Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 11 11. Scenarijai, belaukiant kontrolinio šūvio
Algirdas Pilvelis
Iš karto po Antrojo pasaulinio karo atsivėrė skaudžiausias gyvenimas: apie meilę savo gimtinei kalbėti lietuviui draudė jau ir antrasis okupacinis sovietų režimas. Dalis tautiečių visiškai pakluso griežtai okupanto rankai ir nuėjo Tėvynės išdavikų keliu. Mums nederėtų pavydėti tokios „garbės“, iki šiol suteikta malonė už tarnystę svetimiesiems ir dabarties pasaulyje yra svetima žmonėms, su ginklu stojusiems ginti Lietuvos. Mūsų vaikai jau yra susipažinę su tautos kančiomis 1940 – 1990 metais. Ar perprantame naują vaidinimą 1990 m. kovo 11 dieną – būtent ar gebame suvokti nusistovėjusias tradicijas ir kriterijus, kai stribų palikuonys susistygavo naujam valstybės išdavysčių veiksmui? Lūkesčiai yra apėmę kiekvieną tautietį, viliamasi tikrų pokyčių. Tačiau reikia laiko. Tėvynė priklauso žmogaus dvasios ir kūrybos sričiai. Ne viskas veiksminga. Pavojų vis kelia, regis, jau muziejiniai reiškiniai: juk prabėgo 21 metai, kai žadinama mumyse nauja samprata. Lietuvos istorijoje būta polėkio varžomo visokiomis gudrybėmis. Maža tauta karų vieškelyje žiauriai niokojama iš tikro. Kas dvidešimt penkeri – penkiasdešimt metų. Turiu omeny XX amžių: būta keturių karų ir dvejų laisvės laikotarpių. Gimusieji po kovo vienuoliktosios - gaivi paguoda širdžiai ir didelė ateities viltis, nors mus užgriuvo nauja bendrija ir globalizacija. Tai vienintelis pažangos kelias ir net pasaulio išlikimui. Tai nauja malonė mums. Tuo labiau plazda mumyse viltis. Tad reikia suklusti visai žmogaus esybei.
Iš televizijos ekranų mums siūloma puiki nuotaika, diegiamas pasitikėjimas ta diena. Tačiau vis naujos pralaimėtos istorijos, neapgalvoti, neapskaičiuoti žingsniai. Pasaulį apėmė smurtas, kurstomas priešprieša su musulmonais, budistais, net šmėžuoja karo grėsmė. Virpanti krūtinė ieško išeičių. Lietuvoje scenarijus po scenarijaus. Apima skaudžios abejonės, didėja priešiškumas visuomenėje. kur visa tai nuves Lietuvą?
Norisi prabilti vis garsiau, norisi spindėti ta pačia šviesa kaip knygnešių laikais, rūsčiu artimiausiu mums pokariu. Norisi atsikvėpti lengviau, nepaisant to, ką beskelbtų periodinės spaudos pranašai, įsivaizduojantys darantys tik gera. Stovintis ant septyniasdešimties metų slenksčio žmogus prisiima kaltę kaip kokią konstrukciją, bando mažinti įtampą, laukdamas paskutiniosios baigties, bet vyriška jėga jausdamas žmogiškąją lemtį, pasireiškiančią vaikų, vaikaičių laime. Pokario metas, sovietmečio laikai paliko skausmo raukšles, bet grūdino širdį ir protą.
Naujieji laikai įkerta naujas išgyvenimų raukšles, grobsto vis tyliau plakančią širdį. Tikrovė skuba ir lenktyniauja su manim, kuriam tenka kaskart didesnė laiko našta.
Katedra ir jos aikštė – dangiškas kūrinys, išraiškingas siluetas, tvirta plokštuma, kuria remiasi dabartis, kuri aidi ritminga muzika, nušviesta Trispalvės. Stovi Aušros vartai, didingi istorijos liudininkai, matę daugybę užkariautojų ir džiaugęsi savų karių, gynusių savo Tėvynę, maršo žingsniais.
Istorija ir dabartis, didybė, šlovė ir skaudūs nuopuoliai. Viską turėjo išgyventi ir pakelti gležna širdis. Atgauta Nepriklausomybė ir laisvė, viltis ir skaudūs nusivylimai. Šių laikų scenarijai – geri, netobuli, prasti, niekam tikę ir apgaulingi. Nepermaldaujama tikrovė ir vizijos. Plūsta istorijos srovė. Aidi per šimtus metų kontrolinis šūvis... Valdžios manevruoja, išsisukinėja apeliuodamos į tautą, niekada nepamiršdamos pačios savęs (apdovanoti už "triūsą" tebedidėjančiais atlygiais).
Kur Lietuva bepasuks, mūsų dvasios šventovė saugos šimtmečiais kurtą dorovę. Motiejus Valančius vyskupu paskelbtas Popiežiaus Pijaus IX, išdrįso kreiptis į Rusijos carą, reikalaudamas panaikinti spaudos draudimą.
Dabartinė Lietuvos valdžia privalo kovoti dėl tos pačios blaivybės, dėl kurios tiek daug padarė garbusis mūsų Vyskupas, dėl mūsų geresnio šalies žmonių gyvenimo, lietuvių kalbos ir tautos išlikimo.
Atgal
