Vyr. redaktoriaus straipsniai
2010 10 28. Akustinė dvasia
Algirdas Pilvelis
Iš kur dvasia ateina ir kur išeina? Ir kodėl vienas žmogus yra dvasingas, o kitas – visiškas bedvasis? Sena dilema, kurią pasaulis sprendžia nuo pat savo atsiradimo laikų. Ir, jei visi žmonės būtų dvasingi, gyventume rojuje, be jokio „komunizmo žemėje“ ar žadamo rojaus pomirtiniame pasaulyje. Bet žmogiškas netobulumas paverčia visus dalykus neįmanomais, nors ta dvasia egzistuoja. Ir sieja nematomu ryšiu daugelį žmonių. Tik nematančiam ir negirdinčiam jos nėra. Galima turėti ausis, ir nieko neišgirsti, galima žiūrėti, ir nieko nematyti. Bedvasiškumas slegia pasaulį kaip nuodėmė, už kurią mokama nelaimėmis, įvairiomis katastrofomis, su kuriomis susieta žmogaus veikla, karais, ekonominėmis krizėmis. Ir visai tai rodo visišką pakrikimą. Ir tik dvasia gali būti vienijančiu faktoriumi, tik per dvasią galime suvokti žmonių ir Visatos vienybę, kitokių būdu tam tiesiog nėra. Nors ir kaip bandoma „išrasti“, šitaip teoriškai padarant dvasią visiems prieinama, bet kuo daugiau šitaip „triukšmaujama“, tuo toliau ji traukiasi. Atrodytų, lyg dvasiai reikėtų visiškos tylos, per „mokslinių teorijų“ triukšmą ji apskritai kažkur prapuola. Gal tiesiog kažkas neišgirstama?
Senovės Rytų religiniuose mokymuose skelbiama vadinamoji „dvasios linija“, kuri per daugelį kartų perduodama iš mokytojo mokiniui, ir tai vadinama dvasios realizacija. Taip neišnyko senieji filosofiniai mokymai, kurie, keista, visai nepaseno, o kalba apie labai aktualius šiai dienai dalykus. Taigi dvasia yra amžina. Bet kaip ji ir dėl ko ateina į šį laikiną pasaulį?
Dvasiniai ryšiai
Tas siejantis dvasios ryšys egzistuoja, ir nebūtinai tai perduodama iš lūpų į lūpas kaip dvasiniai mokymai. Ryšys gali būti ir tiesioginis. Kažkada Buda yra pasakęs: „Baloje matome mėnulį, bet ten jo nėra, bet išoriškai tai tas pats mėnulis, kuris ir danguje“. Ir jis paaiškino, kad dvasinis mokymas, filosofinė išmintis yra tas pirštas, kuris parodo į mėnulį danguje.
Tai kokia gi dvasia sieja žmones? Balos, piršto ar tikrojo dangaus mėnulio? Kaip būtų paprasta, jei pasakytum: „čia yra bala, čia yra pirštas, o čia – mėnulis“. Tarp viso yra ryšys, kitaip tai negalėtų būti šitaip pasakyta.
Tik kažkam ir bala tampa didžiuliu atradimu, ir tas „kažkas“ dažniausiai net nesugalvoja pakelti akių į dangų, jis visą gyvenimą minko purvą ir ieško mėnulio, vis nusivildamas, kartais pajusdamas ilgesį „kažko daugiau“, nes balos gyvenimas nėra nei gražus, nei turiningas, nei dvasingas, ir tas atsispindintis mėnulis yra labai apgaulingas. Ir joks kelias „į gelmę“ neveda prie jokio mėnulio. Ir tada toks žmogus gali pasakyti: „Į balą puolęs – sausas nekelsi!“ Tada jis pradeda pykti ant to mėnulio baloje, jis net suserga mėnulio neapykantos liga. Ir tai yra tikroji priežastis, dėl kurios prieš du tūkstančius metų nukryžiuotas Kristus. Turbūt daugeliui, taip nevykusiai įpuolusių į balą, jo mokymas kėlė siaubą ir neapykantą. Ypač tai turėjo erzinti Judą, mat minima, kad jis visą laiką „jautėsi nusivylęs“, taip pat „rūpinosi vien pinigais“, todėl vietoje dvasios ir rinkosi keturiasdešimt sidabrinių, už kuriuos planavo nusipirkti žemės sklypą. Suprantama, Kristų būtų suėmę ir be Judo pagalbos, neištikimasis „balos mokinys“ tik pasinaudojo proga užsidirbti iš išdavystės. Taip vietoje Dangaus Karalystės, siūlytos tiesiog už dyką, kaip dovana, buvo pasirinkta išdavystė, sielos pražudymas. Ir daugelis tokių ideologijų kaip komunizmas, fašizmas ir dabartinis globalizmas iš tikrųjų yra „Judo pasakėlės“.
Tarp Kristaus ir apaštalų egzistavo dvasinis arba nematomas, slaptas ryšys, dėl kurio jie vienas kitą vadino broliais. Taigi Judo baloje to ryšio negalėjo būti, ten viešpatavo purvas ir susiskaldymas, ir tokio „protingo“ santykis su dvasia yra jos išdavystė, santykis su dvasingumu yra visiškas jo nesupratimas, bandymas tai suprasti „materialia forma“, kaip balos pliurzės vertybes, ir pyktis, kad balos mėnulis išsprūsta tarp pirštų.
Betgi egzistuoja ta dvasios ryšio brolija, kuriai dažniausiai ir žodžių nereikia! Visose pasaulio šalyse, visuose žemės kampeliuose. Tai balos ir pelkės atmetimas, tai mėnulio ieškojimas danguje, tai aiškus supratimas, kad baloje nieko negali būti, tai pastabumas, kad kažkas vandens paviršiuje gali spindėti.
Išminčių keliai
Bet kad ir kiek pasaulyje beatrastume žmonių labai išmintingų, kiek žinomų rašytojų ar filosofų, kaip bebandytume sulyginti skirtingas religijas, visur atrasime tą patį. Daugybę formų, daugybę bandymų atsakyti į tą patį klausimą, ieškant vieno teisingo atsakymo, nors tokių gali būti tūkstančiai. Nors tai ir ne visiškai taip, kad daugybė balsų kartotų tą patį. Kalbama apie pačius skirtingiausius dalykus, bet visada išgirstame tame kažkokį tolimą atgarsį kažko, ko net iš pradžių negalime tiksliai apibūdinti. Bet gal tiesiog reikia į kažką įsiklausyti?
Štai paskutiniojo dešimtmečio Nobelio literatūros premijos laureatų kūrybos vertinimai. Apie Vidjadharą Naipolą: „Už įžvalgaus pasakojimo ir nepalenkiamo sąžiningumo sintezę kūriniuose, kurie verčia susimąstyti apie dalykus, kuriuos dažnai aptarinėti nepriimta“. Apie Džoną Kutzeė: „Daugybėje variacijų parodo netikėtą anapusinių dalykų dalyvavimą mūsų gyvenime“. Apie Haroldą Pinterį: „Savo pjesėse parodo prarają, kuri plyti po kasdienybe ir parodo priespaudos užkaborius“. Apie Orchaną Pomuką: „Ieškodamas melancholiškos gimtojo miesto dvasios, atrado naujus kultūrų sandūros ir susipynimo simbolius“. Apie Žaną-Mari Leklezijo: „Naujų krypčių, poetinių nuotykių, jausmo polėkio autorius, žmonijos tyrinėtojas už esančios civilizacijos ribų“. Apie Marijo Vargą Ljosą: „Už detalų valdžios struktūros aprašymą ir raiškų sukilusio, kovojančio ir pralaimėjusio žmogaus pavaizdavimą“. Arba prisimenant XX a. antros pusės legendinį rašytoją Alberą Kamiu: „Už didžiulį indėlį į literatūrą, išryškinusį žmogiškos sąžinės reikšmę“. Kažką panašaus pamatytume nuo pat 1901 metų, kai ta pasaulinė literatūros premija pirmą kartą įteikta. Kokia skirtinga kūryba, bet vis dėlto joje skamba tai, ką mes atskiriame iš tos alegorijos apie mėnulį baloje ir danguje! Atrodo, kad didieji pasaulio rašytojai kalbėtų apie tą patį! Skirtingai, skirtingomis temomis, bet lyg visi būtume su ta pačia balos ir mėnulio problema, visiems būtų aktualu pamatyti tą išminties pirštą, parodantį, kur yra mėnulis! Atrodo, jaučiame tą savotišką skambesį nakties tyloje, kai tarytum išgirstame dar kažką.
Ir jei lyginame religijas, kad ir kokios būtų skirtingos, bet nė vienos jų pirštas nerodo į balą. Štai kas jas visas vienija! O žmonės mato net didžiulius skirtumus jų formose. Krikščionybė kalba apie Dangaus Karalystę, kuri yra mumyse, ir Šventą Dvasią, kuri yra Dievo dovana, budizmas kalba apie nirvaną ir sąmonės prašviesėjimą, induizmas kalba apie dvasinį išsilaisvinimą ir visų sielos kosminių ciklų užbaigimą, islamas kalba apie amžiną būtį Alacho malonėje. Ir visos religijos pradeda dialogą su žmogumi nuo jo žmogiškumo problemos, jo sąžinės, jo problemų, jo skausmo, jo tikėjimo, kad gyvenimas galėtų būti kitoks. Nė viena neguodžia materialia iliuzija, visose religijose tai arba „dulkės“ (krikščionybėje), arba „iliuzija, regimybė“ (budizme ir induizme). Taigi kiekviena religija yra ne tik pirštas, bet ir sparnai pakilti žmogiškai dvasiai aukščiau, ieškoti aukštesnės.
Akustinė dvasia
Kas sieja visą mūsų pasaulį? Plika akimi nematomą atomą ir milžiniškas tolimas žvaigždes, tūkstančius kartų didesnes už saulę? Juk žvaigždės su mumis nekalba nei Kamiu, nei Kristaus, nei Budos kalba. Nieko mums nesako ir atomai, nors mūsų kūne jų yra milijardų milijardai. Kas gi sieja ir tą išminties žodį, kurį išgirsta žmogaus ausis, supranta protas, o išminties knygose jis perskaito akimis su žvaigždėmis ir atomais? Nei vienas išminčius neatsirado „iš kitur“, jei ir atėjo, kaip dažnai skelbiama, iš „aukštesnio pasaulio“, tai ryšiai tarp tų pasaulių turi būti, kitaip niekas negalėtų nei iš ten ateiti, nei ten nueiti. Ir mūsų pasaulis būtų tik bala be mėnulio. Juk tas mėnulis iš tikrųjų yra, tik mes klystame jo ieškodami baloje ar klausydamiesi netikrų pranašų.
Ir neatrasime jokio mėnulio danguje, jei nematysime ir nežinosime tos nematomos jungties, kuri jungia visus pasaulius, kokio jie bebūtų lygio, tai pati dvasia, kuri prieinama tik tiems, kurie sugeba ją priimti. Ir jei mes kažką sugebame priimti, kažką suvokti giliau negu viskas iš pirmo žvilgsnio atrodo, ar net viskas visiškai kitaip negu mums tas pirmas žvilgsnis rodo, tai mes tarytum įsiklausome į pasaulį.
Ir mes puikiai suprantame, kad visi garsai turi sudaryti harmoniją, kitaip nebūtų įmanoma sukurti muzikos, tebūtų vien triukšmų triukšmai, padrikimo padrikimas. Ir keista ta pasaulio ir Visatos bei žmogaus akustika, ją išgirstame, kai nieko kito negirdime. Ir ta akustika skamba iš minimų bei nepaminėtų Nobelio laureatų kūrybos, iš kitų didžių rašytojų, atsispindi įvairių menininkų idėjose. Ji giliamintiškuose religiniuose palyginimuose ir kukliuose aforizmuose.
Ir jei mes išgirstame toje akustikoje kažkokį aidą, tai tik begalinė tos akustikos erdvė. Ir joje mes gyvename - kaip dvasios akustikos aide. Ir mes ieškome tikrosios akustikos.
Ir tai būtent tas dalykas, kuris induizme vadinamas AUM - vieninga akustika, vienijanti Visatą. Ir nors jį dažnai vadina trigarsiu, bet iš tikrųjų tai vienas garsas, kurį girdi mūsų siela. Pirma dalis reiškia mūsų materialų pasaulį, antra – visą Visatos energiją, kuri gali virsti bet kuo, o trečia dalis – pati Būtis ir esmė. Ir taip mes girdime absoliučią akustinę harmoniją, o viskas yra tik jos aidas, todėl, painiodami jį su akustika, pasiklystame begalybėje. Labirinte girdime tą aidą, ir mums atrodo, kad žinome tiesą. Bet be Šventos Dvasios ji neįmanoma.
Ir ta koncepcija buvo žinoma net senovės graikams. Jų raidyną sudarė daug garsų, bet pirmas vadinosi „alfa“, o paskutinis „omega“. Ir išsireiškimas „alfa ir omega“ iš tikrųjų reiškia viską, nuo pradžios iki galo, ir tai skamba kaip induistų AUM. Pasaulio išminčiai nuo seniausių laikų žinojo tą amžinybę.
Judo bendrija
Komunizmas yra Judo religija, kaip ir fašizmas, kaip ir daugybė kitų „izmų“, kurie slopina dvasią, užgožia materialiu triukšmu jos akustiką, murdo žmogų į balą, aiškindami, kad tas atspindys ir yra tikrasis šviesulys. Nematydami ir nepažindami kitokių jo savybių, komunistai ir kitokie materialistai bando savo „išlaisvinimą“ sukurti iš pelkių purvo. Skatindami tik nedoras aistras, godumą ir žiaurumą, jie paverčia visus žmones priešais, priverčia juos kelti revoliucijas, karus, klampina į ekonomines ir, dar baisiau, dvasines krizes. Jie skelbia, kad nusikaltimai pateisinami „dėl kilnių politinių motyvų“, bet už to politinio kilnumo visada slypi tik jų pačių interesai, tai yra noras gauti tuos trisdešimt Judo sidabrinių. Ir kaip stebisi žmonės, apgauti tų Judo tarnų, kad nepraėjus nė porai savaičių po „kilnios revoliucijos“, jie sužino apie siaubingą „kilnių“ revoliucionierių korupciją, žiaurią jų tarpusavio kovą dėl valdžios, papirkinėjimus, kyšininkavimą, vogimą, neregėto masto valstybės turto grobstymus. Bet pelkės ideologijoje tai dėsninga ir kitaip negali būti.
Judas yra pelkės ligonis, jis įpratęs prie jos puvėsių, todėl ir sumąstė tokį komunizmą, fašizmą ir daugybę kitų žiaurių, materialistinių ir kupinų neapykantos žmogui ideologijų, kad naikintų dvasią ir įtvirtintų savo melo diktatūrą.
Judo bučinys reiškė išdavystę. Bet tai reiškė, kad jis tą dvasią žino, atskiria, kitaip būtų pabučiavęs ne Kristų, o pirmą pasitaikiusį praeivį. Judas žino, bet nepakenčia to dalyko, kurį žino. Jis nekenčia savo laisvės. Todėl jis ir yra ligonis. Kaip ir jo pasekėjai komunistai, kurių lūpos kalbėjo gražius dalykus, o darbai buvo labai nedori, rankos suteptos krauju. Galima stebėtis, iš kur Josifas Stalinas, ištikimas Vladimiro Lenino mokinys, surado tiek daug „liaudies priešų“. Tiek niekada negalėjo būti! Bet komunizmo diktatoriui jų nereikėjo. Ta etiketė buvo vien dingstis. Reikėjo sušaudyti ar ištremti, tik už ką? Taigi pirmiausiai Judo sistemoje atsirado auka, pavadinta „nusikaltėliu“, „priešu“, paskui jau imtasi fantazuoti, kokį „nusikaltimą“ įvykdė. Prieš ką? Neatsirasdavo konkretaus žmogaus, kuris pasakytų, kad tas „priešas“ kažką blogo padarė, tai atsirasdavo „liaudies priešas“. Tai yra jis kenkė „visai liaudžiai“, tik liaudis nė neįtarė apie jokį nusikaltimą. Tik po to laikraščiai pranešdavo, kas liaudžiai „blogo padaryta“.
Ta naikinanti ir Judo sistema gyva iki šiol. Komunizmo neva nėra. Jis yra! Jis dangstosi kitokiomis ideologijomis. Ir dangstosi gudriai. Tik vėl kalba tą patį, ieško priešų ir skandina žmones baloje. Ir žudo. Juk ir Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio mirtis yra Judo rankų darbas. Politikas, kuris klauso dvasios, kuris mato visų pirma tautą, o „kitokie interesai“ yra kažkelintoje vietoje, yra didžiausiais Judo priešas.
Bet Judas turės pasitraukti iš šito pasaulio, visiems laikams pasinerti savo pelkėje, jei jam nebepavyks verbuoti savo pasekėjų. Ir todėl žmogus neturi sėdėti pelkėje ir ieškoti baloje mėnulio, o klausytis išminties balso, suvokti tai ir per tai išgirsti dvasios akustiką, ją pajusti siela, kad išsilaisvintų iš to blogio, kurį jam neišvengiamai atneš Judas, jei kartu su juo sėdės pelkėje.
Atgal
