VISUOMENĖ
2024.12.04. MES IR KITI. PAVEIKSLO DETALĖ
Teresė Kezienė
Žurnalistė
Moteris paskendusi savo mintyse, bet pastebi artėjantį seną troleibusą, kaip tik tą, kurio jai reikia. Įlipusi pastebi ir dvi pakopas į tuščią troleibusinį krėslą. Pasijunta lyg traukinio keturvietėje kupė. Maža erdvė, priešais sėdinčio apžiūrinėjantis žvilgsnis... Jei keleiviai būtų šnekūs, galėtų pasidalyti visomis pasaulio naujienomis. Lietuviškas charakteris ne toks. Visi tyli. Beveik visi įnikę į išmaniuosius telefonus. Tik retkarčiais žvilgteli į sėdinčio prie lango kojas: stambus vyras, batai dideli, jie per daug užima teritorijos. Patartina, labai patartina savas kojas šiek tiek pasaugoti...
Troleibusas stabteli vienoje stotelėje, antroje, o kai artėja trečioji, keleivis prie lango sujuda ir atsistoja. Vadinasi, nori išeiti. Moteris irgi atsistoja. Gal ji didžiai mandagi. Gal saugo savo kojų pirštelius, kad nebūtų numinti. Ji žengia žingsnį į šalį, norėdama praleisti išlipantį keleivį, bet, matyt, spėjo užmiršti, kad ten ne viena, o dvi pakopos. Buvo labai trumpa akimirka, kai moteris prarado pagrindą po kojomis, pasijuto tartum skrendanti. Bet spėjo pamatyti laukiančią nelaimę - save gulinčią ant grindų sulaužytais kaulais...
Laikas sustojo. Ir tada moteris pajunta rankas, pagavusias ją krentančią ir vis dar laikančias. Atgavusi pusiausvyrą atsisuka ir mato jaunuolį, sėdėjusį jai už nugaros, geras su šypsniu akis, lyg sakytų, kaip paprasta padaryti stebuklą. Aš galiu. Aš moku. Matot, nelaimės nebėra. Bet tos akys dar kažką sako. Norėtų išgirsti žodžius, bet jų nėra, tik jaučia spinduliuojančią šilumą, taip retai dovanojamą seniems žmonėms.
Sutrikusi moteris nerišliai sako ačiū ir skuba išlipti, nors čia ne jos stotelė. „Paskubėk“, - taria sau. Mažas nutikimas dabar jai atrodė kaip nepaprasta dovana, kaip trapus neįkainojamas paveikslas, kurį reikia saugoti, kuris čia pat gali subyrėti nuo grubaus praeivio prisilietimo.
Ne prašalaitis, bet jos pačios atmintis ima keisti vaizdą. Veidas jau ištirpo. Paveiksle liko tik gero žmogaus geros su šypsniu akys.
LAUKINĖ ROŽĖ
Miesto pakraščiuose išaugę daugiaaukščiai gožė ir neužgožė buvusių kaimų puošmenos – medžių, vaiskrūmių. Ant praminto tarp dviejų namų tako, prie seno sulaukėjusio rožių krūmo, susitiko dvi garbingo amžiaus damos – Milda ir Laima. Abiejų žvilgsniai nukrypo į šį išsikerojusį, jaunom ataugom apsuptą, jau metantį lapus, augalą.
- Jam čia ankšta, - tarė viena.
- Atrodo, lyg prašytų: perkelkite mano vaikus į geresnę žemę, - ne mažesnį jautrumą parodė
antroji.
Tik bėda, kur sodinti atžalas?
Moterys eina į kairę, eina į dešinę ir užkliūva už mokyklos tvoros. Ši tvora ir šaligatvį gaubiantys medžiai buvo įrėminę nediduką žemės trikampėlį, tinkamą jų sumanymui. Niekam neturėtų užkliūti, trukdyti, o žiedai džiaugsmą skleistų.
Vieną dieną moterys imasi darbo. Sodina ir juokauja.
- Kuo ne rožių alėja? Pavadinsime tavo, Milda, meilės deivės vardu.
- Ne, ne. Įdomesnis likimo deivės vardas. Pavadinsime tavuoju vardu. Bus Laimos alėja.
Dirbo linksmai, atsisveikino draugiškai. Milda dar sustojo ir nužvelgė nuveiktą darbą. Trys
belapiai rudeniniai stagarėliai kol kas vaizdo nesukūrė. Ir ritmas, atstumas neišlaikytas, viena atžala gerokai nutolusi nuo kitų dviejų. Atrodė, palikta vieta labai tiktų dar vienam medeliui.
Pensininko laikas nematuojamas. Ryte Milda nuėjo prie senojo rožių krūmo, atskėlė dar vieną ataugą, pasodino prie vakarykščio trejetuko. Vėl apžiūrėjo sodinukus. Dabar jai nepatiko skaičius. Keturi – lyg ranka be vieno piršto. Mildai atrodė, kad penktas būtų tikras harmonijos akcentas. Bet senasis krūmas jau buvo atidavęs visas savo atžalas, todėl moteris pažadėjo sau, kad penktąjį nupirksianti turguje.
Senatvė Mildos gyvenimą gerokai apribojo, iš lėto žingsniuodama ratu apie savo daugiabutį, sakydavo, kad žygiuoja aplink pasaulį. Kelių rožės stiebelių perkėlimas į naują vietą jai buvo gyvenimo paįvairinimas, žaidimas. Nepamiršo ir pareigos. Pasodinai – prižiūrėk. Po poros dienų neša medeliams vandens, palaistys. Svarbiausia, bus mažutė ekskursija. Eina ir - apstulbusi sustoja. Ketvirtasis augalėlis gulėjo išrautas, apnuoginęs šaknis. Laima palinkusi lygino išraustą žemę. Milda nepriėjo. Nepasakė nė žodžio. Tik eidama namo, vis kartojo sau: geriau būčiau nemačiusi. Geriau būčiau nemačiusi...
Po mėnesio, kaip tas išrautas sodinukas, Milda išėjo. Išėjo į kitą pasaulį. Mirė nuo paaštrėjusios senos ligos. O nuoskauda, įžeidimai, tapę kūnu, liko keliauti po žemiškąjį pasaulį.
NEPAŽĮSTAMIEJI
Ji šeimoje gimė pirmoji. Paskui angelai atnešė brolius, seseris. Ir taip atsitiko, kad ji tapo jų aukle. Supo, buvo šalia, kai žengė pirmąjį žingsnį, glostė, kai jiems skaudėjo... Net nepamatė, kaip jie užaugo, pralenkė ūgiu. Ir nespėję pasenti pradėjo išeiti. Dabar ji vis dažniau pagalvoja, koks jų pomirtinis gyvenimas, ar geresnis už žemiškąjį?
Vienas po kito pradėjo išeiti ir jos kartos žmonės. Jaunoji giminaičių karta išsisklaidė po platųjį pasaulį. Ji liko viena, lyg džiūstantis medelis dykumoje.
Reikia eiti. Minutėlei prisėda kaupdama jėgas. Užvėrusi duris, dar stabteli ir giliai tris kartus įkvepia. Taip daro kiekvieną sykį, lyg su oru įkvėptų stiprybės. Turi nugalėti baimę: ar nueis? Ar užteks jėgų sugrįžti?
Miesto kelius sutrumpina transportas. Jos kelionės tikslas – už poros stotelių. O tas tikslas labai paprastas – smulkūs gyvenimiški poreikiai: sumokėti už butą, užeiti į vaistinę, nusipirkti šį tą valgomo...
Moteriškė parašo sau pliusą. Jai, pusaklei, žmonės neatsisakė padėti. Geri žmonės. Jų padedama atliko visus numatytus darbus. Dabar – namo. Trauka didžiulė, rodos, net girdi raginimą – greičiau, greičiau... Paklusti negali. Nuovargio signalai stipresni. Todėl kojas velka, eina mažais žingsneliais. Ją visi lenkia. Lyg realus gyvenimas, lyg iš sapno. Kokie jie greiti, - stebisi. Koks lengvas jų žingsnis. Kažin ar jų vietoje aš pati paklausčiau nepažįstamos senutės: kuo gražus tas medis, kad taip ilgai stovite ir žiūrite į jį? Ar panešėčiau krepšelį, kuris ant žemės ir remiasi į moters kojas? Ne, ne. Krepšelio liesti negalima. Senutė gali išsigąsti – eisi tu, nepažįstamasis, ir nueisi su krepšeliu... Dabar yra visokių žmonių...
Paskui ji ima galvoti apie savo neapdairumą, apie savo klaidas ir kaip apie jas garsiai papasakoti visiems, kurie jau ant ribos tarp buvusio aktyvaus gyvenimo ir laukiančio – vadinamo senatve. Kodėl tada, kai dar matė raides, skaitė, nesuvokė realybės, kad senatvė visai kitas gyvenimo etapas, kad jam reikia ruoštis. Kaip ir kur gyvens, kai visai apaks, kai nebepaeis? Nesidomėjo, nesurinko informacijos, kur ir kokie yra senų ir ligotų žmonių globos namai, pagaliau kaip išsirūpinti ten gyvenimo vietą. Kaip dvasiškai pasiruošti, kad turi palikti savo namus. Vienatvę jaučia jau daugelį metų, bet ir jai dar nepasiruošė, dar neprijaukino.
Nuo tų sunkių minčių dar neramiau ima stuksenti širdis. Nėra suoliuko atsisėsti, nėra medžio atsiremti. Moteris susmunka.
Kažkas pribėga, pakelia.
- Iškviesti Greitąją?
- Ne, ne, - purto galvą moteris.
- Palydėti iki namų?
- Ne, ne. Tuoj atsigausiu ir pareisiu.
Savo namų traukos ji laikosi lyg už virvutės. Žingsnis po žingsnio tą virvutę vynioja į kamuoliuką. Namai vis artėja. Rodos, jau ranka pasiekiami. Ir tada ji griūna staiga, visu ūgiu. Kai atsigauna, bando stotis, bet negali. Žemė ją pagavo ir laiko savo glėbyje. Kiek laiko ji taip guli? Jau šalta darosi. Žmonių nematyti. Artėja prieblanda.
Kai kažkas priartėja, sukaupusi jėgas ištaria: padėkite.
- Kur einate?
- Namo. Štai šis, pirmasis namas...
- Atsigulėte prie savo namo slenksčio? - padrąsindamas bando juokauti vyriškis. Stengiasi prikelti moterį. Moteris bando stotis, bet kojos... Kojos neklauso. Tada vyriškis apkabina ir tempte nutempia prie namo.
- Iškviesiu Greitąją, - taria.
- Ačiū. Čia truputį pasėdėsiu ir atsigausiu. Man yra taip buvę.
- Jūsų valia.
Vyriškis jaučia atlikęs žmogiškąją pareigą. Jam pačiam laikas namo. Nueina. Ir vėl grįžta.
- Vis dėlto iškviesiu jums Greitąją.
- Verčiau porą minučių pabūkite su manim. Man bus drąsiau.
Moteris norėjo šiam vieninteliam klausytojui papasakoti apie savo klaidas ir perspėti, paskui pagalvojo, kad tai būtų gąsdinimas. Kiekvieno žmogaus kitas likimas.
Vyriškis stebėjo, kaip senutė sunkiai, bet vis dėlto pati atsistojo. Akys rodė grįžtančias jėgas. Bet tokios susitikimo pabaigos jis nesitikėjo.
- Dabar eikite, - tarė. – Tik noriu dar pasakyti, kad daug gerų žmonių sutikau. O dabar, kol gyva būsiu, pasakosiu dar apie vieną sutiktą, kuris gelbėjo, nešė mane, nepanešamai sunkią naštą. Pati stebėsiuos jūsų gerumu ir stiprybe, bet pasakosiu, o žmonės netikės. Tokie mes esame.
Atgal
