Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 11 05. Vibracija ir nusikalbėjimas
Algirdas Pilvelis
Vilniaus Senamiestis, apspistas judančių savivarčių, bildesiais kurtina visus. Šventos Onos bažnyčios kryžius neseniai krito. Graudulingas ženklas Bernardinams. Čionai jie irgi dejuoja. Adomo Mickevičiaus paminklo akmuo šnypščia. O tavo vėjai, valdove, turėtų susimąstyti ir liautis pūtę ir pūtę žiauria kryptimi. Ką lemia tokia vibracija? Iš kur ji atsirado valstybės sutemose? Grįžta baudžiavos skausmas. Plakimas liežuviais iš rūmų. Trijų viešpačių dantys skleidžia blogą, o gal net nepakeliamą žmonėms kvapą. Tyru žingsniu kopiantiems paliesti veidu Gedimino pilies pamatų akmenis.
Galinga siela Lietuva kaip vaivorykštės trijų spalvų šviesa. Ar girdit, valdovai, Žalgirio mūšin ėjusių kautis už Tėvynę balsus?! Kiek jėgų, kiek kraujo surijo drakonai Griunvaldo laukuose tą 1410 metų liepą. Tačiau Tėvynė mus telkia kantrybei, pasiaukojimui.
Nuo amžių žingsnių ir skaudžių smūgių trupėjo Gedimino pilis, kuri mano akyse vis griūva. Kas rytą apeinu Gedimino kalno šiaurės papėdę, grįstą kinišku baltu marmuru. Katedros aikšte, ką aš jaučiu matydamas bejėgiškus valdovus, kuriuos įvairios politinės jėgos siūlė iškelti aukščiau mūsų. Šiandien slankioja, nedrįstu sakyti, tarsi šmėklos (o gal ir tokios teisės neturiu). O aš toks paprastas, toks nuogas Gedimino kalno papėde kas rytą einu, dar kartą praeinu. Sutiktieji tylos, matau, nejaučia jų širdys plaka vis neramiau, sunkiau, vis alkanesnės.
Didžiausia nuostaba nieko nepasako man, tau, kiekvienam, nustumtam prie nežinomybės slenksčio, apnarpliotam lyg voratinkliu. Pasijunti lyg darganų, vėtrų blaškomas paukštis, ujamas vilkas. Tai ne anas senovės geležinis staugimas, sutelkęs daug galingų balsų, pažadinęs Vilnių gyventi. Eini iš naujo grįsta Katedros aikšte... naujais laikais. Ja susirūpinusiais veidais pereina su kelionmaišiais jauni žmonės... trauks per sieną ieškoti duonos kąsnio, ne gelsvo šimtalapio. Tauta tirpsta metai po metų... Negi to nemato valdovai bei vadai? Iš Prezidentūros apsigirsta nesuvokiamas balsas – pasiduoti lietuviams, nes kiekvienais metais teks atseikėti valdžios gerovei net po 4 proc. Lietuvos žemės vertės, - mūsų žemės, apšlakstytos krauju ir sūriu prakaitu. Kodėl toks amoralus gąsdinimas, o ne logiški žodžiai? Žaidimas be taisyklių, smogiama aštriau už kalavijų elektrą, po šypsenos kauke verčiami nusenę tautiečiai, atgavę, atkūrus Nepriklausomybę, žemę, ją apdirbti pagal moderniškiausius ES standartus.
Dvi amžinos aukos: viena jų valdovai – neįstengiantys matyti toliau savo, valdančiųjų, interesų, antra - vargšai lietuviai baudžiauninkai. Negi ir nesimokoma ir vis neišmokstama Lietuvos istorijos pamokų. Taigi ką drįsčiau patarti? Nestekenti, Lietuvos gyventojų, valdantiesiems niekas nesuteikė tokio mandato per rinkimus. Jie siekia per plačiai gyventi. Reikia atsisakyti egoizmo, savanaudiškumo ir tarti: dirvonuojančios, apleistos žemės pragarais nepaversime, o kiekviename rajone padėsime įdirbti dirvonus, juos apsėti, apsodinti, apšokinėti, apvagoti bulvių, runkelių, kopūstų, morkų, česnakų laukus. Tuomet nereikės įsivežti iš kaimynų ar net Kinijoje išaugintos produkcijos. Toks siūlymas svarbus mušant įsisiūbavusios krizės būgnus, juk pasauliui maistas, ypač ekologiškas, nesuvys, pinigus, kuriuos dabar gauna dirvonai, paimsime ir pervesime toms bendrovėms, kurios apdirbo laukus, o gal dar liks ir tam senam žmogui. Mūsų Prezidentė visai tautai sako, kad žemė bus apmokestinta nemažais mokesčiais. Ar jie bus įmanomi, ar tai nereiškia daugeliui jos visiško netekimo?! Taip būtų verčiama pardavinėti žemę nežinia kam už menką kainą. Susidarytų spekuliacijos sąlygos. Negi nėra geresnio kelio, išmintingos išeities?
Nesiblaškykime, neikime bekrypčiais keliais. Nenuvys mintys, jei žemę paversite rudens gėrybių aruodu. Kalbėkite ir dirbkite, ir mylėkite mus, paprastus žmones iš visos širdies. Negrįžkite į tamsą. Saugokite mūsų žemę kaip valstybės teritoriją, nes kyla grėsmė, kad lietuviai pamatys, jog Lietuva gimtinė jau nebe jų šventa nuosavybė, prieglobstis, pastogė, širdžiai brangus kampelis, o joje šeimininkauja svetimtaučiai ir lietuviai tampa samdiniais baudžiauninkais. Kas už tai bus atsakingas?!
Atgal
