Vyr. redaktoriaus straipsniai
2011 10 11. Žvilgsnis iš ateities Anapilin
Algirdas Pilvelis
Gyvenimą, politiką, žmogaus nuopelnus vertiname tik iš istorinės perspektyvos. O šiandien vertindami daugelį dalykų ar įvykių, įsipainiojame į elementarias buitiškas detales, skiriame joms per daug dėmesio ir taip pametame kelią dėl takelio. Ir kai pernelyg toli nuklystame, tai jau vertiname visai ne tai, - vienadieniai dalykai ima keisti amžinus. Todėl tiek daug laiko prireikia, kad įvertintume tai, kas iš tikrųjų istoriška, išliekama, žmogui svarbu bei reikšminga ne vienai dienai ar savaitei, o šimtmečiams ir visos šalies istorijai.
Dar sunkiau vertinti didžias istorines asmenybes. Kaip sunku yra atsieti žmogiška nuo istoriško! O pastaruoju atveju neįmanoma aptarti asmenybės kaip žmogaus. Turbūt reikėtų atmesti viską, kas tiesiog žemiška ir priimti tai, kas žmogiška. Kartu visame kame bandyti ieškoti esmės.
Reikia jaustis lyg mestum žvilgsnį iš Anapilio ir į pačią širdį. Bandyti atrasti esmę - ir objektyvią, ir žmogišką. Bet ta žmogiškoji esmė ir yra vienintelis kelias prieiti tiesą, ypač jei norime suvokti istorinės asmenybės reikšmę. Istorija neatsiejama nuo žmogiškumo, kaip bebandytume ją objektyviai suprasti ar dirbtinai sprausti ją į kokius nors dėsnius. Juk dėsniai „atrandami“ jau įvykusiems dalykams, o tuo metu, kai klostosi įvykiai, visi galėjo stebėti kažką nauja, todėl net minties nekildavo apie kokį nors dėsnį ir viską stengtasi vertinti intuityviai, žmogiškai.
Tokiu žmogišku būdu galėtume įvertinti profesoriaus Vytauto Landsbergio nuopelnus Lietuvai, suprasti, ką šis politikas iš tiesų nuveikė. Atrodytų, kad tie dalykai yra akivaizdūs ir net nebūtų dėl ko ginčytis. Tačiau kaip mes viską vertinsime rytoj? Arba po daugelio metų, kai vieninteliai liudytojai tebus istorijos vadovėliai? Ir turbūt šiandien nedaugelis ryžtųsi prognozuoti, kaip istoriją vertins mūsų vaikaičiai. Kas iš šių dienų realijų bus reikšminga, kokie politikai bei valstybės veikėjai liks kaip pagrindinės figūros? Kas pavirs dulkėmis, o kieno darbai visiems laikams taps neatsiejama mūsų savasties dalimi?
Pasaulis ir Lietuva: ką mes matome?
Jei bandytume surikiuoti į sąrašą visas didžias istorines asmenybes, kurias žinome iš pasaulio istorijos, tai būtų ir ne taip jau sunku. Užtektų atsiversti enciklopedijas ir perrašinėti chronologine arba abėcėlės tvarka. Tačiau pasakytina, kad kiekvienos tokios didžios asmenybės reikšmė atsiskleidžia jos tautos istorijos ir kovos dėl laisvės kontekste, ir kalbėti apie pasaulines figūras galėtume tik apie kiekvieną atskirai, nerasdami jau tiek daug bendrų bruožų toje plejadoje. Iš tikrųjų kiekviena tauta turi savo didvyrius, didžias istorines asmenybes, ir jų reikšmė ryškėja tik tautos istorijoje, dažniausiai tik po daugelio metų iškyla jų vaidmuo pasaulio istorijoje. Iš pradžių tauta, o tik paskui pasaulis! Ne, vis dėlto iš pradžių širdis, tai yra esmė. Tos žmogiškos ištakos, kurios pavirsta upe, įplaukiančia į didį pasaulio istorijos vandenyną, banguojantį ir nerimstantį, platų, net visiškai neaprėpiamą. Lygiai tokia pati neišmatuojama ir to istorijos vandenyno gelmė. Ir kelrodžiais tampa būtent didžiųjų istorijos žmonių širdys. Tai lyg švyturiai ar kompasai.
Bet palyginimai galimi. Kadangi pasaulis vis dėlto kuria bendrą istoriją, nėra pasaulyje šalies, kuri vienaip ar kitaip nedarytų įtakos kai kurioms kitoms valstybėms, o tos savo ruožtu neveiktų dar kitų, pagaliau nesąveikautų viena su kita. Šitaip susidaro bendras istorinis kontekstas, tai vis dėlto galime daug ką lyginti. Žinoma, neretai griebiamasi taip paprastai ir lyginti, tik dažniausiai klaidingai. Mat didžiulės valstybės politinis veikėjas, apdovanotas kur kas mažesniu talentu už mažos šalies istorinę asmenybę, jau savaime įgyja pranašumo, nes į jo rankas patenka tokie galingi politiniai ir ekonominiai svertai, jog kaimynams nieko kita nebelieka, tik su juo skaitytis. Tuo tarpu mažesnėje šalyje ir tikslai gali būti reikšmingesni už provincialius, ir politinės figūros – iš esmės stambesnio kalibro, ir politinė padėtis kur kas sudėtingesnė, painesnė.
Koks gi vaidmuo tokioje situacijoje tektų vienam Lietuvos valstybingumo atkūrėjų profesoriui Vytautui Landsbergiui? Su kuo galėtume lyginti?
Bet išeitų, kad jei lygintume su laisvės kovotojais bei kūrėjais ir didžiais valstybininkais, tai čia tiktų Juzefo Pilsudskio ir Džordžo Vašingtono politinės figūros, veikusios panašiose situacijose, nors istorinės aplinkybės ir epochos buvo labai skirtingos. Tačiau identiškų istorinių aplinkybių nebūna net tuo pačiu laikotarpiu ir net kaimyninėse šalyse, tautose. Juk ir Sovietų Sąjungos žlugimo procesai skirtingose tuometinėse „sąjunginėse respublikose“ vyko ne identiškai, o tik sudarė bendrą procesą, tai yra visumą.
Jei lygintume su J. Pilsudskiu, kurio vaidmuo Lenkijos atkūrimui iš tikrųjų tapo lemiamas, tai čia turėtume išryškinti karinę šio lenkų tautos didvyrio reikšmę. Tokiomis aplinkybėmis, kai vyko Pirmasis pasaulinis karas, o netrukus bet kuriuo metu galėjo užsiplieksti karinis konfliktas su bolševikų Rusija, pereinantis į karą (tai iš tikrųjų ir įvyko), J. Pilsudskio karinis vaidmuo buvo „priverstinis“, kitaip buvo neįmanoma veikti. O prof. Vytauto Landsbergio „karinė galia“ pasireiškė būtent itin sumania diplomatija, leidusia išvengti šiurpaus kraujo praliejimo, beje, realiai grėsusio (Azerbaidžano ir Armėnijos karas, Čečėnijos karai, Gruzijos pilietiniai karai, Moldovos skilimas, o ypač Jugoslavijos byrėjimas), bet būtent „flegmatiško muzikologo“ dėka viso to siaubo buvo išvengta. Ir Sausio įvykiai pasauliniu mastu nebuvo kažkoks siaubingas kraujo praliejimas, nors mūsų tautai, atskiriems žmonėms jie buvo be galo skaudūs, tragiški. Ar tie, kurie šiandien menkina tų istorinių įvykių ir prof. Vytauto Landsbergio reikšmę, norėtų pasakyti, kad „dėl reikšmingesnės“ istorijos Vilnius būtų turėjęs būti subombarduotas karo aviacijos? Ar prof. V. Landsbergio veikla vadinamojo Rusijos pučo metu, kai pas mus „nieko nevyko“, netaps pamokantis pavyzdys daugelyje diplomatijos vadovėlių? Ir ypač tie tikslai, kai siekta ne didžiavalstybinės galios, o vien taikos, ramybės savo tautai, galimybės kurti taikią, padorią ir civilizuotą ateitį? V. Landsbergis tai pasiekė.
Ir čia su J. Pilsudskiu gali būti tik toks palyginimas, kad abiem atvejais reikėjo didžiulio politinio išmanymo, nuojautos, supratimo, kada reikia veikti, o kada ir palaukti, kai visi aplinkui taip nekantrauja. Panašiai ir J. Pilsudskis, atrodo, turėjo būti sutraiškytas bolševikų Rusijos karinės galios, o atsitiko atvirkščiai. Prof. V. Landsbergį visas diplomatinis Kremliaus korpusas turėjęs „sukti aplink pirštą“, bet aiškia persvarą šią neprastai sunkią istorinę partiją laimėjo Lietuva.
Lygindami su Džordžu Vašingtonu, kuris dėjo Jungtinių Amerikos Valstijų pagrindus, taip pat pastebėtume tokį bendrą bruožą. Prof. V.Landsbergiui taip pat teko dėti naujus Lietuvos pagrindus. Nors Nepriklausomybė buvo tik atkurta, o ne paskelbta, kaip tai įvyko ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą, bet čia būta visiškai naujų istorinių aplinkybių ir viskas dėjosi jau visai pakitusiame pasaulyje, ir pati valstybė turėjo būti kitokia. Ji tapo tokia, kokią šiandien matome. Europos Sąjungos ir NATO narė, pasirinkusi būtent Vakarų civilizacijos kelią. Ir jei šiuo keliu einama ne taip jau sėkmingai, tai nekaltinkime vieno prof. V.Landsbergio, čia kaltas tik saujelės korumpuotų biurokratų, persiėmusių bolševizmo, inertiškumas ir trumparegiškumas, galiausiai savanaudiškumas. Kas gali nurodyti „kitą kelią“, izoliuotą nuo pasaulio raidos? Jo nėra, kitokie variantai, ko gero, tebūtų seklumos, aklavietės, lemiančios valstybės byrėjimą.
Jei Lietuva eitų „kitokiu“ keliu? Ar tai neatsilieptų visam pasauliui? Jei turime omenyje ne kažkokią vienalaikę politinę simpatiją ar antipatiją, o bendrus strateginius valstybės principus.
Taigi didžiulis prof. V. Landsbergio istorinis vaidmuo iškart ima ryškėti, vos peržengiama atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės slenkstis, kitaip tariant, „kiemo“ ribos, kadangi jo politika gali būti vertinama tik pagal pasaulinius kriterijus. Tuo pat metu esama politikų, ir ne vien Lietuvoje, kurių, vos pritaikius tokius kriterijus, niekaip ir įvertinti neįmanoma. Tie politikai, atrodo, apskritai visai pranyko.
Ar taip paprasta suprasti?
Yra toks jausmas kaip pavydas, ypač paplitęs politinėse sferose. Štai dėl ko prof. V. Landsbergio nuopelnus Lietuvai kai kas taip uoliai stengiasi menkinti arba net visai ištrinti iš Lietuvos istorijos. Jeigu jo apjuodinti ir nepavyksta, visos tos kampanijos patiria fiasko, tai bandoma įrodyti, kad jis „nieko nepadarė“. Grynai politiniais ir propagandiniais sumetimais anuomet keliant Algirdo Brazausko vaidmenį tai galėjai suprasti ir kaip partinį interesą. Tiksliau sakant, ideologinę klišę, ne taip jau blogai veikiančią prieš rinkimus į Seimą ar kur kitur. Bet jeigu jau atvirai... Ar visą laiką bėgęs tik „paskui kažką“ A.Brazauskas bent ką nors realaus svarbesnio nuveikė Lietuvos politikoje? Jis tik užimdavo postus ir spėjo paskelbti pagyrūnišką memuarų knygą, kurioje tiesos reikėtų ieškoti pro didinamąjį stiklą, bet tada visi puslapiai pasirodytų... tušti!
Kitas dalykas, vadinamoji „polandsberginė“ konservatorių partijos politika, kai nuo globalių dalykų pereita prie „vietinių“. Ar joje buvo tikras lyderis, galintis pasirinkti ir nestandartinį, ir efektyvų sprendimą? Užtenka prisiminti vadinamąjį Gedimino Vagnoriaus inicijuotą skilimą, kuris tik parodė šio politiko „imperatoriškas“ ambicijas, o pagaliau ir visišką politinio vaidmens praradimą. Tai - politikas, kurio iš tikrųjų niekas nesužlugdė, vyko, kaip sakoma, tokiais atvejais įprastinė kova. G. Vagnorius save sunaikino pats. Ir šiandien paklaustum, ar jo egzotika Krikščionių partijoje daug kas tiki. Daug katalikų, liuteronų, rusų stačiatikių ar sentikių, jei bandome rimtai kalbėti apie krikščionis? O gal čia tiesiog kažkokia sekta, užsiimanti politikavimu, bet negebanti skelbti jokio dvasinio mokymo, tik bet kokia kaina besiveržianti į Seimą?
Ar galima lyginti su dabartiniu premjeru Andriumi Kubiliumi, kuris pasirinko formalią „krizės įveikimo“ politiką, ir akivaizdu, kad naudojasi tuo, kas „pasakoma iš ten“. Labai jau sutampa kai kurios „priemonės“ su tuo, kas „pasakoma“ iš ten. O kurgi nuosava iniciatyva, kūrybingumas ir nestandartiškumas, tiesiog būtinas kritiškoje situacijoje? Juk ir Sovietų Sąjunga, visada stengdavosi visas savo problemas įveikti formaliai, o kas atsitiko? Anuomet buvo populiarus terminas „stagnacija“. Nors atrodė, kad tuo metu visi bruzda, laksto... Tik be naudos. Kai kas formaliai vykdė „prikazus“, kai kas juos sukdavo į sau labai naudingą pusę...
Akivaizdu, kad mūsų politika dabar lėkštėja, provincialėja, joje trūksta ir logiškų, ir kūrybiškų sprendimų. Viskas lyg pagal kokį modelį, kuris dažniausiai šiai situacijai netinka. Lyg vinių kalimas mikroskopu.
Tik bėda, kad politikai, užuot pasimokę iš gero pavyzdžio, labiau linkę pavydėti ir renkasi atvirkštines veiksmų schemas. Būtent kūrybingumui priešpriešinamos schemos.
Didžiadvasio žmogaus širdyje
Didžiadvasio žmogaus širdyje sutelpa visa Lietuva, kad ir koks nedidelis būtų tas „pagrindinis žmogaus kūno raumenėlis“, ir net jei Lietuva būtų didesnė už Kiniją, ji vis vien ten sutilptų. Ar mes kada nors girdėjome prof. Vytautą Landsbergį dejuojantį, kad jis „nepakankamai įvertintas“ ir todėl turįs „per menką postą“? Šito iš jo niekada negirdėjome, nors iš daugybės „politikų“ tokias pretenzijas girdime kasdieną.
Prof. V.Landsbergis toliau tęsia savo veiklą, ir kaip politikas, ir kaip publicistas. Ir jis vis dėlto puikiai žino, kaip ta jo veikla reikalinga. Ir jei šiandien esama nedaug norinčių iš jo pasimokyti, tai tokių atsiras rytoj ir poryt. Ir dar vėliau. Juk išmintis tai ne šou, į kurį visi su džiaugsmu „įsivelia“, apsvaigę padalyvauja, o paskui „gerai atsipalaidavę“ grįžtą prie „rimtų darbų“. Išmintis yra tai, kas padėta visiems prieinamoje vietoje, bet visi ieško kažko kito, todėl niekas ir nepastebi, kad auksas ir pelenuose žiba. Tokia savotiškai dramatiška išminties misija, bet pasaulyje niekados kitaip ir nebuvo.
Yra tik „išrinktieji“, kurie tuo naudojasi, ir čia to jokios „egzaminų komisijos“, neprižiūri, jokie „konkursai“, atrodo, nieko nedalija „pagal nuopelnus“. Iš tiesų atsirenkama pagal griežčiausius kriterijus.
Neabejokime, kad prof. V.Landsbergį ir po kelių šimtmečių rasime istorijos vadovėliuose. Tačiau tas jo buvimas ir šiandien labai pravartus mūsų dabartinėje situacijoje, jei tik suprasime, kokie beverčiai yra vienadieniai sprendimai ir mūsų ar bet kurio laikotarpio realijoms. Įveikti esamus sunkumus reikia tikro kūrybingumo ir būtinai sąžiningumo. Pirmiausia turi rūpėti tautos interesai.
Atgal
