų ir būti negali, nes neįmanoma sutrukdyti tam, ko ir nesiruošiama daryti. Ir komunistai tai puikiai supranta. Bet jie veikia pagal „istorinės būtinybės“ dėsnį, tai yra panaudoja visą turimą savo sutelktų represinių struktūrų jėgą ir paprasčiausiai išžudo tuos, kurie kažkurią dieną gali pareikalauti: „Pagaliau duokite gerą gyvenimą, nepaprastą kultūros ir moralės lygį.“ Štai kodėl J. Stalinas taip nekentė inteligentų! Mat jiems labiausiai reikia to, kas yra „ne vien duona“. Jie tampa didžiausia komunizmo kompromitacija. Tada puolama juos tremti į lagerius arba tiesiog žudyti. O komunistai labai pikti... Žudo ne vien vardan „istorinės misijos“, bet dar dėl to, kad, būdami beviltiški gyvenimo autsaideriai, vis ieško progų „atsigriebti“. Iš pradžių jie žudo turtuolius, nes būtent turtą labiausiai vertina, čia juos apima paprasčiausias godumas. Paskui žudo inteligentus ir intelektualus, nes tikisi, kad juos išnaikinę, jie liks „geriausi“.
Taigi ar galima ir šiais laikais pasitikėti kokia nors „komunistuojančia“ partija? Juk marksizmo neatsisakyta, o šita šėtoniška ir kupina paniekos bei neapykantos žmogui ideologija savaime atveda prie „tarybinės santvarkos iškrypimų“. Esą tai buvusios „klaidos“, bet jos padarytos naudojant geležinę logiką. Tai įžūliau už bet kokį įžūlumą!
Taigi bet kuris marksistinis klanas, kiek bemaskuotų savo išorę, kaip tai darė būtent V. Leninas, priklausomai nuo esamų istorinių aplinkybių, iš esmės yra toks pats, koks buvo ir padarytų tą patį, ką Rusijoje padarė bolševikai, jei tam atsirastų „istorinė galimybė“.
Atgal
