Vyr. redaktoriaus straipsniai
2010 10 28. Augti, plėstis, bet neužspringti!
Algirdas Pilvelis
Labai dažnai mes užduodame klausimą: o kur eina mūsų civilizacija, žmonija, mūsų Tėvynė, šiaip atskiri žmonės? Koks gi viso šito tikslas, kad mes esame ir viskas aplink mums egzistuoja? Ir kaip dažnai tą klausimą uždavinėjame tiesiog beprasmiškai, nes jau turime gatavus atsakymus. Gyvename neva tam, kad gyventume kuo geriau, nesvarbu, kieno sąskaita, sąžiningai ar ne, bet gyvename tam, kad gyventume. Ir kuo geriau. Tik kas yra tas geras gyvenimas?
Dar senovės romėnai sakydavo: „Gyvenk ne tam, kad valgytum, o valgyk tam, kad gyventum“. Ir tas posakis išliko iki mūsų laikų. Bet jis suprantamas visai kitaip, jis jau paskirsto žmones į dvi dalis, dvi susipriešinusias stovyklas: vienoje visas gyvenimas skirtas tam, kad augtum, plėstumeisi, griebtum-grobtum, kol neužspringtum, o kitoje – gyvenimas paverstas vergove keliems elementariems kūniškiems poreikiams tenkinti, taip pat svaigintis laimės iliuzijomis arba narkotikais. Vieni turi, o kiti trokšta turėti. Bet nei vieni, nei kiti negalvoja apie alternatyvą tam gyvenimui. Apie alternatyvą besočiam vegetavimui ir priverstinei askezei. Į visus klausimus bandoma atsakyti tik iš materialistinių pozicijų.
To romėnų posakio nereikia suprasti pažodžiui. Juk pačioje Romoje, lyginant su kaimyninėmis šalimis, buvo labai daug prabangos. Bet jie suprato viską plačiau. Pavyzdžiui, jie buvo įsitikinę, kad civilizuotas žmogus, ne barbaras, privalo maudytis pirtyje ir lankyti teatrą. Todėl sakyti, kad romėnai akcentavo kuklumą ir asketiškumą, negalime, jie pripažino tik saiką ir harmoniją. Tik kur tarp žmonių bus saikas, jei viskas remiasi materialiomis vertybėmis?
Materialių vertybių sistema ir negali pripažinti jokio saiko, nes joje jis visiškai neįmanomas. Prie vieno dolerio pridėsi kitą – bus du. Ir taip toliau. Taip sudėsi visą milijardą, bet prie to vis vien pridėsi dar vieną. Ne tik vieną dolerį gali pridėti prie milijardo, bet ir visą milijardą, ar net keliasdešimt milijardų. Trilijonus. Ir galo vis vien nebus. Kaip galima, remiantis materialiomis vertybėmis, nustatyti saiką? Logiškai tai neįmanoma.
Tai bandė daryti komunistai. Jie „saiką“ nustatė liaudžiai, o patys gyveno pagal savo norus. Ir istorija parodė, ką reiškia toks materialistinis saikas.
Pabandykime išmatuoti dvasines vertybes. Ir iškart pasidarys aišku, kad jų negalima sverti nei kilogramais, nei matuoti metrais, nei įkainoti pinigais. Daugiau ar mažiau tai būtų – vis vien ta pati vertybė. Ir čia begalybė neskaičiuojama ir nedėliojama. Ji yra ne siekiamybė, o tiesiog buvimas, ir tų dvasinių vertybių gali semtis, kiek tik širdis geidžia, be jokių neigiamų padarinių kitiems. Ir tuo jos pranašesnės už viską, kas yra materialu šiame pasaulyje. Ir jų niekas negali atimti, jei pats žmogus neatsižada.
Žmogus kaip medis
Taip, žmogus neskirtas vargti ir kankintis, lyg būtų įkalintas nusikaltėlis, kurį reikėtų laikyti už grotų ir akmeninių sienų, kitaip jis išsiverš ir pradės kelti grėsmę kitiems. Iš tokio „dvasingumo“ niekam nėra jokios naudos - nei jam pačiam, nei kitiems, jis nei gyvas, nei miręs, tiesiog leisgyvis. Ir leisgyvis ne jo kūnas, nebūtinai toks „įkalintas“ žmogus gyvena skurdžiai, iš tikrųjų jo dvasia yra leisgyvė, ir jo protas leisgyvis. Labai dažnai tokie leisgyviai „dvasios kankiniai“ pasineria į materializmą ir pradeda sparčiai lenkti tuos, kurie iki to buvo visko pertekę.
Žmogus negali būti leisgyvis, jis kaip medis – turi augti ir plėstis, jis turi stiprėti ir tobulėti. Tik kodėl gi tiek žmonių nusprendžia tobulėti vien materialia prasme? Kodėl nenori tobulėti dvasiškai, tai yra praleidžia gyvenimą leisgyviai? Nebūtinai teatre, juk yra knygos, filmai, muzika. Yra daugybė dalykų, kad žmogus nebūtų dvasiškai leisgyvis, ir daugybė žmonijos išminčių aukojo savo gyvenimą, kad netruktų dvasinio peno tobulėjimuisi. Juk yra ir mintys apie amžinybę, ne vien apie laikinus dalykus, kurių vis vien visų neaprėpsi ir tarp jų pražūsi kaip toks pats „laikinas objektas“.
Atrodo, kad ir techninės pažangos koncepcijos turėjo atsirasti iš dvasinės leisgyvystės, apimti visą žmogaus dvasią, tai yra ją visaip apriboti.
Kodėl gi tuomet tiek turtingų žmonių, netgi multimilijonierių, nusižudo, jeigu jie turėjo būti tokie stiprūs, sukaupę daugybę pinigų? Kaipgi jie nenusipirko laimingo gyvenimo? Ar tuomet verta stengtis kaupti didžiulius turtus, siekti neribotos valdžios, kaip kai kurie diktatoriai, kad taptum nelaimingesnis už tuos, kurie priversti skaičiuoti duonos kąsnius?
Ir čia galima prisiminti istoriją, aprašytą Evangelijoje, kada Kristus sunaikino medį, pasakęs, kad jis neduoda nei vaisių, nei pavėsio. Juk čia iš tiesų kalbama apie žmogaus protą, pasinėrusį į materialius dalykus. Tai, tas medis auga, išsiplečia į visas puses savo šakomis, bet niekada nežydi, todėl ir vaisių nėra, ir kiemui jis nenaudingas. Taip ir milijardieriai, ir diktatoriai, panaudoję visą protą, viską, ką turėję, kad gyventų „geriausiai“, sunaikinami kaip tie medžiai, kurie iš tikrųjų nieko nesugeba - tik šaknis leisti. Kad ir kokios tvirtos būtų šaknys, bet jie lieka neapsaugoti. Atrodo, būtų pradėję pūti iš pačios šerdies.
Tikrasis augimas
Kristus galėjo padauginti duonos ir žuvies, galėjo vandenį paversti vynu, galėjo pagydyti sunkiausius ligonius, net prikelti iš numirusių. Išskyrus vieną dalyką – jis niekuomet neduodavo pinigų. Tai yra jų nepadaugindavo, nesukurdavo jokių „lobių“. Ir visą laiką kalbėjo tik apie „lobį danguje“. Ar jis tikrai buvo labai ribotų sugebėjimų stebukladarys, kad nesugebėjo pasidaryti sau puodo su auksinėmis monetomis ir gyventi laimingai? Niekur nesikišdamas, nesirūpindamas svetimais reikalais? Ir būtent taip - Kristus nekūrė jokių žemiškų turtų. Dar daugiau: kai jo paklausė apie pinigus, paprašė paaiškinti apie mokesčių mokėjimą, jis, pamatęs ant auksinės monetos Romos imperatoriaus atvaizdą, atkirto, kad tai priklauso „ciesoriui“, o žmonės tegu rūpinasi tais mokesčiais, kuriuos turės mokėti Dievui.
Jis tiesiog norėjo pasakyti, kad dvasios vertybės yra visai kitokios negu žemiškos, ir čia kitokia „mokesčių sistema“, tokių palyginimų su materialiais dalykais jis pasakęs labai nemažai. Netgi dauguma jo palyginimų apie dvasios karalystę siejasi su „kažkuo žemišku“, ir tai tik parodo, kad, kaip ir žemiškame gyvenime, taip ir dvasiniame yra savi dėsniai. Bet pasakęs, kad „pinigas priklauso ciesoriui“, ir čia pat paminėjęs Dievą, jis pasakė, kas yra tikrasis žmogiškumo pagrindas. Kas iš tikrųjų turi sudaryti jo gyvenimą.
Kitur jis vėl aiškina, kad nereikia rūpintis žemišku gyvenimu, nes „rytojus pats pasirūpins savimi“. Labai keistas posakis? Nejaugi Kristus galėjo skatinti tinginystę? Bet tik pagalvokime gerai. Jei žmogus dvasine prasme „apsirūpinęs“, ar jam baisus koks nors rytojus, jei jis teisingai elgiasi, supranta, kaip reikia elgtis? Taigi visų pirma žmogus privalo rūpintis dvasia. „Visa kita bus pridėta“ – aiškinama.
Tik bėda, kad pagal šitą principą negyvenama.
O jei būtų gyvenama? Tuomet žmogaus gyvenimo pamatą sudarytų meilė, tikėjimas ir viltis. Ir tam visiškai nereikia laukti Markso „pranašautos“ pasaulinės revoliucijos, kai mokslo pažanga pasieks „atitinkamą lygį“ (jo ir neįmanoma pasiekti). Meilė, tikėjimas ir viltis yra dalykai, kuriuos mes suprantama be kompiuterių ir lėktuvų. Tik dvasiniai dalykai gali iš esmės pakeisti žmogaus gyvenimą, jo santykius su kitais žmonėmis.
Ir jei reikėtų ieškoti to romėniško saiko, kad visur viešpatautų harmonija, tai atsakymas čia būtų paprasčiausias. Štai tos „svarstyklės ir metras“, kuris gali visur išdėlioti viską saikingai ir harmoningai, ir tada nereikės bijoti dėl rytojaus, jis pats sugebės tinkamai pasirūpinti savimi. Tik ten, kur trūksta meilės, rytojus kelia nuolatinę baimę.
Kaip ir tikėjimas. Jei žmogus be jokio tikėjimo, jo protas nuolat blaškosi lyg medžiotojų vejamas zuikis, ir tokio žmogaus negali vadinti protingu. Juk jis abejoja ir tuo, kuo šią akimirką bando kitus įtikinti! Jis nesugeba atskirti žinojimo nuo nežinojimo, jis visą laiką blaškosi.
Kaip ir viltis, kuri iš tikrųjų yra mūsų gyvenimo pamatas. Jei vilties nebūtų, tai visi pasaulio žmonės turėtų nusižudyti. Ir tai būtų kvaila. Bet jei vilties nebūtų, toks elgesys išeitų visai logiškas. Nereikėtų nei nesėkmių, nei didžiulių nelaimių, kada žmonės neištveria ir praranda viltį. Kai tik nėra vilties, taip žmogus ir pražūsta. Taigi, jei vilties nebūtų, žmogus ir taip negyventų, jis ne tik nesuprastų, kokie jo lūkesčiai turėtų būti pateisinti, o kokie – ne. Nuo vilties prasideda pats žmogiškumas. Vilties nebuvimas yra sunaikinimas.
Kai materialūs dalykai užgožia meilę, tikėjimą ir viltį, prasideda didžiausios nelaimės. Tai visų nelaimių priežastis. Ir kol šie dalykai nesugrįžta į žmogų, kol jis jų neatgaivina, tol bėdos ir savęs naikinimas tęsiasi.
Dėl to Kristus ir išvarė prekiautojus iš bažnyčios, kad jų materija negožtų šventų dalykų, neneštų pražūties. Dėl to Kristus nesteigė bankų. Ir tikėjimas, meilė ir viltis yra tie žiedai ir vaisiai, tas teikiamas pavėsis, dėl kurių Dievas rūpinasi žmogumi.
Dulkių siena prieš audrą
Ir dabar akivaizdu, kodėl nei turtai, nei valdžia negali išgelbėti žmogaus nuo nelaimių ir nusivylimo. Juk jie patys nelaimes ir neša, užgoždami žmogaus dvasią. Tie, kurie gyvena meile, tikėjimu ir viltimi, iš tikrųjų yra laimingi. Kitaip ir negali būti. Paklauskite, ko reikia žmogui - bet kurio žmogaus, kad jis būtų laimingas, ir jis atsakys tą patį: reikia tikėjimo, meilės ir vilties. Jei kiti minės ir materialius dalykus, tai užtektų paklausti, ar tie dalykai juos guostų, jei jie būtų be meilės ir vilties. Ir tada jie būtų priversti sutikti, kad laimės pagrindas yra kitas, tik gal materialūs dalykai neturėtų jam pakenkti. Taigi ir šiuo atveju pripažįstama dvasinių dalykų pirmenybė!
Bet kovodami dėl milijardų ir dėl didžiulės valdžios, žmonės gyvena ne meile, o neapykanta. Todėl jie laimingi būti negali. Nebūna diktatoriai ir milijardieriai laimingi. Jei apie milijardierius daugiausia sužinome tada, kai jie bankrutuoja arba nusižudo, tik tada kai ištinka nelaimė, tai apie diktatorių gyvenimą tikrai galima pasakyti, kad nebuvo tokios akimirkos gyvenime, kai jie buvo laimingi. Istorinėse knygose nerasite nei vieno laimingo diktatoriaus! Jie tik svaigo nuo savo didybės, lyg nuo narkotikų, bet vos svaigulys praeidavo, paaiškėdavo, kad tai labai nelaimingi žmonės. Patys sau prisikūrę daugybę nelaimių.
Jei žmogus praranda tikėjimą, ar jis gali būti laimingas? Ypač jei neturi vilties? O didžiuliai turtai ir neribojama valdžia iš tikrųjų tik uždengia tą godumo, neapykantos, nihilizmo ir nevilties bedugnę, kuri anksčiau ar vėliau turi atsiverti. O neatsiverti ji negali, jei žmogus, apsitvėręs dulkių siena, tikisi, kad ji atlaikys audrą.
Tik kas tą audrą sukelia? Iš tiesų tas neišmintingas žmogus savo godumu, žiaurumu ir kitokiais egoistiniais veiksmais, kurie visada turi grįžtamąjį ryšį. Biblijoje yra užrašyta tokia patarlė, tai karaliaus Saliamono išmintis: „Pasėjęs vėją – pjauna audrą“. Ir tuomet ilgą laiką žmogaus statyta dulkių siena pavirsta paprasčiausiu debesiu, kuris nunešamas vėjo. O su juo ir visos jo materialistinės, klaidingos viltys.
Bet pati galingiausia audra nepajudina amžinybės. Pagaliau tos audros ir nereikia kelti. Todėl ir ieškokime tikrųjų vertybių, kiek sugebame, tiek ir gyvenkime meile, tikėjimu ir viltimi. Augti turime, stiprėti, mūsų dvasia turi plėstis, bet neturime užsispringti iš godumo.
Atgal
