VISUOMENĖ
2024.11.07. NEPAGYDOMAS MIUNCHENO IR POTSDAMO KVAITULYS (1)
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Kartais norisi tiesiog riebiai nusikeikti, nusispjauti ir į viską numoti ranka. Tačiau tuojau pat supranti, kad ši silpnybės akimirka tik dar labiau išderina sukvailėjusį pasaulį ir dar greičiau stumia jį prie bedugnės. O vienminčių žodis skatina nepamiršti istorijos niekšybių, akina imtis plunksnos ir kai kam kai ką vėl priminti. Kai talentingas ir aktyvus politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas š.m. „Lietuvos aido“ Nr.41 paskelbė savo straipsnį „Šiame kare logikos nėra“, tiesiog norėjosi garsiai šaukti, kad proto ir logikos nėra ne tik šiame kare. O ir kolega straipsnį užbaigia itin pranašiškais žodžiais: „Atrodo, gyvename pagal beveik tikslią Antrojo pasaulinio prieškario kopiją: apie dešimt metų didžiųjų valstybių lyderiai stebėjo, kaip Hitleris praryja suverenias teritorijas, ir puoselėjo naivias viltis, kad vieną kartą jis gal liausis...“ Išmanaus politikos apžvalgininko verdiktas – vienintelis žodis: „Anaiptol!“ Mielas Česlovai, daug panašių išminties perlų ir tiesiog žudančių istorijos faktų esu girdėjęs iš tamstos dėdės Juozo, kurio kolega teko būti „Minties“ leidykloje. Tie „didžiųjų valstybių lyderiai“ ne tik Miunchene pademonstravo apgailėtiną mažvaikio protelį. Ir Potsdame, dalijantis kailį, tie nuo cigaro ar taurės armėniško gėralo apspangę ponai, apimti Stalino gudriai iš jo pypkės paleisto kvaitulio, leido po mėsininko kirviu paguldyti kone visą Europą. Kokias kančias patyrė Baltijos tautos, lenkai, čekai, slovakai, rumunai… Neverta net vardinti. Kai gyvuliniai vagonai tūkstančius „nacių“ lietuvių ir kitų vergų vežė į Sibirą, kai Lubiankoje šaudė „nepriklausomų“ valstybių ministrus, karininkus ir politikus, tie „didžiųjų valstybių lyderiai“ ir jų įpėdiniai vaikiškai kartojo, kad jie „nepripažįsta okupacijos…“ Jie ir šiandien jos nepripažintų, jeigu tos tautos pačios (!) nebūtų atsikratę kruvinų bolševizmo grandinių. Jie juk ir šiandien žiūri į gerklę basiliskui, kuris gąsdina, kad spjaus ugnimi ir nuodais, jeigu jam neleis sudoroti tiek aukų, kiek geidžia jo skrandis... Po to kruvino pasaulinio karo, kurį kartu su Hitleriu sukėlė stalininė Rusija, niekas nepasikeitė. Niekas! Žvėries apetitas tik auga. Jo elgsena vis įžūlėja, o „demokratai“ iš baimės gadindami orą grasina… Haga.
Potsdamo konferencijos dalyviai ir jų pagrindiniai patarėjai. Sėdi (iš kairės į dešinę): Klementas Etlas, Haris Trumenas, Stalinas. Stovi: admirolas Viljamas Lihis, Ernestas Bevinas, Džeimsas Byrnsas, Viačeslavas Molotovas
Nusispjaut jam ant tos Hagos, kaip ir ant Niurnbergo, kurio nesulaukė Hitleris. Glitūs specialiųjų tarnybų pirštai laisvai varto „slaptus“ vakarų popierėlius, dar net nespėjus jiems prasižioti žino, kokie jų pačių padiktuoti žodžiai nedrąsiai išsprūs iš burnos. Jie jaučiasi padėties šeimininkai. Jie tiesiog tyčiojasi iš tų visų skelbiamų memorandumų, konvencijų, teisių ir kitų vaikiškų skiedalų. Jie turi tiek pinigų, kad už juos gali nupirkti ko tik įsigeis. Kyšio technologijos kaip rūdis suės bet kokią teisę, bet kokią valstybę ir tautą. Argi tamstos manote, kad visokie tariami rinkimai tik Moldovoje kelia galvos skausmą? Galingiausiomis save laikančios šalys neapdraustos nuo kvaitulio. Kuris buvo ne tik išbandytas, bet ir šimtu tūkstančių procentų patvirtintas Miuncheno, Potsdamo, Bukarešto ir daugybėje neįvardintų plepalynių sambūriuose. Ką šiandien gieda tos „galybės“, kurios Ukrainai žadėjo nepriklausomybę ir neliečiamybę? Jos aiškiai sako, kad nesigintų! Joms sakoma tai, ką liepia sakyti tovarišč p. Pastarąją raidę galite perskaityti ir kaip lietuvišką, ir kaip rusišką grafemą. Argi jus tai stebina? Vyresnieji broliai svetimom lūpom įsakė į abėcėlę įvesti tris raides. Ir įvedėm! Baikit kvailioti! Ne lenkams to reikėjo! Ne lenkams! Bet „partija ir tarybinė vyriausybė“ įtikino, kad tai padaryta „liaudies“, t. y. lenkų pageidavimu. Net ne pageidavimu, o reikalavimu. Net nereikėjo daug gąsdinti, kad to nepadarę susipyksime. Cholopai ir patikėjo. Paskui tikriausiai gražiai suokiamu melu patikėjo ir Varšuvos ponai. Kaip patikėjo specialiai rusų leniniečių ir ypač trockininkų pakištu Vilniumi. Imkit, panovie, mes nieko nesakysim. Dėl fasono papurkštausime. Bet tolimesnis „projektas“ su tuo Antrojo pragaro katilu, ypač po meistriškai 1938 m. kovo 17 d. Lietuvai „ponų Lenkijos“ tėkšteltu ultimatumu, suokalbis su Adolfu Aloysovičium klostėsi kaip iš pypkės. Stalino pypkės! Tada pasaulis viską matė, regėjo. O va Lenkija to nematė ir nesuprato. Kai Lietuvai vokiečiai pasiūlė atsiimti Vilnių, Maskvos surežisuotas staugimas buvo garsesnis už Gedimino sapne susapnuoto vilko staugimą. Rusai mat jau buvo suplanavę, kaip tai „lietuvėlei“ su klastingų „sutarčių“ paketu „grąžins“ skiautelę Vilnijos. Taip ir buvo! Vilnius mūsų, o mes rusų! Kad kvaileliai lietuviai tikėtų žvėriškos „lenkiškos vištos“ klasta, nuolat buvo kiršinami lenkai su lietuviais. Po karo (susitikimą su Stalinu puikiai prisiminė J.Vaišnoras) labai pragmatiškai buvo įtvirtintas Suvalkų sutarties sulaužymas. Maskovija žinojo, ką daro. Jos tolimi siekiai buvo seniai apmąstyti ir... apmokėti! Felikso Edmundovičiaus Dzeržinskio giminaitis ne kartą su pasibaisėjimu tėveliui pasakojo apie šią klastą. Ar liko kokių nors dokumentų? Gal itin specialiuose fonduose. O liudininkai „koza nostrai“ nereikalingi. Kai gausybę juodų darbų Zigmas Aleksa, pasivadinęs Angariečiu, jau buvo padaręs, kaip nereikalingas balastas jis buvo sunaikintas. Ar bent vienas istorikas žino, kiek iš tikrųjų tokių aukų būta? Kartą nusiųstas į Partijos istorijos institutą pasiklausyti kažkokio „leidinio“ svarstymo, pašiurpęs klausiausi to instituto direktoriaus R.Šarmaičio pasakojimų, kaip komunistai susidorojo su „savais“ komunistais… Daugelio jų nebuvau net girdėjęs ir dabar nežinau jų vardų. Jie išnyko iš istorijos! Mauras atliko savo vaidmenį, tad jo vieta sąvartyne. Šiukšliadėžėje. Patvorių ir lubiankų kiemų kapai tyli. Jie niekada neprabils. Bet keista, kad taip uoliai kai kurie neva istorikai stengiasi viską apversti aukštyn kojom, paneigti. Kad ir apie tą galimybę „atgauti Vilnių“. Tiesa, berods V.Kancevičius yra apie tai rašęs. Tačiau išvadų nepadarė. Gaila, bet tada, kai jis rašė, nebuvo galima skelbti to, ką parašė darbštus į užjūrį spėjęs pasprukti Bronys Raila. LŽS leidykla „Žurnalistika“ tik 1996 metais išleido gana solidų jo darbų rinkinį „Nuo vakarykštės iki rytdienos“. Siūlyčiau atsiversti tos retos knygos 403 puslapį ir perskaityti 1995 m. „Atgimimo“ Nr. 13 (1995.02.20) skelbtą straipsnį „Kai 1939 metų rudenį nurimom dėl Vilniaus...“ B.Raila turėjo daug kam atvėsinti komunistine propaganda užvirintas smegenis. Jo žodis gal padėtų suprast ir nuolat puolamą Smetoną, kuris su vienminčiais „liko mažuma ir nepajėgė laimėti“. B.Raila, pats atvirai pripažinęs, kad ir jis tada klydęs, tame straipsnyje rašo: „Lietuvoje pasilikusieji apmokėjo gyvybėmis ar laisvės netekimu, o mūsų Prezidentas, vienintelis iš Pabaltijo valstybių galvų, tegul labai pavėluotai ir politiškai bei diplomatiškai neparengtomis aplinkybėmis, vis dėlto pasitraukė į užsienį, idant primintų pasauliui, kad Lietuva buvo sovietų okupuota“.
Viename straipsnyje neįmanoma apsakyti visų pasaulį ir Lietuvą krėtusių kataklizmų. O pakalbėti ir apie kitą Lietuvą persekiojančią nelaimę yra būtina. Bet apie tai kitame numeryje.
Atgal
