Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 05 11. Takoskyra
Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis
Vertybė tarsi žiedlapis. Ne abstrakčiai, o tiesiogine prasme. Tikrosios vertybės suteka į korį. Bitutė sukonstravo medaus lašams miestą. Valstybės gyvenimas utopiškas, palyginti su viską apgalvojančia motinėle. Ji veda bičių spiečių į drevę. Tada medyje sukuriama buveinė. Nesvarbu partneriai - kitas spiečius tame pačiame medyje. Viskas, ką galima apie tai pasakyti ragaujant produktą. Bet ar bitės medų neša žmonėms? Ir voverė elgiasi panašiai rinkdama riešutus.
Rusijos simbolis - baltoji meška visiškai panašiai ruošiasi išgyventi iki geresnių laikų. O kaip veikia Lietuva, kaip įsisavina Europos Sąjungos lėšas? Gajus Julijus Cezaris, Romos valstybės reformatorius, iš pradžių turėjo labai nedaug šalininkų, neretai buvo pašiepiamas, bet per Galijos karus pakliuvęs į sunkią padėti sakydavo „Mes, romėnai, esame laisvi žmonės, todėl visi sunkumai mums laikini.“Tokio laisvės pajautimo neturėjo galų gentys, nors jos ir gynė savo tėvynę nuo svetimtaučių.
Taigi yra vertybių sistema, kurioje aukščiausia vertybe laikoma laisvė. Ta sistema, nepaisant didžiulio pasipriešinimo, kartkartėmis įsitvirtina pasaulyje ir ji niekada negali būti sugniuždyta iki galo. Sunaikinus laisvę žudoma ir valstybė, kuri pamažu grimzta į vis archajiškesnę būseną. Jos ekonomika katastrofiškai smenga. Kultūra tampa primityvi arba taikomoji, kitaip tariant, korumpuota, kaip mėgstama įvardyti Lietuvoje. Politinis filosofavimas virsta paistalais, atmieštais tuščiais ekonominiais postringavimais, nes jis paneigia tikrąją savo paskirtį, išminties meilę. Iš religijos belieka formalūs ritualai arba įsigali materializmas, savanaudiškumas. Taip vertinamas „kubilizmas“, tačiau A.Kubilius nėra „landsbergizmo“sekėjas. Taigi tas, kuris iš tikrųjų įsteigė konservatorių partiją, yra dvasinis lyderis, o A.Kubilius, deja, liovėsi augęs. Tai galima skaityti iš jo nervingo veido. Meilė Tėvynei išgydo kai kurias įsisenėjusias ligas ir negalavimus –pavydą, egoizmą, savanaudiškumą ir kt. A. Kubilius neišmoko valstybiškai mąstyti ir strategiškai žvelgti į valstybę. Be to, negebėjo sudaryti tinkamo Ministrų kabineto.
Viešai kalbėti apie tai draudžiama net ir valstybės laikraščio vyriausiajam redaktoriui. Bet jei pasigilinsi, paanalizuosi vertybių sistemą, pamatysi, kas iš ko skanaus 2012 metų žiedų medų.
Kokių vertybių laikosi premjeras Kubilius? Esminio vyriausybės veikimo principu tampa lietuvių tautos žeminimas. Visa tai įvardiju kaip natūralų nesusipratimo būsenos rezultatą. Vienintele tokios visuomenės vertybe tampa pavergtas žmogus. Pigi darbo jėga plaukia, darda, lekia per sieną kaip išskrendantys paukščiai į šiltus kraštus. Pavasariais paukščiai grįžta į savo lizdus, o Lietuvoje pavasarį sunkiausia gauti bilietą į Skandinavijos, Pietų Europos šalis. Lietuvos premjero valia valdžia nustojo būti visuomenės valią vykdančiąja. Tėvynė įstumta į didelių nelaimių ir net visiško naikinimo liūną. Nesvarbu, ar Andrius Kubilius, praradęs laisvės idealus, kuria vaizdą, kad taip turį būti. Lietuva statysianti atominę elektrinę. Lietuva plukdysianti suskystintas dujas norvegiškais tanklaiviais į planuojamą statyti dujų terminalą. Skandinavai pataria ir siūlo ilgalaikę sutartį - pirkti elektrą po 20 cnt už kilovatvalandę. Jei Lietuva pastatys Visagine naują atomine elektrinę, elektros kilovatvalandė vartotojams gali būti brangesnė. Tokia samprata gyvena premjeras.
Pagaliau ateina diena, kai žmonėms tokia nuostata kasdien įkyriai peršama, kol imama neskirti, kur balta, o kur juoda. O nuo tokios valdžios ir padėties bėgama net ir už jūrų marių. Apklausos rodo, kad vis daugiau Lietuvos piliečių išvažiuoja iš Lietuvos. Visam laikui! Nemažai perspektyvių menininkų bei mokslininkų Vakarų Europoje dirba darbininkais, tai yra nusisamdo staliais, santechnikais, suvirintojais, statybininkais ir pan. Jie ten kur kas labiau patenkinti gyvenimu negu tėvynėje. Nors vienintelė teigiamybė, kurią jie ten pasiekia, yra darbas ne pagal profesiją. Prisiminkime talentingą prozininką Saulių Tomą Kondrotą, kuris Vokietijoje dirbo paprasčiausiu kompiuterininku, tik prabėgus nemažai laiko galėjo panaudoti savo intelektą. Jis patenkintas gyvenimu, jei turėtume omeny materialinę ir grynai demokratiškąja egzistencijos pusę. Garsus poetas disidentas Tomas Venclova, J. Brodskio, Nobelio premijos laureato, bičiulis, yra JAV universiteto dėstytojas, į tarptautinius rašytojų simpoziumus važinėjantis už savo uždirbtus pinigus ir dažnai tam aukojantis atostogas, bet sugrįžti į Lietuvą tikrai neketina. Užsienio šalyse yra įsigijęs kelis butus. Savo tėvo A. Venclovos namą su biblioteka ir baldais bei kitomis muziejinėmis vertybėmis padovanojo Lietuvai. Jis dažniausiai lankosi Lenkijoje, o ne Lietuvoje. Panašiai ir kiti pabėgėliai pasinaudojo dar Gorbačiovo „perestroikos“suteikta proga pasprukti iš šio dvasios kalėjimo, nelaukdami, kol Lietuvoje bus pripažinti kaip svarbūs mokslo ar meno žmonės.
Kova, pripažįstanti tik pranašumą prieš kitą žmogų, neigia galimybę skleistis įgimtiems žmogaus talentams ar pilietinėms savybėms. Visur įsigalėjusios išdavystės ir klasta, visi gyvena įtampoje. Niekas nelaisvas, nes niekada nesunaikins visų savo varžovų. Kadangi dalis lietuvių kitus tautiečius laiko konkurentais ir priešais. Tai baisi epidemija, apėmusi mūsų visuomenę. Neapykanta žmogui. Šitaip atsiranda dvi valdžios –viena oficiali, išrinkta žmonių, o kita egzistuoja kaip žmonių tarpusavio santykiai. Į kiekvieną žmogaus laimėjimą reaguojama pavydu, o paskui intrigomis ir net tiesiogine agresija. Valdžia tokias būsenas ir santykius visaip skatina. Taip ji supjudo piliečius, sugriauna jų tarpusavio solidarumą ir užsitikrina, kad visuomenėje nesusidarytų reali opozicija klanams. Ar mūsų politikai jaučiasi gana saugiai? Nusikaltėliai yra geriausia jų apsauga. O kiek tai atsieina Lietuvai. Finansų ministerijoje nėra nė vieno darbuotojo, kuris nors apytikriai suskaičiuotų tyčinių padeginėjimų, žmonių žūčių, savižudybių, ekonominių nuostolių apimtį tokio vienas prieš kitą nepaskelbtame brolžudiškame tamsiausių jėgų sukurstytame kare.
Piliečių opozicijai nebaisūs jokie asmens sargybiniai, nes jie tegali išgelbėti nuo teroristų. Žmonės galėtų viską pakeisti vietoj šitos valdžios išrinkę geriausius savo pilietinių interesų atstovus. Reikia pagaliau aiškiai suprasti, kad padėtį valstybėje gali pakeisti iniciatyvūs žmonės, kurie vadovaujasi kitokiais principais. Iš sistemos pašalinus vieną ar kitą žmogų, niekas sistemoje nesikeičia išskyrus žmones. Dar senų senovės mąstytojai tai suprato, pavyzdžiui, išminčius Saliamonas sakė, kad reikia keisti ne žmones, bet sistemą ir įstatymus. Išmintingas yra prof. Vytautas Landsbergis. Ar taip galėčiau pasakyti apie premjerą A. Kubilių, neįstengiantį pašalinti iš partijos susikompromitavusių, tačiau įtakingų konservatorių? Kodėl keli mėnesiai skambėjo A. Kubiliaus mintys - FNTT vadovą Vitalijų Gailių sugrąžinkime į kėdę? Kodėl taip aklai ginami biurokratai Tokios užtrukusios nereikalingos intrigos trukdo atlikti svarbiausias pareigas ir įgyvendinti pažadus rinkėjams. Tik Dievas žino, kas žemėje ir danguje slapta, kas atvira. Žino tai, ką Jūs įgijote ir laikote uždaręs savo širdyje. Koks ženklas ir ar tai vertybės ženklas, kaip bitei žiedas? Kažkas tiesą palaikė melu.
Veriasi žiauri tikrovė tautai. Iš Lietuvos išvyksta dešimtys tūkstančių piliečių. Ar Jūs apčiuopiate reikalo esmę? O gal abejojate? Ateikite kartą į valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas“redakciją ir prisipažinkite. Tauta privesta prie baisios ribos. O kas dar vėliau? Jūs galite pasirūpinti vieno ar kito biurokrato likimu. Tačiau reikia atsigręžti į nuskriaustą žmogų. Taip pat nepagalvojate, kad skriaudžiate aukštą biurokratą, jeigu jam neduodate į rankas Šventojo Rašto išminties bei tiesų. Kiekvienas žmogus už savo darbus laukia atpildo.
Premjero kėdė yra pereinama. Pasakomi pažadai visuomenei, piliečiams. O kur tik tušti žodžiai, netrunka paaiškėti. Daugelis piliečių norom nenorom patys sužino, pamato, ką Jūs sukūrėte, atlikote. Koks dangus deklaruotas. Galimybę veikti turėjote ketverius metus. Būta raminimų, įtikinėjimų, įtaigavimo, kad viskas gerai, kad kitaip ir būti negalį. Bet pabandykite savo atlyginimą „padidinti“iki aštuonių šimtų litų minimumo –išgyventumėte didesnį džiaugsmą. Pasibelskite į sąžinę, suraskite jėgų pabandyti kilstelėti tą sunkį, kurį užkrovėte mąžtančiai lietuvių tautai ant pečių.
