VISUOMENĖ
2024.10.09.KULTŪROS MINISTRAS IR MINISTRO KULTŪRA
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Ak, Viešpatie, ir kodėl šiuos pamąstymus vadinu lygiai taip pat, kaip juos skelbė „supuvusių“ Vakarų žurnalistai? Tai buvo Nikitos, anekdotais itin pagarsėjusio Chruščiovo laikais. Keista, kad ir tada Sovietų Sąjunga turėjo kultūros ministeriją, turėjo ir kultūros ministrę Furcevą, kurios asmuo taip pašiurpino Vakarus, kad šie net į viešumą išmetė tokį, ne itin maloniai nuteikiantį, pavadinimą. Ką norėta tuo pasakyti? Suabejoti, patvirtinti, sudominti? Jaunam skaitytojui tenka priminti, kad tą metą vadino „Atšilimu“. Ne Atgimimu. Ne Sąjūdžiu. Bet ką ten kalbėti apie tokias rimtas sąvokas, jei net tas „Atšilimas“ egzistavo tik kabutėse... Tariamas Stalino kulto triuškinimas, represijų pripažinimas buvo tik farsas. Spektaklis Vakarų žiūrovui.Jokia laisve, jokia tiesa net nekvepėjo. Tačiau Vakarų mulkiams darė įspūdį. Kaip ir šiuolaikinių ekskremlentų tuštinimasis per burną. Vietiniai deržimordos buvo pragmatiškesni. „Čtoby čevo ne vyšla“, atseit, kad Nikituška nesugriautų imperijos, surengę suokalbį, išvarė jį į pensiją. Panašų susidorojimo triuką Stalino anūkai bandė pakartoti ir „perestroiką“ paskelbusiam Michailui. Uždarė jį Farose, liaudžiai davė pasiklausyti „Gulbių ežero“. Bet gulbė, kaip žinom, keistas paukštis. Ji nečiulba, negieda. Tiesiog neturi balso. Gensekas Gorbačiovas grįžo į savo tupyklą, bandė toliau stumti bedantę reformą, į kurią dar carų išauklėta baudžiavinė liaudis žiūrėjo su neslepiama pašaipa. Pasinaudojęs Pugačiovo laikų šūkiu „Boriskų na tron!“ į Rusijos sostą atsisėdo Borisas Jelcinas. Per tą nevaldomos anarchijos laiką apsukrūs paukšteliai sugebėjo ištrūkti iš tvirtai suvirinto narvo. Pirmi, aišku, išskrido lietuviai, savo Sąjūdį gudriai pavadinę „perestroikos“ burtažodžiu. Paskui juos mikliai pakėlė sparnus ir kiti narvuose auginami paukščiai. Vakarai baisėjosi, kraipė savo smegenines, labiau į kairę nei į dešinę, ir ilgai nenorėjo pripažinti to, kas jau tapo istorijos faktu. Iš naujo pragaro velniavos katilas sukunkuliavo, kai nepatogią raudonojo caro kėdę palikęs Jelcinas užleido ją čekistui Putinui. Šis, prisiminęs, kad „buvusių čekistų nebūna“, su „grupe draugų“, kurie pasirašinėja tik nekrologus, ėmėsi valstybės valdymo darbelių. Na, nuo čia jau gal bent šiek tiek apie istoriją nutuokiate. Mes jau gerą laiko gabalą gyvename tame postimperiniame pasaulyje. Vakarai tai ligi šiol dar neatsitokėjo. Beveik nieko neišmoko, nepadarė namų darbų, vis dar gyvena „perestroikos“ sapnuose. Caras, kuris dabar neva prezidentas, operacijos vardu sukėlė baisingą karą, Izraelyje jau ne į atlapus susikibo irgi giminingos tautos, o gerokai veisimosi ir dauginimosi programą viršyję „tikro dievo“ garbintojai tikisi pasigaminti tokią bombą, kuri pranašaujamą paskutinį teismą priartintų prie šios dienos. Pinigų jie turi. Bombos paslaptį gali ir nusipirkti. Ne tik paslaptį. Visą bombą! Kol demokratijos tėvai ir prisiplakėliai svarsto – leisti ar neleisti Ukrainai gintis – mirties pardavėjai iš visų kampų ir pakampių mielai ant visų prekystalių siūlo savo produkciją. Ir teroristai ją mielai perka, naudoja, grobia vaikus... Į naudą jiems ir visokios „sankcijos“. Jomis nusišluosto pasturgalius. Unitazų prisivogė Ukrainoje, o vietoj tualetinio popieriaus turi sankcijų. Kas galėtų sakyti, kad nekultūringi? Va, va! Pagaliau ir vėl grįžome prie to, nuo ko pradėjom. Prie kultūros. Kultūros! Kad rusai turi ir kultūros ministrą, ir kultūrą, neturime teisės abejoti. Girdėjau, kad ir mes turime tokį ministrą. Bet apie ministrus, kaip apie mirusius – tik gerai arba nieko! Tai apie savus. O apie nesavus, visgi žioptelėsiu kokį žodelį. Pradedam! „V odnom carstve, v odnom gosudarstve…“ Oi, ponai, atleiskite. Užsižiopsojau. Ta šalis, apie kurią norėčiau šį tą paporyti, yra ne Rusija. Nors, tiesą sakant, kelis amžius ta šalis irgi buvo išvaduota Rusijos ir patogiai padėta į gubernijai derančią vietą. Dabar ji turi ir savo kultūros ministrą, o tas ministras turi savo kultūrą.
Ministras nebūtų ministras, jeigu paisytų kažkokių komisijų nuomonės
Be kitų įgaliojimų tas ministras turi valdžią ir tos šalies kalbos tvarkybai. Ne, pats jis nieku gyvu nelenda į lingvistikos džiungles, neturi rėčio, kuris sijotų visokias kalbos vartojimo negeroves. To rėčio vaidmuo patikėtas šalyje veikiančiai Valstybinei kalbos komisijai. O ta komisija turi savo vadovą, kuris juo tampa laimėjęs rimtą konkursą. Bet ministras nebūtų ministras, jeigu paisytų kažkokių komisijų nuomonės. Kalba yra valstybinė, ministras valstybės ponas, tad ir visi postai jo nuosavybė. Vargšas inspekcijos vadovas patikėjo tos šalies konstitucija, jos įstatymais, patikėjo, kad turi stebėti ir rūpintis, kad tos šalies valstybės ir kitose institucijose būtų deramai vartojama ta kalba. Mat kažkokiu būdu ši kalba net konstitucijoje buvo paskelbta valstybine. Puikus filologas, mokslų daktaras bemat pateko į kairėn šnairuojančio ministro nemalonę. Mat uolus kalbininkas pasakė, jog biurokratiniai saviveiklininkai turi pašalinti lenteles su klaidinančiu užrašu. Nėra tokių vietovių kaip skelbiama beraščių lentelėse! O tie lentelių kabintojai vis dar galvoja, kad jie gyvena kažkada atėjūnų sugalvotoje vietovėje. Be visa to, kažkokia pusiau kurčia poniutė ne taip nugirdo kažkokį žodį... Šito jau labiau nei pakankamai pakako ministrui pasmerkti kalbos žinovą. Jis, matai, neatitinka jo lūkesčių ir vizijos... Pasirodo, kad tas kalbininkas iš tiesų rūpinas kalbos reikalais! Kaip jis drįsta! O juk reikia tik vaizduoti, kad rūpinies. O ne rūpintis! Reikia elgtis taip, kaip „senais gerais“ laikais... Sakyti, bet ne daryti. Kultūringas kultūros ministras kultūringai pagrasino, kad tai turės pasekmių, kai bus kalbama apie atlyginimus, priedus, kitais klausimais...Teisingai sakė draugas Einšteinas – dėl Visatos begalybės jis dar suabejotų. O kad kvailumas neturi ribų, nėra jokios abejonės.
Kokia laimė, kad mes gyvename tokioje kultūringoje valstybėje, kurioje ir be kultūros ministro apsieitume. Juk jeigu esi, pavyzdžiui, sveikas drūtas, tai kam tau tas daktaras. Na, bet jeigu sykį tauta nusprendė, tai tegu sau būna. Juk niekam nekliudo. Gera, smagu turėti kultūringą kultūros ministrą. Tikėkimės, kad nei Vakarai, nei Rytai apie jį nepaskelbs kokio nors pašiepiamo straipsnio aukščiau esančiu pavadinimu. Mums juk nekliūna kultūros ministro kultūra.
Atgal.jpg)
.jpg)
