Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 11 27. Tai ne tik lemtis
Algirdas Pilvelis
Ar egzistuoja gera ir bloga lemtis? Ar vien atsitiktinumas viską lemia ir nėra jokių taisyklių? Tada tokioje loterijoje nelieka vietos dorovei. Ir gyventume tokiame chaose, kokiame apskritai neįmanoma gyventi. Tai yra apskritai negyventume. Ir galbūt pasaulio tvarka pagal dorovės normas nėra vien mūsų požiūriai, bet neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, toks pat dėsningas dalykas kaip lietus ir giedra, diena ir naktis, metų laikų kaita? Tačiau lemtis tokių gamtos reiškinių pastovumu nepasižymi, ji taip ir lieka nežinoma, netikėta, visada mūsų gyvenime pasireiškianti niekada to ar kito nelaukiant. Senovėje likimo dievai kai kada vaizduoti akli. Gal taip atrodė ir daugeliui žmonių. Toks jų lemties supratimas prilygindavo ją Fortūnai, arba azartinių lošimų deivei. Gyvenimui gi nėra jokios prasmės žaisti azartinius lošimus, tik yra labai daug žmonių, kurie žaidžia azartinius lošimus su gyvenimu. Gal dėl to tiek gyvenimų ir baigiasi tragedijomis? Tik ar visada lemtis – tai kažkas juodo, tykančio kažkokiuose požemiuose ar iššokančio kaip nesuvaldomas džinas iš butelio? Evangelijoje rašoma, kad nė vienas plaukas nekrenta be Dievo valios, o tai reiškia, kad ir lemtis yra valdoma ir nuosprendžiai gyvenime yra dėsningi. Ir tai turėtų būti susieta tik su dorovės problemomis, to niekada nereikėtų painioti su mechaniškais gamtos dėsniais. Tik gal likimo smūgiai nekrenta netikėtai? Ir kodėl gi niekas neįspėja apie artėjančią lemtį?
Kalbėdami apie tuos, kurie žaidžia azartinius lošimus su gyvenimu, prieitume išvadą, kad tokių „lošėjų“ daugiausia esama tarp politikų. Ar jie laimingi? Vis dėlto atrodo, kad ne Fortūna juos globoja, mėtydama gerus kąsnelius, o jie už savo įžūlias pastangas prasibrauti prie lovio gauna skaudžius likimo smūgius. O pažvelgus į bendrą lemties „išpuolių“ vaizdą, jau visiškai neatrodo, kad tai kažkas akla ir visiškai nenuspėjama arba tiesiog atsitiktinumas, už kurio „nieko“ nėra, tik kažkokia tuščia duobė, pridengta neįtikėtinai sutapusiomis aplinkybėmis.
Likimas ateina iš amžių glūdumos?
Senovės graikai manė, kad likimą tvarko trys jo deivės moiros, kurių kiekvienai tenka tam tikras vaidmuo, o žmogaus gyvenimas nulemiamas iš anksto. Jos buvo lyg tai nakties deivės Niktos, lyg tai neišvengiamumo deivės Anankės dukterys. Bet vienu ir kitu atveju galima pasakyti, jog tai buvo tik versija, bandymas atspėti, kas gi iš tikrųjų slypi už likimo. Nakties tamsa yra nežinomybė, kuri neatsiveria niekur ir lieka amžina paslaptis. Jei koks nors žibintas ją galėtų apšviesti, tai jau ir būtų padaryta. Naktis turi egzistuoti nepriklausomai nuo šviesos, nes kas nuo šviesos priklauso, tas tampa matomas. Bet jeigu yra šviesa, tai turi būti ir jos priešingybė, nes nieko be priešingybių pasaulyje nebūna. Būtent taip galvojo senovės graikų filosofai. Taip ir lemtimi tapdavo viskas, kas nežinoma.
Algirdas Pilvelis: Poetas Justinas Marcinkevičius savo darbo kambaryje 1980 m. kovo 10 d. - laukia svečių, jam tądien sukako penkiasdešimt metų
Kitu atveju, jei moirų motina laikyta Anankė, tai jau nereiškė, kad likimo paslapties negalima įspėti. Tačiau Anankės, valdančios visą pasaulį, motinystė reiškė, kad ir žmogus gali įspėti savo likimą, perskaityti likimo ženklus, bet iš to jam nebus jokios naudos. Koks skirtumas, žinos jis ar ne apie jo laukiančią nelaimę ar mirties dieną? Juk vis vien nieko negalės pakeisti. Todėl žinojimas, iš kurio nėra jokios praktinės naudos, apskritai nereikalingas.
Anankės motinystę skelbė Platonas, o jis buvo susipažinęs ir su induizmo ir budizmo filosofija. Bent jau ne kartą lygino Pitagoro mokymus su šiomis religinėmis ir filosofinėmis sistemomis. Pavyzdžiui, budistai, skelbiantys, kad žmogus gyvena šioje žemėje daug kartų, taip pat gali atsidurti ir gimti net kitose planetose, galvojo, jog žmogus vis dėlto yra savo likimo šeimininkas. Bet jo penkiems gyvenimams į priekį didžiausios įtakos turi trys praėję gyvenimai. Todėl maža suprasti, kad viskas dabartiniame gyvenime yra iš praėjusiojo. Keletas praėjusių gyvenimų komponuojasi į gana tolimą ateitį, o kiekvienas naujas gyvenimas papildo ją savais elementais, todėl ateitis visą laiką kinta. Ir vienintelį būdą kaip nors valdyti ateitį budistai siūlė dorą elgseną, gailestingumą, tada nelaimių ateityje vis mažėsią, pagaliau kažkuriame gyvenime pavyksią nuo jų išsivaduoti.
O iš tiesų graikų moiros valdė laiką, o ne patį likimą, jei bandytume „peržvelgti“ tą tamsą, kuri jas slėpė. Kloto, vadinamoji „verpėja“, išverpdavo žmogaus gyvenimo siūlą, jos sesuo Lachesė ištraukdavo burtą, koks apskritai bus žmogaus gyvenimas, o Atropė, atėjus laikui mirti, tą siūlą nukirpdavo. Taigi matome, kad čia tik pasidalyta atsakomybė už dabartį, praeitį ir ateitį. Ir jei Lachesė ištraukdavo gatavą likimą, tai kas jį sukurdavo prieš tai? Pagal budistus išeitų, kad pats žmogus viską savo rankomis ir padarė, o Lachesė tik išleido į naują gyvenimą. Sistema vis vien fatališka, bet po mirties niekur neprapuola geri ir blogi žmogaus indėliai. Ir užtektų dorai nugyventų gyvenimų, po kurių bus dar du gal ir ne rožėmis kloti, bet žmogus patektų į rojų, kur jo amžiaus trukmė sieksianti daugiau kaip dešimt tūkstančių metų. Pagal šitokią sistemą, kuri iš tikrųjų remiasi dešimteriopu ir šimteriopu atlygiu už gerus darbus ir sąžiningumą, žmogus rojuje turėtų išgyventi ne trumpiau kaip šimtą tūkstančių metų, nes persikūnijama ir ten.
Lemties ženklai ir įspėjimai
Kaip teigia senovės išmintis, yra žmonių, paženklintų likimo ženklu. Bloga arba gera dalia. Ir jeigu tokių žmonių yra tik tam tikra dalis, tai reiškia, kad ne visi žmonės iš anksto pasmerkti ir lemtis tikrai yra ne loterija.
Evangelijoje Kristus kalba, kad šventykla, sugriuvusi ir palaidojusi po griuvėsiais keliasdešimt žmonių, yra lemties ženklas visiems, o ne tai, kad ten buvę žmonės elgęsi blogiau už kitus. Šiuo atveju likimą galima perskaityti ir kai kurių blogų dalykų išvengti. Taip pat kalbama apie užsispyrusius žmones, kurie nenori to matyti, dėl savo širdies kietumo jie lyg akli – žiūri ir nieko nemato arba klauso, bet nieko negirdi. Galima pasakyti, kad išminties akims paslėptų dalykų nėra, tad ir likimo paslaptys gali būti perskaitomos. Ir jeigu išmintis yra dieviška savybė, arba tokia, kokią žmogui įkvepia pats Dievas, vadinasi, niekam nėra jokio reikalo slėpti lemties sprendimų – būtų daugiau aiškių dalykų nei tūnančių naktyje, nei veikiančių neišvengiamu mechanizmo principu, dėl visko kaltas pats žmogus, nes užsispyręs laikosi nedorų savo darbų.
Lemties ženklas yra galimybė tobulėti
Kam gi kokia nauda be jokio reikalo persekioti nekaltą žmogų vien dėlto, kad jis „surado“ blogą lemtį? Kam nauda slapčiomis, iš pasalų sunaikinti blogą žmogų, jeigu jis net nežinos, už ką bausmė ištiko ir todėl iš to nebus net menkiausios naudos. Taigi ar neatrodo, kad aklo likimo teorija yra tiesiog beprotiška? Lygiai taip pat pakimbantis kažkoks neišvengiamas kirvis yra visai beprasmis – niekam iš jo nė menkiausios naudos, vien žala žmogui.
Kodėl gi politikus nuolat ištinka įvairios bėdos, kodėl gi Lietuvoje čia žūva jie patys, čia jų šeimos nariai, čia ne laiku užgriūva sunkios ligos? Ir ne vien Lietuvoje. Surinktum visas politikų nelaimes į krūvą, tai labai jau didelė ji pasirodytų ir būtų kur kas didesnė negu kitų žmonių, jei lygintum su tokiu pačiu skaičiumi ir bėdomis, kurių kiekvienam atskiram žmogui teko patirti. Ir kaipgi tie dalykai gali būti tik dėl nieko? Arba politikai iš esmės nelaimingesni už kitus žmones?
Tad koks gi turi būti žmonijos kelias? Pirmiausia, doros ir išminties siekimo kelias. Todėl kiti keliai ves tik į aklavietes, į tamsą, prie fatališkai susiklostančių katastrofų. O politikai priklauso būtent tai kategorijai žmonių, kuriuos dažniausiai reikia įspėti, kadangi jie yra daugybės žmonių vedliai. Jie „gundo“ žmones per rinkimų kampanijas, jie, išrinkti į valdžią, labiausiai veikia valstybės plėtotės kryptis. Nuo jų priklauso valstybės ekonomikos, kultūros ir apskritai šalies augimo programos. Arba jų smukimo. Būtent įspėjimas politikui yra tuo pat metu įspėjimas ir tūkstančiams žmonių. Jeigu įspėjimai nepadeda, prasideda visos šalies žlugimas. Štai būtent ir yra tie ženklai, kuriuos būtinai reikia suprasti, o gavus įspėjimą, gerai pagalvoti, ar visas kelias nebuvo klaidingas ir pražūtingas.
Kaip galima patekti į lemties spąstus
Stebuklingų dalykų pasaulyje pasitaiko. Stebuklingi išsigelbėjimai, apie kuriuos net pagalvoti negalėjai. Pavyzdžiui, į lemtingąjį „Titaniko“ reisą, pasibaigusį baisia katastrofa, pavėlavo kaip niekad daug žmonių. Daugiau negu į kitus laivus. O bilietai buvo labai brangūs... Susiklostė kažkokios keistos aplinkybės, ir žmonės vėlavo. Čia laiku neišvažiavo traukinys, nes staiga prireikė taisyti bėgius, čia susirgo kažkas iš šeimos narių, nors nepavojingai, bet ligonio nebuvo galima palikti be priežiūros. Ir tie žmonės teigė pajutę Apvaizdos ranką, arba gerąją lemtį.
Ar blogoji lemtis lygiai taip pat juos veda? Bet blogoji lemtis, skirtingai nuo gerosios, padedančios slapta, dažniausiai veikia net labai atvirai. Tačiau nulemia aklas žmonių užsispyrimas, įsitikinimas, kad galima elgtis, kaip patinka, ir tai nesukels jokių padarinių. Bet kuo labiau žmogus priešinasi lemties įspėjimui, tuo mažiau mato, kas aplink jį pradeda dėtis. Jis praranda bet kokį atsargumą, mano, jog pavojus jo tyko namuose, pas jį gali ateiti kokie nors priešai... Bet nelaimė ištinka labiausiai netikėtomis aplinkybėmis. Nors visas „žemėlapis“ jau buvo jo psichologijoje, ir jis pagal jį nuvyko, būtent tokiu laiku, nevėluodamas nė sekundės, į nelaimingo įvykio vietą, kurioje įvykdytas lemties nuosprendis. Bet prieš kiekvieną tokį nuosprendį būdavę ir „keistų“ įspėjimų, kurių tas žmogus neklausė.
O kaip tiems, kurie, atrodytų, niekuo nekalti, niekuo nenusidėjo? Jie tapo tik savivalės aukomis. O tie, kurie taip neteisingai ėmė suprasti savo laisvę, jog nukentėjo kiti? Be jokių abejonių, turės atsakyti už tai.
Akivaizdu, kad nėra jokios slaptos lemties, kuri aklai baustų žmogų už nieką, be jokio įspėjimo. Kadangi Dievo troškimas yra vienintelis – žmogus turi tobulėti. O tobulėti jis gali vien artimo meilės santykiuose. Kitokiuose santykiuose jis paprasčiausiai neišplėtoja savo galimybių ir pradeda degraduoti. Egoizmas niekada žmogui nieko neprideda, tik uždaro savotiškame narve arba skafandre. Vienintelė jam įmanoma pagalba – tai ištraukti iš to skafandro, tą kevalą sudaužyti. Jeigu jis nenori iš jo išlįsti, o tik paskubomis užtaisinėja pramuštas skyles, tai galima nė kiek neabejoti – ateis tokia diena, kai kevalas bus sutriuškintas ir su baltymu, ir su tryniu, ir nepavyks niekur pasislėpti. Tokiais atvejais dažniausiai slepiamasi būtent tame kevale, betgi į jį kaip tik ir nutaikomas tas smūgis. Taigi nuo likimo smūgio slepiamasi pačioje nepatikimiausioje ir nesaugiausioje vietoje.
Ir tik tie, kurie stengiasi skaityti gerus likimo ženklus, tam deda visas pastangas ir skiria gyvenimą, pradeda pamažu suvokti tikrą išmintį. Už tų likimo ženklų atsivers visai kitoks „žemėlapis“, vedantis ne į pražūtį, o ten, kur yra tikrosios ir didžiosios vertybės. Tai kaip lobių ieškojimas, bet tie lobiai yra dvasiniai, neapčiuopiami rankomis, užtat jie nerūdija ir jokie vagys jų nepaglemš.
Atgal
