Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 06 15. Mongolija – beribiai dangūs
„Lietuvos Aido” vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis kalbasi su Mija Džeinara Ubartiene.
Kantautų moterų lietuvninkių linijos tęsėja, pagal močiutės liniją – kilmė iš prūsų.
Močiutė išliko maro metu gyva smilkydama save gluosnio žieve, kai jai buvo 8 metai. Mano dukra dabar pusės metų, panaši į močiutę. Jos vardas Augtuma Gautama. Pagal princo Sidharta Gautama vardą – tikrasis Budos vardas.
Vyriausias sūnus Ąžuolis, Jonas, Ramojus (prūsiškas vardas). Sembų giminių asmenvardžiai atspindi senovinius prūsų vardus.
Ką jums gyvenime davė Mongolijos filosofija?
Jums kaip iš to ožio, taip iš manęs bus mažai naudos. Gal tikėjotės kitokio pobūdžio žmogaus, panašaus kaip Lietuvos gyventojai.
Aš praktikuoju Yung-drung bon tradiciją, kuri archajiškiausia tradicija siekianti 18 500 metų. Savo įtaką darė tokioms šalims kaip Kinija, Tibetas, Nepalas, Iranas ir ten pasklido. Laikoma šamaniškiausia tradicija, ikibudistine, kurią 2005 m. jo šventenybė Dalai Lama prijungė prie 4 pagrindinių Tibeto tradicijų: Sakya, Gelug, Nyigma, Kagyu ir penktoji Bon. Šakninis mokytojas – Loponas Tenzinas Namdakas. Visas mano mentalitetas yra prūsiškas.
Kokios Jūsų sąsajos su Mongolija?
Tai yra viena iš dažniausiai mano lankomų šalių. Tą šalį iš pirmo karto nepaprastai pamilau. Aš ir iki šiol negaliu paaiškinti, kur slypi šios šalies trauka. Kai aš bandau tai daryti, man atrodo, kad mane traukia tas beribis dangus. Mongolijos dangus vadinamas net 21 dangumi. Pirmas potyris – įkvepi oro ir subtilusis tavo sąmonės kūnas (VADŽIRINIS kūnas) tampa 100 metrų dydžio. Jis visas išsiplečia. Jis tarsi pilnas rasos lašelių: minkštas ir skaidrus. Įprastai yra 2 poliai: minkštumas ir jėga. Čia kartu didžiulė jėga su begaliniu minkštumu. Kita vertus, tai nereiškia, kad kas nors kitas patirs tą patį, – tai yra mano karminis matymas.
Tibeto kultūros ir tradicijos švara, įtaka yra labai jaučiama Mongolijoje. Mongolijoje ji praktikuojama tokia, kokia yra – nei pridėta, nei atimta.
Kaip tai susieti su Lietuva?
Kuo daugiau aš praktikuoju BON tradiciją, tuo didesne lietuve tampu. Praktika yra sudėtinga. Kai klausiama, kodėl tokia sudėtinga tradicija, lamos atsako, kad toks daugialypis yra žmogaus kūnas, protas ir kalba. Todėl taip yra. Kaip kūdikis motiną atpažįsta.
Kas yra lama?
Lama nėra instruktorius, lama yra aukščiausiai realizuota būtybė. Lam – tai kelias. Tai neturi analogo kitame religiniame kontekste (kaip tarp mokytojo ir mokinio santykio). Lama, ta aukščiausiai realizuota būtybė, mena savo gimimus. Laikoma, kad jis gali atsakyti į bet kokį: keisčiausią, liūdniausią, kvailiausią, bet kokios prigimties klausimą. Tie klausimai gali būti patys įvairiausi, praktiškai atitekantys iš toliausių tolių: Iš kur aš esu? Kodėl taip keistai sapnuoju? Kas tai yra patyrimas mirti? Kaip ilgai trunka Bardo (tapimas 49 dienos po mirties: 7 savaitės po 7 dienas). Aš apskirtai, kai dėstau žmonėms apie vaistažoles, paprastai matau jų akyse tokį klausimą: Ar aš kada nors dar būsiu žmogus? Ir žinant, kad žmogaus kūną gauti gali tik 1 iš 49 000, tas klausimas yra ypač gražus, jautrus, skausmingas. Šita galimybė prilygsta vėžlio pavyzdžiui - kaip įkritusiam į jūrą ir nešamam jūros srovių išsaugoti sausą nugarą.
Kas yra Bon tradicija?
Tai - nuodugnus mokymas, tai doktrina, palikta prieš 18 500 metų Tonpa Šenrab Mivoče. Jis dėsto Olmo Lungdring realybes – jis dėsto įvairios kilmės realybėms. Tos realybės projekcija yra Šan Šung.
Jums teko daug keliauti?
Rašyti apie keliones paprastai mus skatina nostalgija. Kelionėse kaskart atrandame save, peržvelgę atidžiau atiduodame dalelę savęs.
Pirmiausia iš karto reikėtų skaitytoją įspėti, apie ką šis pasakojimas, idant jis nusiviltų iš karto ir, netekęs vilties išgirsti apie Mongoliją kažką nežemišką, pagardinta iš egzotikos, iš sykio atsidurtų basas ant žemės – pajustų momentą tokį, koks jis yra. Taigi Mongolija nėra kraštas išrankiai akiai veizėti, pavargusiai sielai raminti, vaizduotei žadinti ir kitaip demonstruoti pavargusį intelektualų ego. Ji yra tiesiog už pečių. Koks nuovargis slėgtų, paklausite jūs. Klausiate, nujausdami, kad atsakymas veikiausiai nepatiks, ir pasijuntate nepatogiai - teks kažką veikti, įveikti. Pavargstama nuo dvasinio materializmo apraiškų, kurios esti ne vienadienės mucho gėlės, o ištisas aštrumo prisigėręs susireikšminimo audinys. Kitą vertus, visas veiksmas primena lėlių teatrą: keliaujama daug ir nuolat, kai jautra širdyje nenudyla į kasdienybės slenksčius. Akis matė, tai ką matė. Tarkime, Indijoje skurdas, skausmas vaikų akyse nuo Sidchartos ir Gautamos (Budos) laikų.
Taigi Jums yra tekę buvoti ir Indijoje?
Esu ten buvusi. Su tais reiškiniais Buda pats smarkiai kovojo. Ir neatperka pastatai, guru įvairiausio lygmens sukurtas realizmas. Niekas neprilygsta tai kančiai, įsispaudusiai į varganų žmonių veidus. Pirmą kartą keliaujant po Indiją, matant vargą be vilties ir paguodas, būna momentų, tiesiog pribloškiančių, alpinančių.
Kaskart keliaujant taip būna. Matydama šią arogantiškų dievų dėmę, kaskart vizualiai aukoji – maistą, vandenį (ištisus ežerus, upes ir vandenynus). Taigi nuovargis. Jo esama didelio, tik mes nedrįstame apie tai kalbėti ir jį slepiame vis gilyn į tolimus būties užkaborius. Pavargstame nuo daugelio dalykų – nuo milžiniškų prekybos centrų ir nuo tokio pat didžiulio ezoterinio turgaus. Protas ištisai patiria kančią, bet kaskart bandant jam atsikvėpti, siekiant naujos išganingos idėjos patirti galią būti stipresniam.
Neįkvėpė skurde ir grožyje besimaudanti Indija. Daugelis keliaujančių pamato didžią sudėtingą ir skausmingą Tibeto kultūrą.
Tačiau suvokiau, kad Lama yra kelias. Tai reiškia, kad ne kiekvienas Lama yra Lama ir daugelis įtikėjusių šventųjų kenčia, remia tikimą idėją. Tik tiek.
Mokymų gausa dar neatskleidžia tradicijos tęstinumo, tikrojo perdavimo. Jeigu esama gilių linijų (tarkime Japonija, Kinija, Tibetas), paprasta it duona mintis yra tokia. Valytojas turi savo šeimą - žmoną, vaikus, artimuosius, iš kurių tik kukliausieji ir ištikimiausieji po daugelio metų kantrybės, išbandymų gauna perduodamas it auksas žinias. Esama masinių praktikų, mirgančių stulbinama įvairove (žanrai, stilistika, koloritas, įtaigos laipsnis ir t.t.). Esmė atspindį tą patį – materijos pradą. Jis subtilus, dvasingas. Ramiai atsakome: materializmas yra baisus, kai jis įsiskverbia į dvasią ir savo trauką dangsto grožiu ir pasitenkinimu. Prisipirkę kilimėlių, žvakių, daugybę ritualinių daiktų, buities objektų, turto, žmonės jaučiasi pakylėti, žaismingi, labai patenkinti. Taigi susiformuoja tokia asmens pasaulėžiūra.
Mongolija Jums padarė didelį įspūdį ir Jus paveikė?
Mano požiūris yra toks. Manęs nedomina gražūs daiktai, blizgučiai, įsikabinti į atlapus, daiktai, kurie gali sukelti aplinkiniams pavydą. Mane jaudina vietos ir šalys, kur žmogus gali jaustis tiesiog žmogumi, nieko nepirkęs.
Kelionėse visuomet esama aiškaus vis bandančio pasibaidyti žirgo – proto. Šis žirgas daugumai įdomiausias. Kelionės trajektorija – Mongolijos vienuolynai, kuriuose parduodama vietinių žmonių dirbiniai (gintaras, šilkas, kojinės, audiniai). Keliaudamas Mongolijos platumomis, įsiklausai, ką byloja mongolai, kaip dainuoja, matai jų neįprastą buitį. Ko belstis taip toli, kai savas kraštas lieka nepažintas – meta pastabą skaitytojas. Daug keliauta ir po savo šalį. Išskirtine šiluma alsuoja Pamarys, Vilniaus Mėlynbarzdžio slėniai. Visada keliaujame atrasti ką nors nauja.
Tačiau pažvelgus į save, kyla visokių minčių. Kiek dar smuksime žemyn, menkėsime ir išsiskaidysime į menkus ego skutelius. Vieną dieną privalėsime surinkti tai, kas prarasta, nesuvokta, išbarstyta, kad gyventume kaip tikros žmogiškosios būtybės – kukliai ir oriai. Džiaugdamiesi šia unikalia proga, būdami šiame pasaulyje, turėti sąmonės šviesą ir dvasios kūno indą.
Dėkoju Jums už labai įdomų nuoširdų pokalbį.
Atgal
