Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 01 24. Atkakliai ardoma valstybė
Algirdas Pilvelis
Lietuva tebeklaidžioja klystkeliais, silpsta valstybė. Tai rodo atsakingų rinktų ir skirtų valdžios pareigūnų nenumaldomas didžiulis noras atsitverti nuo visuomenės, pasislėpti uždarame grupuotės rate ir rūpintis tik grupuotės, savo bei savo artimųjų gerove, siekimas pralobti. Kaip Seime nusprendžiama, taip ir būna, dažnai nepaisoma visuomenės interesų, įstatymuose paliekama įvairių landų, daroma abejotinų pataisų.
Lai tautos idealistai tesirūpina valstybe. O iš šalies, neįstengdami čia pragyventi, išvyksta į kaimyninius kraštus duonos ieškoti darbingi žmonės. Tačiau kai kuriems nutinka, kad nori nenori net pėsti turi grįžti atgal.
Nieko baisiau nėra, kad taip niokojami žmonės. Sunku tautiečiams vaikščioti tokiais vargų ir kančių keliais. Užsienyje sėkmingiau įsitaisiusieji nepamiršta savo gimtinės: Lietuvoje likusioms šeimoms, kad jos turėtų už ką nusipirkti duonos kąsnį, siunčia uždirbtas santaupas. Kiek iš Lietuvos išvykusiųjų, Statistikos departamentui nesiseka tiksliai suskaičiuoti.
Vilniuje, Gedimino prospekte, prie „Snoro“ banko kalbinti keli pašnekovai indėlininkai mane apibėrė klausimų kruša – kodėl tvyro tokia įtampa, kodėl mūsų valstybė taip sunkiai skinasi tiesos kelią? Nėra prošvaistės peržengti nevilties ribą. Jau trejus metus Seime sėdintys oligarchų atstovai tarsi okupavo paprastų žmonių ateitį. Valdžia neieško ir nesiūlo kito kelio, o net pataria geriau išvykti iš Lietuvos. Taip sumažėsiąs bedarbių skaičius.
Tokių gyvenimo sąlygų neištveriantys piliečiai neretai net suserga sunkiomis ligomis. Vėl prabilta apie tuberkuliozę – skurdo ligą. Net penki Lietuvos rajonai paskelbti tuberkuliozės rizikos rajonais. Baisiausia, kad pačiame Vilniuje tuberkulioze susirgusių vaikų vis daugėja. Tai jau ne pasitaikantis plaučių uždegimas, o grėsminga prognozė. Mirtingumo nuo šios ligos Sveikatos ministerija neviešina, informacijos apie šios ligos masiškumą nematyti. Pasigirdo žinių, kad net pasirodė jau seniai pamirštas, karų ir pokarių laikais žmones kankinęs vienas gyvis, mėgstantis plaukus ir kitas vieteles.
Prisimenu, kaip 2000-aisiais metais vasarą buvau nuvykęs į AIDS centrą gauti interviu iš AIDS centro vadovo dr. doc. Sauliaus Čaplinsko. Tuomet Lietuvoje tebuvo tik 11 užsikrėtusiųjų. Šiemet, sausio pradžioje, ketinau vėl susitikti su AIDS centro vadovu, kadangi valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas“ skaitytojai pageidauja platesnės informacijos apie dabartinį AIDS paplitimą Lietuvoje. Tačiau dr. doc. S.Čaplinskas vengia interviu. Paklaustas, kiek iki 2012 m. sausio 1 d. buvo registruota užsikrėtusiųjų AIDS, išsitarė, jog negalįs tokių skaičių teikti, kadangi Sveikatos ministerija nenorinti gąsdinti Lietuvos žmonių. Bet atvirai pasakė, kad Vilniuje ir Klaipėdoje ši liga masiškai plintanti, todėl net gidai įspėja užsieniečius, kad šie nesilankytų naktiniuose klubuose, kitose linksmybių vietose.
Kas didina AIDS sergančiųjų skaičių, dabar jau viršijantį tūkstantį žmonių? Daugiausia tai jaunimas. Dr. doc.S.Čaplinskas manąs, kad ne visi užsikrėtusieji gerai apie šią savo ligą žino. Jis pridūrė, kad šį skaičių reiktų dauginti mažiausiai iš dviejų. Tai galįs būti maždaug realus skaičius.
Šių dienų aktualijos nedomina Seimo. Opioms problemoms spręsti įstatymų nepriimama, bėdų tik gausėja, tamsa plinta, o prie tikrosios padėties nenorima prileisti nei AIDS centro vadovo S.Čaplinsko, nei TBC gydytojų. Dėl to Lietuvai tik prasčiau.
Niekas nestiprina lietuvio vilties, niekas nesako „Pasveik!“, tarsi būtų pamiršta Vasario 16-osios akto dvasia. O gal ir Kovo 11-oji? Jau pamirštama tai, kas iškovota didvyriškumu, už ką pralietas kraujas. Pralaimima ir daugelio žmonių širdyse.
Ar Lietuvos partizanai, padėję galvas už gimtinę, žūtbūtinai kovoję ir mirtimi laimėję lietuvių tautos ateitį, gali būti pamiršti?! Ir ta didvyriška jų kova dabar net menkinama. Niekas nenori supriešinti tautos, mažoje valstybėje sėti nepasitikėjimo vieni kitais. Atvirkščiai, reikia stiprinti visų patriotizmą ir puoselėti dvasines tautos vertybes. Tačiau šiandien begėdiškai ir net atvirai išdavikiškai kai kuriuose televizijos kanaluose tyčiojamasi iš mūsų siekių stiprinti Lietuvos valstybę ir troškimą joje gyventi. Turime atsikratyti patriotais persidažiusių kolaborantų. Tai gyvybiškai svarbu kiekvienam doram lietuviui. Šiandieninės problemos nėra naujos, jos jau 21-erius metus vis dar tos pačios.
Ko laukti iš būsimųjų 2012 metų Seimo rinkimų, jei vienmandatėse apygardose kelti Seimo narių kandidatūras tegalės oligarchai?! Kokia ta oligarchinė valdžia, matome iš įvykių Egipte, Sirijoje, Tunise, dalyje Afrikos.
Gyvename viltimi, bet kiek gali tai trukti? Dviejų gyvenimų Dievas mums nedavė.
Valstybės laikraštis „Lietuvos Aidas“ 2012 m. vasario 28 d. minės 95-ąsias savo įsteigimo metines. Baugu ir prašyti premjero Andriaus Kubiliaus, Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės, Prezidentės Dalios Grybauskaitės pagerbti dr. Joną Basanavičių, kuris, Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje šeimininkaujant kaizerinės Vokietijos administracijai, įsteigė „Lietuvos Aidą“, vildamasis, kad Lietuvos vardas greitai suskambės gera žinia Europai ir pasauliui.
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d., „Lietuvos Aidas“ pirmame puslapyje išspausdino Nepriklausomybės aktą su 20-ties signatarų parašais, ir tai vienintelis išlikęs Akto originalas – visą 2018 metų vasario 18-sios „Lietuvos Aido“ tiražą konfiskavo kaizerinės Vokietijos karinė administracija ir sudegino, išliko tik keliolika egzempliorių, kurių vieną šventai saugome dabartinio „Lietuvos Aido“ redakcijoje.
Be galo žeidžia širdį bei sukelia didžiulį susirūpinimą Lietuvos valstybe ir jos ateitimi, išgirdus į redakciją užėjusį jauną vyrą, netekusį vilties, sakant: „Nebegaliu ilgiau žiūrėti į alkio pilnas akis... Aš apsisprendžiau. Palieku Lietuvą visam laikui.“
