Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 11 08. Viktoro Uspaskicho kliedesiai apie Vytautą Landsbergį
Algirdas Pilvelis
Tarp politikų užsiplieskiančios diskusijos dažnai būna tokios karštos, kad kitaip jų kaip užsiplieskimu ir nepavadintum. Bet ir karščiausioje ir emocingiausioje diskusijoje turi būti bent kokie argumentai ir logika. O Viktoro Uspaskicho paskvilyje prieš profesorių Vytautą Landsbergį, šių metų lapkričio 5 d. išplatintame įvairiuose interneto portaluose ir jam priklausančiame „Balse“, kaip tik labiausiai stokojama ir logikos, ir argumentų, užtat per akis chamiškų įžeidinėjimų, užgautų ambicijų riksmo ir net vaikėzo svaičiojimų. Gal „jaunikaičiui“, kuris dar neskuta barzdos, tai ir būtų atleistina, bet solidžiam verslininkui, multimilijonieriui, didelės partijos lyderiui ir Europos parlamentarui, prieš keletą metų perkopusiam penkiasdešimtmetį, tokios rašliavos neprideda nei garbės, nei prestižo. Vien jau paskvilio pavadinimas: „V.Uspaskich: pone Landsbergi, jūs...“ Ir jei tą rašliavą V. Uspaskichas tikrai išplatins Europos Parlamente, kaip jis grasina padaryti, tai dar kartą Europa pasijuoks iš Lietuvos: iš kur tokių politikų atsiranda ir kas per rašinėjimai, primenantys menko skonio klounadą ar paprasčiausią turgaus bobų barnį, platinami. Ir jei profesorius Vytautas Landsbergis toje diskusijoje nedalyvauja, ji vyksta į „vienus vartus“, tai priežastis visiškai suprantama – iki tokio lygio tikram politikui nusiristi neįmanoma.
Jeigu V. Uspaskichas šitaip krito, tai tenka tuo stebėtis ir Europai, ir ne vien jai. Jei tokius paskvilius platintų koks nors „kiemo politikas“, su kažkuo susipykęs rajono savivaldybėje, tai tokie „cirkai“ ir Europoje nieko nenustebintų. Bet kai tokį niekalą ir padrikus įžeidinėjimus platina politinė ir verslo figūra, gana įtakinga Lietuvoje, tai čia dėmė krenta visai šaliai. Kai kurie „Lietuvos Aido“ skaitytojai rašė, kad neteisia V. Uspaskicho už tokius rašinėjimus, priderančius nebent pienburniui „delfi komentatoriui“, žaidžiančiam „iškrovos psichoterapiją“. Čia galima tik pridurti, jog politikas, paskleidęs tokių nekontroliuojamų emocijų, įžeidinėjimų rinkinį, nerišlia straipsnio struktūra primenančių paprasčiausius kliedesius, kaip tik pats save nuteisia, pasmerkia ir nubaudžia. Ir kas gi šiandien patikės, kad tai nėra tikrasis „kovotoju už žmogaus teises“ pasiskelbusio politiko veidas. Net jeigu tie paskvilio kaltinimai ir turėtų bent šiokio tokio pagrindo, tai tokie rašiniai paprastai aptinkami retai valomose šiukšliadėžėse. O gal tai ir skirta „savam rinkėjui“? Arba esama ir kokio kito motyvo? V. Uspaskichas, jausdamasis nepajėgus varžytis su V. Landsbergiu argumentų dvikovoje, apipila jį įžeidinėjimais ir paprasčiausiu pravardžiavimu? O gal pats oligarchas kitame straipsnyje aiškiau išdėstytų savo poziciją?
Įdomiausia, kad ta pozicija ir argumentai, kuriais remiasi V. Uspaskichas, cituojami iš tokio pat paskviliško J. Ivanausko straipsnio, kuris esą „nepaneigtas“, ir jau oligarchu tapusiam „publicistui“ atrodo neginčijama tiesa. O ką reikėjo paneigti aname straipsnyje? Tokius pačius įžeidinėjimus ir silpnus argumentus. Kaltinimai prof. V. Landsbergiui tuo absurdiškesni, kad ten kalbama ne apie paprastą žmogų, o apie visoje tuometinėje SSRS garsų muzikologą, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos tyrinėtoją, savo publikacijomis žinomą ir užsienyje. Kad sovietų laikų mokslo elitui buvo leidžiama kartą kitą kur nors į užsienį išvažiuoti ir be jokio priklausymo slaptosioms tarnyboms, tai šiandieną faktas, su kuriuo sutiktų bet kuris rusų istorikas, tiek tas, kuris „už Staliną“, tiek tas, kuris „prieš Staliną“. O prof. V. Landsbergis tų laikų mokslo elitui vis dėlto priklausė, ir visiems tai akivaizdu, apie tai apstu informacijos visose enciklopedijose. Ar M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėjimai ir teoriniai straipsniai apie muziką buvo susieti su kosmoso tyrinėjimais ar branduoline fizika, kad prof. V. Landsbergiui būtų reikėję „ypatingosios priežiūros“? Bet logikos ir faktų stoką (veikiau visišką nebuvimą) tokiame paskvilyje kompensuoja žeminantys epitetai, kuriuos, matyt, ir reikia traktuoti kaip „faktus“.
Jei pagal tokią įžeidinėjimo logiką paskelbtume prof. V. Landsbergį „Rusijos šnipu“ ir gan reikšminga tos šalies slaptųjų tarnybų figūrą, kaip „įrodinėdamas“ neriasi iš kailio oligarchas, tai turėtume pripažinti, kad būtent jis ir vadovauja visam Lietuvoje veikiančiam rusų šnipinėjimo tinklui. Žinoma, jei mąstytume logiškai. Ir lygiai taip pat logiškai mąstydami turėtume prieiti prie išvados, kad prof. V. Landsbergis, kaip puikiai prisimename, vadovavęs visam Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo procesui, turėjo gal ne vieną šimtą progų visa tai sužlugdyti. O tiesiog ideali proga būtų buvusi 1991 metais, per Sausio įvykius: juk būtų užtekę jam tik duoti ženklą pradėti šaudyti į sovietų karius, ir „taikdariška“ rusų misija gal būtų trukusi iki pat mūsų dienų... Kodėl gi jis to nepadarė? Pražiopsojo? Kodėl gi nesužlugdė netrukus vykusių derybų su tuometiniu Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu, jei tokių galimybių turėjo? Taigi tokie „kaltinimai“, lyginat su tikrove, primena paprasčiausius kliedesius. Vadinasi, kiek reikėtų išgerti karčiosios, kad būtų sukurti tokie mitai ir dar būtų pateikiami kaip grynas pinigas?
Ar niekas iš „Balso“ redaktorių nepasakė bosui, kokia tikroji tokios rašliavos vertė, ko verti tokie „argumentai“? Jei ne tik nepasakė, bet ir tokį „straipsnį“ dar pavadino „šedevru“, tai padarė tikriausią meškos paslaugą. Gal čia kaip tik tas atvejis, kai nebūtų pakenkę ir šiek tiek cenzūros? Tik kas gali mūsų laikais cenzūruoti „poetinį įkvėpimą“ pajutusį oligarchą?
Ir štai V. Uspaskichas be cenzūros leidžiasi pasakoti apie save fantastiškas istorijas. Kita vertus, kas gali sustabdyti, jei sveiko proto cenzūra tokia liberali ir tyli? Tokiais atvejais nusišnekėjimai neišvengiami.
Štai jis pasakoja savo pagrobimo Maskvoje istoriją... prilygstančią rusiško „kieto“ detektyvo scenarijui, kvailumu besivaržančiam su amerikietiškais šio žanro kanonais... Neva jį grobę Lietuvos slaptųjų tarnybų darbuotojai, o ne Rusijos milicija, suėmusi pagal tarptautinį arešto orderį. Kažkur vežioję... galbūt norėję nužudyti... Kokį tarptautinį skandalą būtų sukėlęs V. Uspaskicho nužudymas! Ir jokios bylos nėra dėl tarptautinių pagrobėjų veiksmų Rusijos teritorijoje, nors ir pėdsakų turėtų būti likę, tad Rusijos prokuratūra būtų turėjusi imtis tai tirti ir jos slaptosios tarnybos nebūtų snaudusios. Žinoma, prašomo politinio prieglobsčio V. Uspaskichas negavo. Bet jis šią fantastišką istoriją aiškina vieninteliu „argumentu“ - Rusijoje viskas įmanoma. Tai štai kodėl po tokio neįtikėtino teroro akto ant kojų nebuvo sukelti tūkstančiai teisėsaugos pareigūnų!
O garsioji diplomo istorija jau primena ne „kietą“ rusišką detektyvą, bet fantastišką trilerį. O gal jo parodiją. Kiekvieną savo paskvilio pastraipą baigdamas desperatišku riksmu: „Melagis!“ (čia apie prof. V. Landsbergį, o ne apie save), jis pasakoja, kad siekiant panaikinti jo mokymosi Plechanovo akademijoje pėdsakus buvo mesti 5 mln. litų. Suprantama, kaip teigia V. Uspaskichas, dalį šių pinigų gavęs ir šios aukštosios mokyklos prorektorius. Gal kas nors patartų, kaip prablaivėti?.. Bet iš tikrųjų čia dar blogiau. Tai oligarcho įsitikinimas, kad jis visada teisus, todėl gyvena pagal dvi futbolo teisėjo taisykles. Pirma: futbolo teisėjas visada teisus. Antra: jei futbolo teisėjas neteisus, žr. pirmą taisyklę.
Ar čia bereikia kokių nors komentarų? V. Uspaskichas pasakoja nebūtas istorijas, vadinasi, jis kalba „gryniausią tiesą“. Tai jau dvelkia ne tik liaudišku humoru apie futbolo teisėjus, bet ir orvelišku literatūriniu absurdu. Ir toks absurdas leidžia pačiam V. Uspaskichui traktuoti save kaip disidentą. Gal „disidentiškos“ yra ir tos didžiulės lėšos, kurios buvo slapta pratemptos savo partijai ir kurias pastebėjo Lietuvos teisėsauga?
Nepaisant visų komiškų šio paskvilio niuansų, vis dėlto liūdna komentuoti šį rašinį žinant, kad V. Uspaskicho įtikėjimas savo visagalybe labai greitai jį atvedė, kaip sakoma, „nuo didingo prie juokingo“. Didingas jis niekada nebuvo, štai kas ir liūdniausia. Šis „žmogaus teisių gynėjas“ niekur neužsimena apie garsiąją „vokelių istoriją“, nes joje jis jau išryškėtų kaip tipiškas feodalinio tipo personažas. Dar liūdna, kad būtent tokio tipo „kovotojai“ išlaiko ir finansuoja partijas, o tai iš tikrųjų yra spjūvis į veidą demokratijai. V. Uspaskicho pavyzdys tik rodo, kad Lietuvą reikėtų vadinti plutokratine valstybe. Ir vienas tų plutokratijos atstovų yra kaip tik „kovotoju už žmogaus teises“ apsiskelbęs Darbo partijos lyderis. Štai ta opioji Lietuvos problema: už politiką mokama, jei ir nekuriama atskira partija, tai visaip buksuoja kai kurios nepateptos „įstatymo“ rėmėjų „pataisos“. Taigi būdamas tipiškas plutokratijos atstovas, V. Uspaskichas stengiasi pasiskelbti savotišku Tadu Blinda su rusiška papacha. Jis, nė akimi nemirktelėjęs, maitina rausvais pažadais „liaudį“, tai yra potencialius savo rinkėjus.
Ir ką besakyti apie tą, kuris savo nuodėmes bando sukarti kitam. Nebent tai, kad čia savotiškas liguistas „perkėlimo sindromas“, kai oponento dorybės prisiskiriamos sau, o jis apjuodinimas apkaišiojus jį būtent savo ydomis. Tai primena tartum archajiškos sąmonės kanibališkas paskatas, kai laukiniai suvalgydavo „priešo“ smegenis, kad perimtų jo išmintį, suvalgydavo jo širdį, kad perimtų drąsą. O savo nuodėmes išspjaudydavo į upelį kalbėdami burtažodžius.
O gal čia prof. V. Landsbergis „dėl visko kaltas“, kad neturi tiek pinigų? O gal dar labiau kaltas, kad turi tai, ko joks V.Uspaskichas niekada nenupirks, kiek pinigų beturėtų? Jam kai kuriose situacijose belieka kaip tai lapei, nesugebėjusiai nusiskinti vynuogių, pareikšti, kad jos „žalios“. Betgi ne. Noras paskanauti nepraeina. Štai ir belieka europarlamentarui viešai pademonstruoti etiką, kuri verta akmens amžiaus žmogaus. Juk kaip sako senovės kinų išminčiai: „Kas nemoka tvardyti savo aistrų, tą jos pražudo.“ Ar tokie „paskviliai“ nėra „politinio lavono“ nuosprendžio pasirašinėjimai?
Šiandien blaiviai mąstančiam žmogui ne taip jau ir svarbu, ar V. Uspaskichą nuteis už partijos „juodąją buhalteriją“. Skeptikas pasakys: „Tokie pas mus kalėjime nesėdi, nes per daug turtingi.“ Skaudu ne tai, kad V. Uspaskicho galbūt nepasodins, skaudu yra tai, kad šiandien tokie „tyrimai“ ir nutrauktos bylos tapo taisykle, dėsniu. Tie, kurie jais naudojasi, apsimeta didžiausiais „žmogaus teisių gynėjais“. Kokios žmogaus teisės, jei į kalėjimą tempiamas tik paauglys, nugvelbęs prekybos centre keliolikos litų vertės prekę, arba tampomas alkoholikas, kuriam jokios bausmės nebepadės... O logika? Nelieskime nieko! Jeigu jau negalime nubausti tų, kurie turi labai daug, padarykime Lietuvą nusikaltėlių rojumi. Štai kur veda ta „juodosios buhalterijos“ logika, o ne tai, ar V. Uspaskichas bus nubaustas ar ne. Tik ko gi jis tuomet bijo?
Ko iš tikrųjų V. Uspaskichas bijo, tai sąžiningų, dorų žmonių sprendimo. Jis bijo prarasti balsus Seime, jis bijo, kad daugiau jo nebeišrinks į Europos Parlamentą. Jis nenori tapti „politiniu lavonu“! Jis ir toliau nori būti reikšmingesnis už prof. V. Landsbergį, nori valdžios galios.
Kai prof. V. Landsbergis rūpinosi Lietuvos nepriklausomybės reikalais ir iš tikrųjų buvo labai rimtas politikas, ir daug kuo rizikavo, V. Uspaskichas rūpinosi tik savo asmeniniu verslu. „Vokelių istorijos“ rodo, kad naudos jis turėjo ženkliai daugiau negu tie darbuotojai, kuriuos apsukinėdamas skelbėsi didesniu geradariu už Kristų. Ir jei nesutramdomos ambicijos veržtis į politiką, gal jam lengviau pavyktų įtikinti savo darbuotojus, kad yra „sąžiningas žmogus“. Tačiau būtent politika ir pasmerkia dvigubus standartus, kad ir kaip jų būtų laikomasi (matome, kad tai naudingiausia), – vis dėlto tie vieno standarto vertinimai išliks. Ir tik vėliau politikai susigriebia: jei galima teisėsaugą vedžioti už nosies, galima išsisukti, tai jau piliečių reitingų už nosies nepavedžiosi. Vėl kaltas prof. V. Landsbergis? Tai jis dabar turįs atgailauti ir muštis į krūtinę, kad V. Uspaskichas taip ir netapo tikru politiku? Siekdamas savanaudiškų tikslų, V. Uspaskichas kritikuoja bei puola kitus ir elgiasi pagal dvigubus standartus. Tie dvigubi jo standartai minėtame paskvilyje jau virto visiškais kliedesiais.
Sielos ir dvasios žudytojų niekas nesodina į kalėjimą. Iš kur veidmainiui žinoti, kas yra tiesa. Tik didieji protai visada veržėsi aukštyn.
Kokia nuostabi „liga“ saugoti sveikatą griežtu režimu. Žmogui protas duotas, kad jis protingai gyventų, o ne tam, kad matytų, jog protingai gyvena. Proto lankstumas gali pakeisti grožį. Daugelis skundžiasi savo atmintimi, bet nesiskundžia savo protu. Ieva klausė Adomo: „Ar tu myli mane?“ – Adomas susimąstęs atsakė: „O ką gi daugiau aš galiu mylėti?“
Išmintingas žmogus visada vadovaujasi amžinomis vertybėmis. Tačiau Lietuva kenčia nuo dabarties svetimybių, dažnai patiki bedvasiais, savanaudžiais perėjūnais. Perdėm tuštybe persisėmę asmenys siekia savo bukagalvišku įkvėpimu lankstytis antidvasinei būsenai.
Kodėl Lietuva, išvariusi gilią vargo vagą, iškentusi svetimųjų priespaudos naštą, rengdamasi skelbti Nepriklausomybę 1918 metų vasario 16 d., turėjo daug idėjų ir kūrė savitą valstybės vystymosi kelią? Ne iš kitų, o savo tautos išaugintų gaivalų kilo naujas gyvenimas, sava visuomenės tvarka. Dabar tarsi panyrama į netikrumą, netikėjimą, tartum laisvai pasirenkama. Prieš trylika metų kažkaip išdygęs Kėdainiuose V.Uspaskichas ardo atkurtos Nepriklausomybės patriarcho prof. V.Landsbergio dvasią.
Dvi net negretintinos figūros nepriklausomos Lietuvos atgimime, jos gyvenime. Prof. Vytautas Landsbergis – Lietuvą išrovęs iš raudono daržo, aptverto geležinėm tvorom, savarankiškos valstybės kūrėjas, išmintingas sumanus politikas ir Viktoras Uspaskichas – įkyrus televizijos ekranų artistas, šventos mūsų laisvės darkytojas.
Atgal
