Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 11 06. Pergalė iš arti – Viešpatie!
Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis
Ar demokratija tuščias žodis, ar pati demokratija tuščia? Šie Seimo rinkimai sukėlė gana karštą politikų diskusiją, bet ne tiek jau daug atgarsių sulaukusią visuomenėje. Bet jei visuomenė nepuolė ginti „skriaudžiamo“ Uspaskicho, tai kur čia demokratija? Ar kokioje nors demokratiškoje valstybėje kas nors drįstų nors piršteliu paliesti smilkinį dėl ką tik išrinkto politiko? Nereikėtų diskutuoti, kas demokratiška, o kas ne, – pasipiktinimas kiltų didžiulis. O šita tyla dėl Darbo partijos (DP) rodo, kad jos rinkėjams reikėtų dar kartą pamokėti, tada jie neleistų skriausti nei partijos, nei jos charizmatiško lyderio. Bet lyderis dairosi sau kėdės, o demokratija Lietuvoje taip ir liko groteskas.
Jeigu Lietuvoje įmanoma taip įžūliai pirkti balsus... tai demokratija, kurią reikia „ginti“? Kaip tai daro buvęs Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus. Jis visada būdavo linkęs seikėti demokratiją ir tik jis vienintelis matuodavo demokratiją kaip kokį sklypą pinigais. Viskas ėjo savo keliu, o V. Adamkui vis atrodė, kad demokratija yra gera tokia, kaip susitaria valdžia, o piliečiai jai aklai pritaria. Anuomet jis tai net vadino „pilietine visuomene“. Dabar gi jis ėmėsi ginti demokratijos parodiją, parduodamą ir perkamą. Darbo partija nusipirko balsų ir pardavė juos už keletą galimų kėdžių ministerijose. Savaime suprantama, pamiršo ir visus pažadus „išgelbėti“ iš skurdo Lietuvos liaudį. Jei buvusiam Prezidentui ir tai atrodo demokratija, o ne apgailėtinas cirkas, tai belieka priminti, kad V. Adamkus jau nebedirba šio cirko „direktoriumi“. Tai kas jis šiandien?
O Lietuvos drama tuo ir pasireiškia, kad cirkai atsidaro visai ne ten, kur reikia, tai yra ne ten, kur tėveliai suveda vaikučius pasižiūrėti „šokančių žvėrelių ir klounų“, o ten, kur tie tėveliai eina balsuoti – prie rinkimų urnų. Gal ir vaikučius derėtų pasiimti, tik jie, deja, nepilnamečiai, balsuoti negali. Gal patariamojo balso teise? Juk Anderseno pasakoje tik vaikas ir pastebėjo, kad karalius yra nuogas...
Tai gal čia nuogų karalių rinkimai vyksta? O štai V.Adamkus, kuriam atrodo, kad „nugalės sveikas protas“, pamiršo vieną dalyką. Matyti realybę ir yra sveiko proto požymis, o pastatyti „oro pilį“, kaip tokioje situacijoje dėsto buvęs Prezidentas, yra sveikam protui visiškai atvirkštinis dalykas. Tai, ką jis vadina „spjūviu demokratijai“, – bent jau ne cirkas. Ir spjūvis būtų demokratijai tikra tragedija, jei būtų tas spjūvis ir būtų ta demokratija. Ar reikia aiškinti buvusiam Prezidentui (!), kas yra demokratija? Deja, „liaudies valia“ tikrai dar nėra demokratija, tuo labiau jeigu ja manipuliuojama, o demokratija pirmiausia yra lygiateisiškumo principas. Jei to principo nesilaikoma, tai demokratija tampa utopija. O V. Adamkus kalba apie tai kaip apie realybę. Jeigu balsai perkami, tai žaidimas nešvarus, ir tokiu atveju diskriminuojami varžovai, kurie žaidžia sąžiningai. Tai ar tokį nešvarų žaidimą galima vadinti demokratija? O jei „teisus“ tas, kas šiandien tapo „ponu“, ir jis, kaip „nugalėtojas“, neteisiamas, – tai čia jau jokia demokratija. Tarkime, tie, kurie pardavė balsus DP kandidatams, būtų apskritai nebalsavę, jei nebūtų gavę pinigų. Ne, tarkime, o taip ir būtų. Taigi nešvarus žaidimas akivaizdus. Kuo pasibaigtų tokie triukai valstybėse, pvz., JAV (šią šalį p. Adamkus turėtų neblogai pažinti!), Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, kurios visam pasauliui pateikiamos kaip demokratijos pavyzdys? Suprantama, antrame ture ta partija gautų nulį balsų, nesvarbu, kokios būtų teisinės sankcijos tai partijai. O štai kai kurių Lietuvos politikų pakantumas leido tai partijai pasijusti „nugalėtoja“. Vadinasi, aukščiausiame valstybės valdymo lygmenyje atsirado nešvarus žaidėjas. Ir koks tada skirtumas, kiek balsų nupirkta, jei į valdžią ateina tokie nesąžiningi žmonės? Kažkada, būdamas Lietuvos Prezidentu, mums visiems gerai pažįstamas p. Adamkus žadėjo kovoti su korupcija. Kaip dabar parodė jo elgesys, jis savo pažadus vertina tiek pat, kiek ir DP politikai.
Ir apie kokius spjūvius dar galima kalbėti? Jei gatvėje koks nors chuliganas trenkė tau antausį, o tu į jį... ėmei ir spjovei, tai išeina, kad būsi nubaustas, o jam – nieko. Jis taps „nukentėjusiuoju“ šiame konflikte. Labai keista pozicija. Labiau primenanti liūdnai pagarsėjusį sovietinių teisėsaugos struktūrų „stogavimą“ nusikaltėliams. O dabartinė Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė į nieką netgi nespjaudė. Ji, kaip ir yra davusi priesaiką atstovauti Lietuvos Respublikos interesams, pagal tai ir elgėsi. Šiuo atveju ji tik parodė, kad jai Lietuva svarbiau už atskirų politikų interesus Lietuvoje. O jai pilasi vos ne grasinimai „nuversti“. Aišku, karinio perversmo niekas nežada, bet užuominos iš įvairių politikų lūpų esą „nukentės reitingai per Prezidento rinkimus“, akivaizdžiai rodo, kad pamazgų į Prezidentūrą bus nepagailėta. Žinoma, Lietuvoje nuo seno įsitvirtinusi bloga tradicija: geriau patylėk, jei kažkas paima valdžią ir apsimesk, kad „viskas gerai“, nes paskui tau keršys. Didžiausia tikimybė, kad gali būti panaudotas tradicinis „lietuviškas“ ginklas – pamazgų kibiras. Betgi šalies prezidentas negali būti bailus žmogus, ar ne? Su tuo turėtų sutikti ir „amžinasis“ visų lietuvių „demokratijos mokytojas“.
Bet kiek kartų, būdamas šalies vadovo poste, V. Adamkus nuvildavo savo piliečius! Šį kartą jis vėl pateisino savo vardą.
Klounada ar sąmoningi triukai?
Šiandien Darbo partija privertė gerokai suabejoti savo tinkamumu valdyti valstybę. Nors kai kurie jos oponentai ją vadina „cirkininkais“, atrodo, kad čia slypi kur kas rimtesni dalykai, o kai kurie „šou“ yra skirti vien apdumti akims. Ne, nekursiu čia „sąmokslo teorijų“ ir neeskaluosiu „Rusijos baubo“. Tiesiog vėl paklauskime, ar verta būti valdžioje partija, apgaudinėjanti savo politinius varžovus? Juk tai tiesus kelias į korupciją ir manipuliavimą. Ir manipuliuojama bus ne vien rinkėjais (jais jau sumanipuliuota), o pačiais partijos nariais.
Štai paprasta statistika, kiek apskritai iš partijų buvo išrinkta naujų Seimo narių. Viena vertus, atsinaujinimas politikoje gerai, o štai patirtis dar geriau. Ir čia jau tautai spręsti, kas naudingos patirties gebėjo įgyti, kas visą kadenciją tik pratrynė skyles kelnėse ir nušlifavo kėdę kabinete.
Pavyzdžiai, „vyriausia“ partija yra Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. Ten 28 nariai išrinkti jau seni ir tik 5 naujokai. Ką tai reiškia? Kad žmonės rinko tuos, kuriais matė reikalą pasitikėti, o „konservatorišku jaunimu“ taip mažai pasitikėjo tik todėl, kad beveik nepažįsta tų žmonių, nežino jų galimybių. Štai netgi iš „Drąsos kelio“ partijos vos vienas naujas žmogus prasimušė į Seimą, o dar šeši jau Seime buvę ne vieną kadenciją – tai ir Algirdas Patackas, Povilas Gylys, Vytautas Matulevičius, Aurelija Stancikienė... Tai netgi neva „populistinėje“ partijoje neišrinkta naujų politikų, išskyrus Neringą Venskienę, kun. Joną Varkalą vis dėlto keliolika metų dirbusią teisėja, tai yra patyrusią juristę. Liberalų Sąjūdis pateikė vos trejetą naujų veidų, o kiti septyni Seimo nariai – taip pat jau įgiję patirties. „Tvarkos ir teisingumo“ septynetas atstovų Seime taip pat seni vilkai, o naujokai tik keturi. Bet Darbo partijoje... Socialdemokratų partijoje tas santykis per pusę – po 19 narių. Lietuvos lenkų rinkimo akcijoje nusveria penki naujokai prieš trejetą senų narių, bet tai galima sieti tik su didžiuliu tos partijos aktyvumu. O štai „darbiečių“ gretose net 20 naujokų! Ir tik 9 Seimo nariai, jau turėję mandatus.
Atsinaujinimas? Superdemokratija? Dar senovės graikų filosofas ir išminčius (ne visi filosofai būna išminčiai) Platonas teigė, kad žmogus turi penkiasdešimt metų mokytis, o tik tada gali valdyti valstybę. Amžiaus cenzas galioja ir Šveicarijoje, ir ta šalis pasižymi didžiuliu stabilumu...
Tiesiog užduokime klausimą: ar dvidešimt penkerių metų seimūnas Viktoras Fiodorovas, studentas, turi kokių nors valstybės valdymo ar šiaip gyvenimo patirties, veiklos įgūdžių? Ar tikrais politiko įgūdžiais galima vadinti rinkiminių lankstinukų dalijimą Kėdainiuose? Iš tikrųjų tai primena lenininį šūkį – „virėja valdys valstybę“. Beje, labai puikiai ir nuosekliai įgyvendinamą Leonido Brežnevo. Jo laikais tarp SSRS deputatų visada būdavo viena melžėja ir vienas šachtininkas. Ar jie valdė valstybę ar tik balsavo? Suprantama, kad valstybę už juos valdė kiti, o jie kažkam buvo tik „balsų žaliava“. O iš Darbo partijos jaunų ir žalių“ (visiškų naujokų), išrinktų į Seimą, yra ne vienas, tikrai ne vienas... Štai ir superdemokratija! Gal dėl to ta partija taip ir veržėsi į Seimą su „dopingu“, kad įeitų daugiau „balsų žaliavos“. Labai gerai, kai balsuojama ne iš blogos valios, vien iš nenusimanymo, tuomet kaltų nėra... Štai jums ir visa antilogika.
Ir jei jau absoliuti demokratija, kaip bando įteigti Valdo Adamkaus ir Viktoro Upaskicho duetas, tai reikia eiti iki galo. Jei kiekvienas pilnametis pilietis šoka į rinkimų apylinkę balotiruotis, tai jau reikėtų naikinti daugiamandatę rinkimų sistemą. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog į Generalinę asamblėją balotiruotis gali kas tinkamas, ta absoliuti demokratija yra nepaprastai griežta. Gaila, Lietuvoje gali apgaudinėti, ieškoti „sąrašo privilegijų“, o tikros demokratijos sąlygomis žaidimas turi būti sąžiningas. Jei nori, kad tave išrinktų iš keliolikos apygardos kandidatų, turi būti už juos geresnis, žinomas politine ir visuomenine savo veikla. Kitaip jokių šansų. Dėl to ir Prancūzijos prezidentai paprastai būna pabuvoję ir merais, ir deputatais, ir ėję ministrų pareigas. Ir tik tie, kurie tokį politinį maratoną yra nubėgę gerai, turi šansų susitikti lemiamoje antro turo dvikovoje. Prancūzų rinkimuose tik starte, kaip ir sporte, visi yra absoliučiai lygūs, o finišą pasiekia ir laimi tik patys stipriausi. Labai greitai pradeda aiškėti, kas ir ko yra vertas. O sąrašų sistemoje, pripažinkime, komandos sudėtis
priklauso nuo partijos lyderio ir jo grupuotės, pinigų, nupirktos reklamos, – tokia bus ir partijos taktika.
Tai kas iš to išėjo?
Štai ir žlugo svajonė kažkuo „geresniu“ pakeisti konservatorių partiją, beje, dirbusią ne be trūkumų. Demokratinėje valstybėje tokie rinkimai būtų išėję į gera. O štai dabar Lietuvoje... atrišome maišą ir pamatėme, kokią pirkome katę!
Ir tokia partija, kuriai taip paprasta ciniškai pasityčioti iš rinkimų, ar neturi daugiausia šansų tapti manipuliuojama iš kur tik nori – tiek Rytų, tiek Vakarų? Kaip sakoma, kas duos daugiau... O žiūrint iš Maskvos strateginių pozicijų... Ar ne puiki proga?
Kam reikia kietos prezidentiškos rankos?
Deja, Dalia Grybauskaitė tokios „kietos rankos“ neturi, nes politikoje rankos kietumą lemia ne karatė treniruotės, o Konstitucija. Ir kiek ji turi galimybių veikti pagal tautos suteiktus įgaliojimus, neskelbiant jokių „diktatūros teorijų“, gali įsitikinti kiekvienas, pasiskaitęs į tą pagrindinį Lietuvos įstatymą. Lietuva nėra iki galo nei prezidentinė, nei parlamentinė respublika, ir premjeras, turintis tvirtą partinį užnugarį ir patikimą koaliciją, be abejo, turi daugiau galių už Prezidentą. Bepigu kalbėti apie diktatūrą, kai ji apskritai neįmanoma, Europos Sąjungoje.
Pas mus gi apskritai nėra tokios kietos prezidentiškos rankos kaip daugelyje šalių, kurios vadinamos prezidentinėmis respublikomis, todėl sudaryti vyriausybę Lietuvos Prezidentė itin atsakingai reikalauja.
Šalies vadovė daro viską, kas tik įmanoma, kad valdančioji koalicija būtų be nesąžiningų žaidėjų. Ir ne tokia jau bėda, kai skiriasi kai kurių koalicijos partnerių politiniai įsitikinimai, jei lygintume su tikra nelaime, kai valdžioje susivienija „bendraminčių“ nesąžiningumas. Bet į šalies vadovės proto balsą kažkodėl nereaguojama, o reikėtų įsiklausyti. Juk ji siūlė vyriausybę sudaryti be DP. Kaipgi reikėtų vertinti tą pasiūlymą iš esmės, jei aiškėja manipuliacijų faktai per rinkimus? Tiesiog pasinaudota rinkėjais, o dabar rinkimai baigti – viso labo! Valstybė įeina į fenomenalaus „glušo“ stadiją alinama valdančiųjų partijų. Kas išgelbės mūsų šalį?! Pergalė iš arti žudo viltis. Rašydamas straipsnį „Dešinioji Lietuva arba chaosas“ jutau, kad socialdemokratų lyderis kratysis koalicijos su dešiniaisiais. Kodėl? Juk koalicija iš stipriausiųjų (71 nario dauguma) padėtų Lietuvai pasiekti tikro stabilumo.
Linkiu Algirdui Butkevičiui ir Andriui Kubiliui sėsti prie derybų stalo! Laiko pagalvoti dar yra – iki pirmo naujo Seimo posėdžio 2012 m. lapkričio 20 d.
Atgal
