Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 05 25. Netyčia pamečiau Tėvynę
Algirdas Pilvelis
„Lietuvos Aido“ vyriausiasis redaktorius
Ežeras kaip daržas. Petriukas - raišas. Daro žeberklą. „Aš nevalgysiu nudurtos žuvies - lydekos.“ Jis sako: „Valgyk, Algirdai. Žuvis nenudurta, pagauta žeberklu.“ Kalvis padarė žeberklą retais dantimis. Petriukas – kareivis turėjo akį ir smeigdavo žuvį, o žuvis atsidurdavo tarp dantų. Truktelėdavo, ištraukdavo pro vandens veidrodį veidrodinę žuvį. Žeberklas buvo vartojamas sugauti, o ne nudurti.
O kas čia dedasi šiame pasaulyje? Kokie įvykiai, veikla, veiksmai? Matau strazdus girininkus, girių rūpintojus. Senas karšinčius - po išminties obelimi. Pirtelės durelių užraktas - beržo šaka. Atrakinsiu, įleisiu bendruomenę. Visiems nuolat reikia priminti Dešimt Dievo įsakymų. Gyvenimas bus geresnis, meilė – gražesnė. Sugrįš netyčia pamesta Tėvynė, kurią taip myliu. Jūs, Prezidente, norite pakeisti penkis aukščiausio rango teisėjus, bet sistema juos asimiliuos, o jeigu jie neprisitaikys prie jos, tai kas jiems atsitiks?
Šiais laikais pinigai – jėga. Virtualus žaismas be adreso, saviraiška suvaržyta. Laiką skaičiuoja šveicariškas laikrodis. Japoniška gamta nuostabiai tvarkinga, švari. Mūsų šalis – mažas žemės lopinėlis. Tik netyčia galima pamesti Tėvynę.
Lietuvos aukščiausioji valdžia tesirūpina savo reitingais. Grėsmė prarasti darbą daugeliui žmonių. Mąstai apie geresnę sistemą. Prancūzai vienuoliai savanoriai atvyko į Lietuvą. Išvydo mirštančius miestelius: sėdi žmonės, pasistatę „bambalius“, ir žiūri į tolį. Nunykę kadaise gyvavę kaimo amatai. Kur klaidos? Mes neprisipažinsime. Estai pasirodė pasauliui kur kas ryškiau ir eina ramiai į priekį. Kas mums trukdo, neleidžia? Vienas buvęs prezidentas visą laiką kūrė imitaciją. Dėjosi esąs didelis patriotas, didelis ekonomikos žinovas, net Lietuvą „mylėjęs“ labiau už narsiuosius partizanų karo vadus. Jis gyrėsi: „Aš penkiasdešimt metų dirbu Lietuvai.“ To okupantų baudžiauninko iš CK filosofija, tarnystė bedieviams okupantams nereikalinga jokių aiškinimų, komentarų.
Strazdai girininkai, senas karšinčius po obelimi. Jo gyvenimiška išmintis ir suaugimas su savo gimtąja šalimi – didžiulė vertybė. Klaikus skirtumas nuo dabarties. Valstybėje tartum be adreso. Monitorinė saviraiška, elektronika kuria Lietuvos ženklą iš trijų spalvų ne žmonėms, ne Sąjūdžio tikslams. Perteklinis liberalizmas, be jokios tvarkos laisvosios rinkos teorijos blogiau už marksizmą. Pozicija ir opozicija Lietuvoje neveikia kaip iš tikrųjų demokratinėse valstybėse. Populizmas naudojamas kaip didelis svertas. Privalu taisyti klaidas. Seimas turi dirbti, o ne „vykdyti posėdžiavimą“. Reikia gerai išmąstytų įstatymų, o ne nuolat „tobulinamų“ pataisomis bei papildymais. Biudžetas – didžiausias galvos skausmas, lyg kokia chroniška liga. Didėjanti valstybės skola juodu šešėliu pakimba jau ir virš ateinančių Lietuvos kartų.
Šventai laikykimės Dešimties Dievo įsakymų. Gydykime jais dabarties gyvenimą, kad ateityje Lietuva būtų ne tokia randuota. Geriausias ateities projektas lieka ir būsimoms kartoms šie visuotiniai įsakymai.
Nenorėčiau išgirsti iš vaikaičių lūpų, kurie gimę jau svečiuose kraštuose. Senelis sakė: netyčia pamečiau Tėvynę. Kas dėl to kaltas? Kas man atsakytų būtuoju laiku. Gal mano žaizdos neišvengiamos ir ateityje, gal jos amžinos. Lietuva, noriu, kad atsakytum dabar.
Atgal
