VISUOMENĖ
2024.10.09.Kodėl Pakruojo akmenys yra geriausi, o šiukšlių krūva nėra menas
Ramūnas Korsakas
Rudenį asmeninę jubiliejinę sukaktį švenčiantis VIDMANTAS MARTIKONIS – dar vienas garsus vardas, kurį drąsiai galima įrašyti į garbingą sąrašą iš Pasvalio kilusių asmenybių, neabejotinai nusipelniusių ne tik gimtajam kraštui, bet ir visai Lietuvai.
V. Martikonis visuomenei galbūt yra geriau žinomas kaip vienas sėkmingiausių Lietuvos verslininkų ar kaip buvęs principingas politikas. Tačiau šiame pokalbyje labiau fokusavomės į jo santykį su kultūra ir gimtuoju Pasvaliu.
Verslininkas Vidmantas Martikonis. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
V. Martikonis paliko labai racionalaus, tiesaus, blaiviai, be pagražinimų realybę vertinančio, nepasakytum, kad labai kuklaus, bet tikrai nesistengiančio atrodyti geresnis, nei yra, žmogaus įspūdį. Todėl pokalbis vyko labai sklandžiai ir koncentruotai, kaip sakoma, neskraidžiojant padebesiais. Vis dėlto, prakalbus apie gimtinę, pašnekovo intonacijos tarsi sušildavo, lyg prisiminus kažką labai brangaus ir dar neprarasto.
Kokie prisiminimai iki šiol tebelanko iš Pasvalio laikų, kur gimėte ir praleidote pirmuosius penkerius vaikystės metus, o vėliau, persikėlęs į Kauną, atvykdavote pas senelius praleisti vasaros atostogų?
Prisimenu lieptą per Lėvenį, ten buvo mūsų vaikystės maudynių vieta. Toje vietoje mano senelis, mamos tėtis Steponas Karoblis, buvo specialiai iškasęs duburėlį, nes Lėvuo yra sekli upė. Mes ant kranto, prie pat upės, ir gyvenome. Tai ta gilesnė upės vieta žmonių buvo vadinama Karoblio duburėliu. Kartais su kaimynų vaikais nueidavome ir prie kitos upės – Mūšos – žuvauti, net rankomis gaudydavome žuvis.
Yra visokių istorijų – pasaulio mažumo įrodymų. Susitinki kokį kolegą studentą po daugelio metų institute Kaune, ir paaiškėja, kad šis kurso draugas taip pat yra iš vaikystės draugų būrio.
O ką apskritai žinote apie savo pasvalietiškas šaknis?
Istorija čia įdomi. Seneliai grįžo į Lietuvą iš tokios lietuvybės salos Baltarusijoje. XVIII a. pradžioje lietuviams carinė valdžia buvo skyrusi žemės už Minsko. Ir apie 300 vežimų (šeimų) važiavo tą kraštą, kaip sakoma, įsisavinti. Kai 1918 m. prasidėjo Lietuvos valstybės atkūrimo judėjimas, senelis ir prosenelis grįžo į Lietuvą. Senelis Steponas Karoblis tapo Lietuvos savanoriu, už tai vėliau gavo žemės prie Pasvalio.
Prosenelis ten, Baltarusijoje, iki Lietuvos valstybingumo atkūrimo buvo bankrutavusio Oskaro Milašiaus dvaro administratoriumi. Ir dar kas įdomu – pas jį sodininku dirbo tuomet dar mažai kam žinomas augalų selekcininkas Ivanas Mičiurinas, jis jau ir ten užsiiminėjo selekcija. Senelis į Pasvalį parsivežė porą jo išvestų medžių sodinukų. Obelų, sukryžmintų su kriaušėmis. Tą veislę vadino „zuikio zūbai“.
Prosenelis taip pat dalyvavo Rusijos ir Japonijos kare kaip admirolo adjutantas. Plaukė su laivynu iki Vladivostoko, gavo į kaulus ir grįžo atgal. Bet aš jį dar atsimenu, mamos seneliai buvo ilgaamžiai, abu išgyveno iki šimto metų. Su Pasvaliu mane ir toliau sieja grąžinta senelių žemė. Jos nepardavėm, laikom, tegu tokios šaknys lieka.
Kadangi kalbėjau apie senelį, trumpai papasakosiu ir apie močiutę Liuciją Karoblienę. Ji buvo ilgametė Pasvalyje įkurtos Lietuvių katalikių moterų draugijos pirmininkė. Be kitokios veiklos, ji organizavo Švč. Mergelės Marijos skulptūros pastatymą Stoties g. kapinėse 1933 m. Šiandien pagrindinis mano ryšys su Pasvaliu ir yra per šią draugiją. Kartais paremiu jos veiklą, leidybą.
Močiutė mokėsi gimnazijoje Joniškėlyje, butą nuomojosi. Kaimynystėje gyveno Stasys Ušinskas, žinomas tapytojas. Man buvo įdomu, kai sužinojau, kad jis neskyrė spalvų. Gal ne visų, o tik kai kurių.
Bent kartą per metus Pasvalyje apsilankau ir dabar – per Vėlines, čia palaidoti seneliai.
Nuo penktos klasės mokiausi Kauno Jono Jablonskio vidurinėje, po to Vilniuje, Salomėjos Nėries. Susitinku su nemažai klasės draugų iki šiol. Kartais imu bendrauti su naujais žmonėmis, ir paaiškėja, kad jie iš Pasvalio. Vienas mano draugų – gana garsus menininkas Virginijus Viningas. Jis dabar gyvena Klaipėdoje, kilęs iš Pasvalio.
Štai ir prakalbome apie ryšius su menininkais, netrukus plačiau išplėtosime šią temą. Bet gal iš pradžių labai trumpai apie Jūsų kelią į verslą, be kurio turbūt ir nebūtų įmanoma parama menui, dėmesys kultūrai.
Verslas mano gyvenime atsirado virsme iš to vadinamojo socializmo į laisvąją rinką, normalų gyvenimą. Labai tikėjau Lietuvos nepriklausomybe, nors buvo tokių, kurie atkalbinėjo, kad nereikia čia kurti savo verslų, nes vis tiek mūsų nepaleis, sugrįš ir viską atims, sudaužys.
Dirbau energetikos infrastruktūros statybos įmonėje. Iš čia kilo domėjimasis energetika, nes geriausiai tą sritį išmaniau, po to prisidėjo nekilnojamojo turto plėtra. Verslo plėtra irgi buvo kūrybinis procesas, teikiantis pasitenkinimą. Varomoji jėga yra ne pelnas, o sėkmingai įgyvendinti projektai. Smagu, kai pavyksta ką nors įgyvendinti. Pavyzdžiui, Sudervėje prie Kernavės įkūriau akmens skulptūrų parką „Vilnoja“.
O kas visgi paskatino atsigręžti į menus?
Man atrodo, kad apie 40-metį žmogui ateina toks suvokimas, kad jau sotu, buitis aprūpinta, vaikai paauginti ir taip toliau. Tas kasdienis verslo gyvenimas, ta konkurencija jau pradeda nebedžiuginti, ieškai naujų plotų. Tuomet žengi į kitą etapą, į naujas erdves. Kas ką pasirenka.
Visai nuo nulio nuėjau į tą sferą. Man iškart patiko, pradėjau organizuoti skulptorių simpoziumus, jie vyko net 11 metų. Jaučiausi, tarsi čia save atradęs, buvau labai patenkintas. Tuomet įkūriau „Vilnojos“ akmens skulptūrų parką. Kasmet į simpoziumus atvažiuodavo po 7–8 žmones iš viso pasaulio.
Tai tikrai neeilinis mūsų meno, dailės reiškinys. Papasakokite apie jį plačiau.
Skulptorių simpoziumai vykdavo nuo 2000-ųjų. Atvažiuodavo menininkų iš įvairių šalių, čia gyvendavo po mėnesį ar pusantro ir kurdavo skulptūras. Juos aprūpindavau pakruojietiškais akmenimis, instrumentais, dar tam tikros stipendijos būdavo skiriamos. Yra tokia pasaulinė skulptorių gildija, jie tik ir dalyvauja tokiuose simpoziumuose. Būdavo žmonių, kurie nesusitarę pas mus atvažiuodavo ir vienas kitą pažinodavo iš kitų simpoziumų. Įdomu būdavo stebėti šią atskirą gildiją skulptorių, kurie, tik keliaudami po įvairias vietas, kuria. O jų darbai lieka įvairiose pasaulio vietose.
Dabar tokie simpoziumai „Vilnojoje“ neberengiami. Kartais parko ekspoziciją atnaujinu, įsigijęs naujų darbų. Bet jau iš lietuvių menininkų. Arba kas nors pasiūlo į ekspoziciją tokių kūrinių, kurie jau atliko tam tikrą funkciją viešose erdvėse. Taip atkeliavo Stepono Šarapovo darbas „Tauras“ nuo buvusio garsaus alaus baro „Tauro ragas“ Vilniuje. Iš viso parke dabar yra apie šimtą skulptūrų, didžioji dalis jų iš akmens, granito.
Su tais pakruojietiškais akmenimis lyg yra atskira istorija?
Tie akmenys irgi tam tikras ryšys su gimtosiomis vietomis, nes atkeliavę iš gretimo Pasvaliui krašto. Maždaug pusė „Vilnojos“ parke esančių skulptūrų sukurta iš Pakruojo akmenų. Vieno akmens svoris gali siekti ir 30 tonų, apie 10 kubinių metrų ploto. Jie randami dolomitų kasykloje, ir, galima sakyti, mes juos išgelbėjome nuo sprogdinimo, kas, man atrodo, būtų nusikaltimas, nes tokie akmenys kaip ir gamtos paminklas. Mes juos ne tik išsaugojome, bet ir pavertėme kultūros paminklais.
Man akmuo yra artimas, suprantamas. Nors, kaip minėjau, parke esantys darbai beveik vien iš akmens, dabar atsiranda šiek tiek bronzos. Tai ne karjerų akmenys, o rieduliai. Kiekvienas jų skirtingas. Jie ilgaamžiai. Jei žaibas netrenks ar ant akmens laužo nekūrensi, jis stovės ir stovės.
Skulptūrai bet kokie akmenys netinka, iš bet kokio nieko nepadarysi. Per tūkstančius metų nuo oro sąlygų (saulė, lietus, šaltis, karštis) akmenys užsideda tarsi tokią lupeną, kuri neleidžia iki galo įvertinti akmens būklės – galbūt po ja skylės. Jei skulptorius tokį kaltų, tik po kurio laiko pamatytų, kad akmuo pažeistas ir netinka skulptūrai. Todėl naudojami tik iškasti iš po žemės arba rasti vandenyje. Su tokiais akmenimis galima dirbti iš karto. Tai štai Pakruojo akmenys Lietuvoje geriausi.
Gana plačiai žinomas ir kitas Jūsų meninis projektas – Pilies gatvėje Vilniuje veikianti galerija „Autoportretas“. Papasakokite ir apie ją.
Ši galerija jau nebėra vien autoportretų, nors buvo sumanyta ir ilgą laiką buvo kaip tokia. Dabar leidžiu joje mažiau žinomiems menininkams, kuriems reikia palaikymo, nemokamai eksponuoti bet kokius savo darbus. Tik prašau, kad man paliktų savo sukurtą autoportretą.
Nežinau, ar kas nors Lietuvoje sukaupęs daugiau autoportretų. Jų turiu 300, juos sukūrė net 200 autorių. Kolekcionuoju tik Lietuvos dailininkų darbus, taip pat lietuvių išeivių ir litvakų, kad ir kur jie gyventų. Bet, žinoma, visų jų neišeksponuosi, tam reikalingos visai kitokios erdvės.
Kuklinatės, kad galbūt per skambu Jus vadinti kultūros mecenatu, bet parama mažiau žinomiems dailininkams, garbės narystė Lietuvos dailininkų sąjungoje visgi reiškia pripažinimą. Tad kokią prasmę matote tokioje veikloje, kad ir kaip ją pavadintume?
Gal negalima taip skambiai vadinti mecenatyste, bet menas man patinka, matau jame prasmę. Man patinka pati kultūrinė veikla. Tarkim, skulptūrų parką žmonės gausiai lanko. Jei atvažiuoja į Kernavę, dažnai užsuka ir į jį. Kai žmonėms patinka, pajunti malonumą, supranti, kad tokia vieta reikalinga, todėl norisi ją toliau puoselėti.
Žvelgdamas į skulptūrą, dabar matau daugiau negu galbūt kiti.
Kokia meno rūšis, koks stilius Jums labiausiai patinka?
Labai vertinu meistrystę. Nevertinu to vadinamojo šiuolaikinio, modernaus meno. Galbūt iki jo dar nepriaugau. Konceptualaus meno pavyzdžiu gali būti ir šiukšlių krūva. Bet tokio meno nesuprantu. Man svarbiausia meistrystė. Jei tą pačią šiukšlių krūvą gali meistriškai nutapyti ar iškalti, gal ir turi teisę vadintis menininku. Bet jei padaro taip, kaip ir pats galėčiau, tai man, atsiprašau, čia jau nelabai menas.
Neužtenka geros idėjos, kad būtų menas?
Man neužtenka. Vėlgi grįžtu prie skulptorių simpoziumų. Kūrėjai, prieš atvykdami, turi atsiųsti projektus, ką ketina sukurti. Taip yra visame pasaulyje, nes dažnai norinčiųjų atvykti būna daugiau, nei galima priimti. Man sykį atsiuntė piešinuką, kuriame daugmaž perpus perskeltas akmuo, ir pridėjo du lapus aprašymo, ką tai reiškia. Nepriėmiau tokio autoriaus. Atsakiau, kad gal geriau rašytų knygas, nes į tekstą buvo įdėta daugiau darbo. Manau, kad dviejų puslapių aiškinamasis raštas objekto meno kūriniu nepadaro.
Labiau vertinu klasikinį meną. Beje, lietuviai pasauliniame kontekste yra labai geri skulptoriai. Mačiau, kaip kas dirba, kas ką gali. Pavyzdžiui, net italai su lietuvišku akmeniu nelabai ką gali padaryti, pripratę dirbti su savo marmurais. O lietuviai gali. Bet šiaip labai įdomu stebėti dirbančią publiką – visi turi specifinius darbo metodus, kurie galbūt net kyla iš tų žmonių mentaliteto.
Dabar sau turbūt galite leisti daugiau laisvalaikio. Ką mėgstate veikti?
Jau kokius penkerius metus iš politikos esu išėjęs. Šiaip esu liberalių pažiūrų ekonomikoje, o ne politikoje, nes liberalizmas dabar atitolęs nuo klasikinės sampratos.
Turiu sodybą, anksčiau joje mėgdavau leisti laiką, turiu žąsų, ančių, vištų, bičių. Paskiau įsigijau patalpas Nidoje ir dažnai ten būnu, dar labiau pamėgau šią nuostabią Lietuvos vietą.
Tik prieš dešimtmetį pradėjau kiek aktyviau keliauti po pasaulį, anksčiau nelabai būdavo kada, nelabai ir mėgau skraidyti. Be kitų šalių, esu buvęs Čilėje, Peru, kur susipažinau su senąja indėnų kultūra, jų palikimu. Lankiausi ir Naujojoje Zelandijoje, ir net Antarktidoje.
Tekstas publikuotas žurnale „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2024 m. Nr. 1).
Atgal
.jpg)
.jpg)
