Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 05 15. Krizės dievai ir prošvaistės
Algirdas Pilvelis
Vyriausiasis redaktorius
Lietuvos drama – emigracija. Sugrįžkit, broleliai, reikia valdyti ir tvarkyti Lietuvą. Jūs jau įgijote patirties, daug išmokote užsieniuose. Jūsų kasmet uždirbami beveik keturi milijardai litų būtų tikra parama tėvynėje skurstantiems artimiesiems ir pačiai šaliai. Tačiau tai tik paviršutinis gėris. O kokia tamsa jus, energingus, valingus ir kantrius išstūmė svetur uždarbiauti vergaujant? Lietuvos valstybė - tikrai nenusikaltėlių kraštas.
Kuo malšinamas pinigų troškulys? Kokios brolžudiškos kovos įsiplieskia, kas jas kursto bei tęsia?
Kartais žvilgteliu į nuotraukose užfiksuotus Lietuvos Tarybos dvidešimtuko veidus. Kokia didi viltis ir koks pavargęs daktaro Jono Basanavičiaus veidas. Tačiau 20 signatarų – tai jėga. O ko šiandien verti kitai valstybei parsidavę kolaborantai? Ir kiek jų šiandien priskaičiuojama? Neužtektų rankų pirštų.
Garbinga Lietuvos valstybės dvasia, kančia, istorija. Ką mąstė tie, kurie iškėlė socialistinę sovietų vėliavą, tiek metų plazdėjusią Gedimino pilies bokšte? O partizaniniame kare lietuviai ėjo mirti už tėvynę ir kovojo iš paskutiniųjų. Dabar kitoks požiūris, kitokie dievai. Jeigu turi pinigų, tu – galingas, jie - tau tvirtovė. Bet ar tokia tvirtovė saugo ir gina atsikovotą nepriklausomybę? Tėvynės išdavikams Lietuvos nepriklausomybės nereikėjo.
Sugrįžk, broli ir sese, – partizaninis karas laimėtas. Ant kapų išaugęs žydintis miškas. Tos kovos žadino ir kėlė mūsų gyvenimą. O miškai kertami, parduodami ir plukdomi iš Klaipėdos uosto į kitas šalis. Lygiai taip pat kaip ir bėgimas iš tėvynės ieškoti duonos kąsnio. Daug praranda ir jau prarado Lietuva dėl valdžios bei valdininkų abejingumo savo tautai. Nežinia, kas ir kaip sustabdys tą srautą piliečių, vykstančių ieškoti laimės. Būtų gerai, jeigu jie ketintų dar grįžti. Kartais jie grįžta karstuose, kaip sovietmečiu iš Afganistano. Tai jau panašėja į šio amžiaus tautų (ne tik lietuvių) genocidą. Neabejotina, čia smarkiai atsiliepia įtrūkiai Lietuvos valdžios politikoje, ekonomikos strategijoje. Neturint ateities vizijos, plačiajai visuomenei skelbiama, kad iš tikrųjų Lietuvą laikinai apėmę negeri laikai, bet jie esą greitai baigsis. Tačiau šiųmetėje premjero ataskaitoje šios tautai gyvybiškos problemos sprendimas ar realios paieškos nutylėta.
O Lietuvos kaimo, jo žmonių likimas?! Pasivaikščiokime po jį. Atsiveria žemės pardavimas svetimtaučiams užsieniečiams. Mes negalime išlikti be savo žemės. Kas daroma, kad žemė nebūtų „išparceliuota“ užsieniečiams? Jokios atsakomybės įstatymų leidėjai nerodo. Visi karai kildavo tik dėk teritorijų, žemių. Skaudu dėl žmonių, dėl miglotos Lietuvos ateities. O kiek dėl šviesesnės rytdienos, už savo gimtąją šalį, jos nepriklausomybę pralieta kraujo, sudėta aukų!
Priimdama svarbius, gyvybiškus valstybei įstatymus, ekonomikos programas valdžia turi kuo viešiau juos iškelti ir drauge su piliečiais išnagrinėti, apsvarstyti. Neretai jie priimami lyg degant, pusiau slapčiom. Nepritraukiama mokslininkų, specialistų. Taip valdininkams veikiant galima nusiristi iki valstybės suirimo. Reikia valdžios atsakomybės. Kas atlygins neatlyginamą?
Be to dar, išorinės jėgos, kurioms tokie reiškiniai Lietuvos valstybėje labai naudingi, patinka. 2008 m. sausio 9 d. valstybės laikraštyje „Lietuvos Aidas“ išspausdinau interviu su prof. Vytautu Landsbergiu, kuris tada pasakė: „Greičiausiai visos nomenklatūrinės ir įtakos turinčios Rusijos jėgos jungsis, laikysis bendrų interesų ir toliau. O Rusijos interesai visur savotiški. Tad laukia lemtingas egzaminas.“
Norėčiau artimiausiu laiku pakviesti gerbiamą profesorių į valstybės laikraštį „Lietuvos Aidas“ pratęsti pokalbį apie dabartinės Rusijos poveikį Lietuvos valstybei.
Atgal
