Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 05 22. Tiesa blėsta
Algirdas Pilvelis
„Lietuvos Aido“ vyriausiasis redaktorius
Tautieti, ar jauti įžūlias šaltas akis? Esi stumiamas į juodžiausią gelmę. Lietuviui Dievas davė kibirkštėlę talento. Tačiau šypsenos jis palieka tėvynę ir tą vaikelį, likusį laukti gimtuose namuose. Toli nuo tėvynės jis jos ilgėsis, ją sapnuos, o vaikas - pasiturinčių ūkininkų palikuonis. „Parsivežkime į Lietuvą ir to žmogaus kaulus tolesniosioms mūsų kartoms minėti, stiprėti ir mokytis“, - rašė Jonas Jablonskis. Raiba gegutė kukuos, Lietuvos vargelius rokuos.
XIX a. Lietuvos žemėje M.K.Čiurlionis tapė brangią širdžiai sodybą. Drąsos ir brandos kalvis. Visa teisybė apie Lietuvą, meilė jai – genialiuose jo paveiksluose.
Tik sąžiningas, doras tautietis, branginantis savo gimtinę, gali būti patriotas, tarnauti valstybei ir jos piliečiams. Svarbiausia, kad pirmieji valstybės asmenys – Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Vyriausybės premjeras būtų tokie žmonės, tai ir valstybės tarnautojai, valdininkai seks jų pavyzdžiu. Iš buvusių Lietuvos prezidentų artimiausias tam idealui buvo Antanas Smetona.
O mes ieškome paauksuotos gerovės ir pasileidžiame per Europą elgetauti. Pokario vokietukas Horstas Štreilanas man atrodė lyg angelo trimitas. Regiu jį drąsų, tokie ir jo sūnus, ir dukra. Babrauninkų kaime juos priglaudė dėdė, o Horstas tapo Kostu, vedė Dimšaitę. Ta įsimylėjo... sifilitiką iš Maskvos cirko Nr.10 valytoją. Jam atvykus atostogų į Babrauninkus prigirdė Horstą Kostą namine ir miegantį padegė klojime. Ką myli ir garbina Dimšaitė, sudegus ugnyj vokietuko, ėjusio per kaimus su terbele iš trobos į trobą, kūnui?
Nubudo kaštonai, baltuoja medžiai, grožis – prieš akis, mezgasi derlūs mūsų žemės vaisiai. O lietuvių ieškojimo keliai traukia vis tolyn ir gilyn į Europą, vingiuoja tenai. Ką jaučia jų širdis? Po svetimu skliautu. Tolsta nuo jų gimtos šalies gegužė, krūpčioja kaštonų vėjas.
Užaugau brangioje savo šalyje. Gimtinės jausmas neblėso, o stiprėjo. Čia mano namai – prieTrijų kryžių kalno, iškilnių Arkikatedros kolonų, valstybę gynusios Gedimino pilies. Mes esame iš Lietuvos žemės nudrėbti, joje visas mūsų gyvenimas, su ja neatplėšiamai susijęs mūsų kūnas ir siela.
Bet kodėl gi mes mylim atbulai, valdom „labai jau gudriai“, žmones apverčiame pažadais ir netesim žodžio?
Po karo Padusio kaime kitas vokietis Mendelsonas pasistatė namą. Jo balsas apylinkėse buvo vienas stipriausių. Jis niekam nesilankstė, virš Dusios sklido jo žodžiai gal keturiasdešimt metų. Guli jis Simno kapinėse. Greta jo palaidotas ir Horstas Kostas. Mendelsonas privalėjo persikrikštyti Medelaičiu, o Štreilonas – Štreilausku.
Žemas Rusijos estrados žvaigždės Alos Pugačiovos balsas tarsi sapnas, jau ir sulaukus senatvės, tebeaidi ausyse, jaudina mano širdį, sužadina daugybę minčių, kaip ir gegužę atlydėję išdidžių kaštonų žiedai. Bet kuo pavirto Dzūkijos kaimų dainos? Mano vaikystė mena: kaimas su kaimu bendraudavo lietuviškų liaudies dainų aidais. Galvojau, jog taip bus amžinai. Niekaip negaliu užmiršti vaikystės. Dusios kalnas, aplink jį plaukiu valtele. Pražilau kaip kaštonas.
Tačiau tiesa išblėsus. Kas numarino skambias Dzūkijos žydrynės dainas? Kur teka mūsų gyvenimas? Londone irgi pražysta kaštonai, tik truputį anksčiau. Bet kitoniškai dega jų žvakės.
Babrauninkų kaimas savo žemėn suleidęs šaknis. Esame karališka tauta, mūsų kalba skamba tarsi daina. Bet ji užlūždavo, nutrūkdavo ir pasigirsdavo rauda. Žemę šlaksto tėvo, brolių partizanų kraujas. Liepsnojo sodybos, duso dainos. Sroveno Nemunas, plukdė skausmą.
Nauji pavasariai džiovino ašaras. Vėl žydėjo kaštonai. Patekėjo Atgimimas. Atšilo Lietuva. Linksmai pražydo kaštonai tėvynėje. Išlikome, gyvename, dirbame, atkakliai siekiame tiesos. Svarbu išlikti sklidiniems brandos. Ar suspindėsi, Lietuva? Ar nugalėsime baimę?
Atgal
