Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 10 21. Rusijos korta
Algirdas Pilvelis
Ar Rusija iki šiol kelia grėsmę Lietuvai? Šiandieną daugeliui tokia mintis jau pradeda atrodyti „nerimta“, esą Rusija taip nusilpo po SSRS žlugimo ir nesėkmingų „demokratijos eksperimentų“ Boriso Jelcino laikais, kad „pasaulis į ją rimtai nežiūri“. Iš tikrųjų taip nėra. Ir nesenas Rusijos premjero Vladimiro Putino pareiškimas apie kuriamą Eurazijos sąjungą bei jo straipsnis „Izvestijų“ laikraštyje leidžia manyti, kad tuščiai nesišvaistoma žodžiais. Ir jei kam nors europarlamentaro profesoriaus Vytauto Landsbergio teiginiai, esą Rusija kelia grėsmę, ir didelę grėsmę, atrodė tik „Rusijos korta, metama populistiniais sumetimais“, tai šiandien visiems turėtų būti akivaizdu, kad taip ironizuoti galėjo tik trumparegiai, o mūsų Nepriklausomybės tėvas vėl pasirodė esąs labai įžvalgus politikas, galintis prognozuoti itin reikšmingus politinius įvykius, kurių požymių niekaip negalėjo pastebėti daugybė „politikos gudruolių“. Taigi šiandien akivaizdu, kokia „rusiška korta“ V. Putino rankose, tuo labiau kad atlikta „rokiruotė“ su dabartiniu prezidentu Dmitrijumi Medvedevu kitoje kadencijoje pasikeičiant postais. Pasakysime, jog V. Putino paskelbimas, kad Eurazijos sąjunga pradės funkcionuoti jau po 2012 m. sausio 1 d., buvo plačiai išplatintas ir Rusijoje, ir visame pasaulyje dar „neatšalus“ debatams po tos vadinamosios „rokiruotės“. Taigi aišku, kad V.Putinas rengiasi grįžti į aukščiausią Rusijos valdžią ne dėl kėdės, o dėl labai svarbios kėdės, dėl Rusijos tarptautinės įtakos ir padėties. Ir jeigu jį apžvalgininkai dažnai vadindavo „neformaliu Rusijos caru“, tai dabar jis ruošiasi tapti beveik formaliu imperatoriumi. Pridursime, kad „Vieningosios Rusijos“ elitas, arba V. Putino artimiausia politinė aplinka, sudarytas išimtinai iš didžiavalstybines ambicijas puoselėjančių politikų. Ir labai įtakingų.
Atkuriama imperija ar bandoma suburti demokratišką valstybių bendriją?
Rusijos imperializmo tradicija
Pirmiausia ar yra kokių nors istorinių prielaidų, kad V. Putino nauja sąjunga nebūtų daugiatautės imperijos atkūrimas? Rusijoje per visą jos istoriją tokių prielaidų ir su žiburiu nerasi. Ir tai faktas. Ar pati Rusija ruošiasi bent kiek modernėti, atsisakyti „centralizuoto“ valdžios modelio? Apie tai V. Putino „naujos sąjungos“ programoje nepasakyta nė žodžio. Jei Rusijos premjeras apie tai ir kalbėtų, niekas tuo nepatikėtų. Tokie „įsipareigojantys“ pažadai reikštų, kad jo išsižadėtų pati „Vieningoji Rusija“ ir be jos jis taptų tik smulkiu politiku.
Iš tiesų ką gi būtų galima pasakyti? Ar Rusija nustotų buvusi Rusija? Juk Rusija yra tokių daugianacionalinių imperijų kaip Roma ir Bizantija tiesioginė kopija. Ir tokia imperija remiasi elementariais imperiniais interesais. Tereikia prisiminti ištisus šimtmečius trukusį jos siekimą plėstis ir į šiaurės vakarus, ir į pietus, ir apskritai visomis įmanomomis kryptimis, karinius ir kitokius imperijos plėtimo bei išlaikymo būdus ir veiksmus. Ji skelbiasi visų mažų tautų „drauge“, esą puoselėja jų „kultūrą“, palankiai vertina „savarankiškumą“. Bet dar V. Leninas senąją carinę imperiją vadino „tautų kalėjimu“, nors pats po Spalio perversmo, kai visoje buvusios Rusijos imperijos teritorijos susikūrė nemažai „laisvų socialistinių valstybių“, labai greitai karine jėga jas „pastatė į savo vietą“ imperijos požiūriu. Taigi carinį imperializmą keitė komunistinis. O imperijos esmė išliko.
Pamatysime, kad Rusija, neva puoselėdama mažų tautų kultūrą, rūpinasi tik jos folklorinėmis atmainomis, o profesionaliajai ar vadinamajai „alternatyviai“ nekonjunktūrinei kultūrai ne tik neskiria dėmesio, bet dar visaip žlugdo. Kartu sudaromos neblogos sąlygos „centruose“ (Maskvoje ar Sankt Peterburge), siūlomos Rusijoje gyvenančių tautų elitui, jei tik ta kultūra bus kuriama rusiškai. Taigi nelygiavertės „centro“ ir „vietų“ (kaip dažnai labai nepagarbiai rusai vadina „autonomines respublikas“) sąlygos padaro imperinę sistemą grynai integraline. Taigi „negrynakraujai“ rusai, bet jau traktuojami kone kaip tikri rusai, paprasčiausiai yra iš mažesnių tautų, kaip dabar įprasta sakyti, pavogta „pilkoji materija“ (tai yra intelektas). Pridursime, kad visur būtina kaip valstybinė rusų kalba, tad vietoje „tautų draugystės ir vyresniojo brolio meilės“ iš tikrųjų galime matyti tik intensyvią ir labai rafinuotą asimiliaciją. Ir rezultatai – tauta, kurioje gan žemi gimstamumo rodikliai yra viena didžiausių pasaulyje! Koks gi likimas laukia tų rusų taip „mylimų“ tautų? Suprantama, ilgainiui jos turi degraduoti iki indėnų rezervato lygio. Tada jas jau galima trakuoti kaip laukines ir kurti anekdotus apie „čiukčius“! Taigi „rusiškos santuokos meilė“ visada būna su išskaičiavimu, jeigu jau kalbame apie politiką, o imperinė politika, visada skelbianti tik „didelę meilę ir nesavanaudiškumą“, paprastai nuslepia vien savanaudiškus interesus.
O kaipgi Rusija traktuoja tautų „savarankiškumą“? Iš tikrųjų jokio savarankiškumo nėra. Tai rodo ilgaamžė Rusijos politika Kaukaze. Bet kontrolės politika pateisinama vieninteliu argumentu: taip gyvena visa Rusija! Taigi ir tikrieji rusai priversti kentėti tikriausią diktatūrą. Ir centrinė Rusijos valdžia jos niekuomet neatsisakys, nes tai grėstų subyrėjimu į daugybę valstybių. Kad pateisintų griežto režimo politiką nedidelių tautų atžvilgiu, kurių Rusijoje yra keliasdešimt, ji primeta sunkų valdžios jungą ir kitiems imperijos piliečiams... Ir štai Rusijos „demokratija“, nori to ar nenori, tampa užburtu ratu. Neįmanoma duoti laisvės vienam, kad jos paskui nepareikalautų kiti. Tik rusai žino patarlę: „Mušk savą, kad svetimi bijotų!“ Iš tikrųjų ši patarlė nusako per daugelį šimtmečių susiklosčiusią Rusijos politinę sistemą.
Taigi politinis Rusijos „elitas“ ne tik nė kiek nesuinteresuotas skurdžių ar kitaip atsilikusių regionų pažanga, jam kaip tik labiausiai rūpi, kad tie regionai virstų „indėnų rezervatais“. Nepaprastai sunkios gyvenimo sąlygos: šitaip puoselėjama nacionalinė kultūra! Taigi absoliutus „viršūnėlių“ abejingumas apačioms yra neišvengiama imperinė valstybės politika. Ji niekuo daugiau nesirūpina - tik „teritoriniu vientisumu“. Kitaip daugiatautei imperijai išgyventi neįmanoma.
Taigi V. Putino tokiame kontekste paskelbta Eurazijos sąjunga yra neabejotinai utopinė.
Eurazija ar vis dėlto Rusijos imperija?
Jau pats naujos sąjungos pavadinimas nepaprastai pretenzingas. Juk Eurazijos žemynas yra dvi didžiulės pasaulio dalys: Europa ir Azija. Europa, kurios dalis esame ir mes ir kuri tęsiasi iki Dublino. Kaip ir Azija – didžiulės teritorijos, tįsančios į pietus nuo Rusijos Sibiro. Ir čia nuo tokių pretenzijų gali būti saugi nebent Kinija.
Kad ši sąjunga bus politinė, apie tai labai aiškiai šių metų spalio 3 d. pasakė Rusijos premjeras V. Putinas. Jai vadovaus „viršnacionalinės struktūros“. Bus kuriamas atskiras parlamentas neva perimant Europos Sąjungos patirtį. Bet ta sąjunga turėsianti būti ir konkurencingesnė! Kol kas tą naują valstybę sudarysią trejetas narių: Rusija, Baltarusija ir Kazachstanas. Paskui savanoriškumo principu jungsis ir kitos šalys.
Kaip skelbia „Izvestijose“ išspausdintas V. Putino straipsnis, ji būsianti „perspektyvi“, tai yra į ją ateityje jungsis vis daugiau valstybių, kurių skaičius neapibrėžtas, būsianti visiškai panaikinta muitų sistema, laisvas įmonių registravimas bet kurioje iš tų šalių, būsiąs laisvas darbo jėgos judėjimas ir visiška laisvė gyventi bet kurioje iš tų šalių. Tikimasi, kad visas „mechanizmas“ imsiąs veikti jau 2013 m. - labai greitai!
Pridursime dar porą detalių. Ypač svarbių. Keletas gan reikšmingų nutarimų priimta tarpvalstybiniuose vadinamų Eurazijos šalių susitikimuose. Ir naujos sąjungos perspektyvoje jau 2010 m. gruodžio 10 d. numatyta galima „platesnė narystė“: planuojama, kad ateityje ją sudarysiančios ne vien Eurazijos ekonominės bendrijos valstybės, kaip jau numatyta - Baltarusija, Kazachstanas ir dar Kirgiztanas, Uzbekistanas ir Tadžikistanas, bet taip pat ir šalys, kurias tokioje bendrijoje matyti netgi būtų keista. Armėnija gal ir nestebintų, aišku, su ta išlyga, kad priklausymas Nepriklausomų Valstybių Sandraugai (NVS) nė kiek netrukdo jungtis į Eurazijos sąjungą. Tik kam tada dar reikia NVS? Ką ji veiks?
Bet dar numatytas ir Ukrainos stojimas. Ar dabartinis Viktoro Janukovičiaus buvimas valdžioje nėra preliudija? Arba jo elgesys su opozicijos lydere Julija Tymošenko, primenantis viduramžių padišacho elgseną?
Toje sąjungoje kaip būsimos narės dar figūruoja Abchazija, Pietų Osetija (nepripažintos rusų satelitinės valstybukės), taip pat Padnestrė ir Kalnų Karabachas. Štai čia, atrodo, jau atskleistos visos „rusiškos kortos“.
Ir dar ne viskas pasakyta. Pavyzdžiui, buvimas kurioje nors kitoje sąjungoje netrukdo stoti į Eurazijos sąjungą. Netgi Europos Sąjungos narystė! Pagal V. Putiną – tai jokia kliūtis! Šioje situacijoje jis priverstas būti visiškai atviras – kitaip apskritai niekas nesuprastų, kokią čia sąjungą jis kuria.
Reikia pasakyti, kad tokių „eurazinių“ struktūrų: politinių, ekonominių ar karinių Rusija prikūrusi ne taip jau mažai. Kaip ir Kolektyvinės saugumo sutarties organizacija, pakeitusi Varšuvos sutartį ir tapusi tiesiogine atsvara NATO. Dabar tos struktūros „susikoncentruos“. Vadinasi, pateks į „malonų saugųjį“ Rusijos glėbį.
Bet kas privers tas šalis „pulti“ į išskėstą glėbį, juk politinį tokį sąjungos pavojų jos turėtų numatyti. Yra viliojančių ekonominių interesų. Juk V. Putinas paskelbė, kad Eurazijos sąjungoje energetikos kainos bus „rusiškos“, tai yra „vidinės“, o importuotoja iš Europos mokės brangiau, žymiai brangiau. Labai stiprus stimulas krizių metais - Azijos šalims siūloma perspektyva konkuruoti su Europos ekonomika. Taigi jei nori gauti pigios naftos ir dujų – stok į Eurazijos sąjungą. Suprantama, ir politinė valia bus primesta rusiška, ir investicijos į tą valstybių darinį ateis rusiškos. Pagaliau ir valdymo modelis bus tradiciškai rusiškas...
Dar viena detalė. NVS valstybės gaus nemažai asignavimų įvairiems „tarpvalstybiniams projektams“ tos Eurazijos sąjungos ribose. Tuo tarpu kiti „savanoriai“, jei ketintų eiti, bus paprasčiausiai diskriminuojami tol, kol neįstos į NVS ir neišstos iš ES. Juk ES valstybėms nenumato galimybės būti ir NVS... O gal tai jau ir su sveiku protu prasilenkianti utopija? Jei manytume, kad visa tai turi įvykti kone rytoj, tai gal taip ir atrodytų. Bet tai ilgalaikiai planai. Vadinasi, tai tik rodo didžiavalstybines imperines Rusijos ambicijas. Pagaliau nei savo kalboje, nei straipsnyje V. Putinas nebando slėpti, kad tai gali būti SSRS pakeičianti globalinė struktūra, nors dabar ir kitokia. Ir jis kalba apie SSRS kaip apie natūralų etapą. NVS ir kitos struktūros - tai bandymas gelbėti „vienybę“, o Eurazijos sąjunga - jau tobulesnis ir vis tobulėsiantis modelis.
Pridursime, kad jeigu jau Eurazijos sąjunga turės savo valiutą, tai euras joje bus ne pagrindinė, o tik keičiama valiuta. Tai visiškai akivaizdu. Pagaliau tai patvirtina ir vieno „Vieningosios Rusijos“ lyderių, aršaus „putinisto“, Jurijaus Šuvalovo pareiškimai, kad ši politinė grupuotė imsis iniciatyvos kurti „visuomeninio pobūdžio organizacijas“, kurios pradžiai imsis nagrinėti žemės panaudojimo klausimus visose, kol kas trijose, Eurazijos sąjungos šalyse...
Kaip galima šį „projektą“ apibūdinti? Savaime peršasi vieno fantastinio filmo pavadinimas: „Imperija kontratakuoja“.
Ir tai, ką vis dėlto ne taip jau paprasta suvokti...
Kad ši Rusijos vadovų sumanyta ir proteguojama sąjunga, turinti visus karinius įgaliojimus ir energetinių išteklių pranašumą, skelbiasi draugiška Europos Sąjungai, suprantama, tėra diplomatinis triukas. Kita vertus, geriau Europą prilaikyti brangesnėmis energetikos kainomis negu ją užkariauti ir imti tik „eurazinę kainą“. Be to, kai kam primetus „savanorišką įsijungimą“ (gal Abchazijai), tą galima eliminuoti į skurdžią provinciją, daugybę privilegijų atiduodavus NVS valstybėms, kurios jokio aiškaus politinio vaidmens jau neatliks, tik tai joms suteiks galimybę būti viršesnėmis šalimis už svetimas.
Ir dar vienas punktas visiškai neaiškus. Iš pirmo žvilgsnio. Tai yra planas, kad tuščius Rusijos regionus užpildys ir ekonomiškai išplėtos Eurazijos sąjungos piliečiai. Vadinasi, bus vežami kolonistai iš neturtingesnių Eurazijos sąjungos ar net „trečiųjų šalių“?
Taigi atsiras ištisos kitataučių kolonijos... Ką reiks daryti? Nagi surusinti! Kartu atsiveria galimybės panaikinti, tarkime, Čečėnijos. Tatarstano ir kt. autonominių respublikų statusą toje imperijoje. Juk kuo blogesnė kelių milijonų skaičių siekianti nerusų bendruomenė, gyvenanti Rusijos teritorijoje, neturinti jokių „autonominės respublikos“ teisių, už tas, kurios „autonominės“ nuo sovietų laikų? Taigi vardan bendros „teisybės“ ir kolonistus, ir „autonomines tautas“ teks padaryti rusais pagal pasą... Iš tiesų, kaip sako V. Putinas: Eurazijos sąjunga yra svarbi globalinės politikos dalis. Kas teisybė, tai ne melas.
Taigi imperija kontratakuoja!
Atgal
