VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

2024.10.09.Archeologų mįslės ir minklės

 

Romas A. Vorevičius

Žurnalistas

Nustembu: sparčiai besidarbuojantys archeologai vieną po kito randa žmonių palaikus… Archeologai, atlikę privalomas procedūras, žmonių kaulus sudeda į maišus ir kartonines dėžes. Atskirai sudedami rasti metaliniai, keramikos daiktai…

Nustebina rasti šoviniai, stikliniai daiktai, kelios metalinės Napoleono kariuomenės uniformų sagos…

 „Archeologijoje visuomet išlieka netikėtų radinių, aplinkybių galimybė”, – sako archeologas, vienas archeologų Pavel Vutkin.

Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios parapijiečiai net nenumanė, kad daugelį metų, eidami į bažnyčią, eina, tarsi, per pamirštas šventoriaus… kapines…

 ***

Anksčiau publikavau straipsnį apie Vilniaus Šnipiškių Jėzaus koplytėlės istorijos paslaptis. Minėtoji koplytėlė, kalvelė, skirta maro aukoms atminti, kurią ketinama atstatyti, buvo šalia Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios, pastatytos 1709 m. Šnipiškių Jėzaus koplytėlė, kaip ir šv. arkangelo Rapolo bažnyčia, mus nukelia į Lietuvą, Vilnių niokojusio maro laikmetį.

Ši vasara ir atėjęs ruduo itin „karšti” – šios Vilniaus bažnyčios šventoriuje. Čia, netoli bažnyčios, susikerta Žvejų, Kalvarijų, Šnipiškių gatvės. Stendais aptverta darbų vykdymo aikštelė, dirba specialioji šilumos komunikacijos darbų vykdymo technika. Darbus atlieka UAB „KRS”. Vykdant šiuos darbus, darbininkams teko stabtelti ir „pasitelkti” archeologus, mat, aptikta archeologinių radinių. Kasinėjimus pradėjo Praeities tyrimų institutas MB. Šis institutas - archeologinius tyrimus visoje Lietuvoje vykdanti organizacija. Darnią archeologų komandą pasikeisdami sudaro archeologai, tarp kurių studentai archeologai, istorikai. Mano apsilankymo metu intensyviai dirbo Vilniaus universiteto istorijos fakulteto archeologijos studentai: Emilis Varnas, Adomas Rulinskas ir Emilis Andrulevičius. Pastarasis sako, kad „jam archeologija tapo gyvenimo būdu, prasmingu darbu, galimybe pagilinti istorines žinias ir…puikia pramoga…”

Prie bažnyčios sovietiniais laikais sumontuota šildymo trasa jau seniai nebeatitiko inžinerinių reikalavimų. Laikas taip pat svarbu – reikia visiems pasistengti – šildymo komunikacijos, archeologiniai darbai turi būti užbaigti iki šildymo sezono pradžios. Ne kartą stebėjau čia vykdomus archeologinius darbus: šios bažnyčios šventoriuje iki šiol (aut. past. –iki spalio 10 d.) rasti beveik 50 žmonių palaikai (kaulai). Akivaizdu, kad čia rasti žmonių palaikai buvo tvarkingai (manoma – karstuose) palaidoti, todėl jie nesietini su maro aukų laidojimais, kurių būta visai šalia. Čia palaidoti žmonės guli kojomis į bažnyčios įėjimą, į Šiaurės Vakarus (aut. past. – laidojimams nebūdinga). O šiaip maro aukos būdavo laidojamos chaotiškai, didelėse duobėse, grioviuose.

Archeologas Jurgis Sadauskas jau planuoja kasinėjimus Tuskulėnuose

Archeologas Pavel Vutkin stebisi radinių gausa

Noriai ir efektyviai dirba archeologijos studentai

 Po kelių šimtmečių iš žmogaus belieka...

Radiniai: medalikėlis ir relikvijorius

 Šalia randamų palaikų aptikta įvairių daiktų – kryželių, relikvijorių, kurie iki šiol būdingi laidojant krikščionis.

Nustebau, kad ir šventoriuje buvo laidojami vaikai ir tėvai, artimieji. Anuomet šeimos būdavo gausios…

Pirminė archeologų nuomonė – čia galimai palaidoti parapijiečiai, prie bažnyčios daugelį metų veikusio Jėzuitų vienuolyno gyventojai: gal vienuoliai, galbūt kunigai, gal vienuolių remti ir išlaikyti prieglaudų gyventojai. Pasak šios bažnyčios vargonininkės, filosofijos mokslų magistrės Ramunės Kerulytės, „Jėzuitų viena misijų –keliauti drauge su vargstančiaisiais, pasaulio atstumtaisiais ir pažemintaisiais, vykdant susitaikymo ir teisingumo misiją ”.

Palaikų laidojimas šventoriuje, kuo arčiau bažnyčios, prieš patį įėjimą į bažnyčią, iš dalies galėjo būti ir turtingesniųjų privilegija. Juk patys turtingiausieji, „ypatingiausieji ar švenčiausieji” patekdavo, kaip ir šiais laikais pasaulyje, net į bažnyčių kriptas… Kai ką galima spręsti ir iš aptinkamų įkapių, o jos, daugeliu atvejų, čia gan kuklios, kas būdinga krikščioniškiems laidojimams.

Archeologas Pavel Vutkin mano, kad čia žmonės buvo laidojami įvairiais laikotarpiais, todėl matoma, kad aukštesniajame kasinėjimų sluoksnyje aptinkami vėlesni palaidojimai ne tokie „tvarkingi”, kaip laidoti seniau. Laidojant dažnai būdavo suardomos ankstesnės kapavietės… Rastas didelis skaičius palaikų byloja ir tai, kad esant ribotam bažnyčios šventoriaus plotui, kaip itin garbingoje vietoje, žmonių palaidota labai daug. Suprantama, kad dalis palaikų, nuo laidojimų praėjus keliems šimtmečiams, rasti be kai kurių dalių – be kojų, galvų, paveikti įvairių veiksnių – drėgmės, grunto slėgio…

 Pavel Vutkin pažymi, kad būtų nustebęs, jei tokios senos bažnyčios šventoriuje nebūtų aptikta kapinių.

Tiesa, prieš pradedant darbus, atliktos žvalgomosios perkasos, kitur, šiuo atveju, žmonių palaikų nerasta. Todėl kasinėjimų kryptis gan aiški, už šventoriaus tvoros žmonių palaikų nerasta.

 Archeologiniai kasinėjimai vykdomi įprastais įrankiais – kastuvais, mentelėmis, metalo ieškikliais, tacheometru, talkina ekskavatorius. Kasama iki geologinio (žmogaus nejudinto) sluoksnio – nuo 0,5 m iki 3 m gylio, 2 – 4 pločio arba projektinio 2 m gylio. Šių kasinėjimų trasos ilgis sieks apie 140 m. Reiktų tikėtis, kad šventoriaus sienos nugriauti neprireiks… Nors tokia teorinė tikimybė yra.

Atkastos 3 gamybinės krosnies liekanos. Matyt, krosnis mūryta dar iki statant šią bažnyčią ir, galimai, siekia XVI a. pabaigą. Kadangi dabartinis Šnipiškių rajonas, Neries pakrantė, anuomet buvo pramoninis rajonas, tad čia aptikta krosnis ne atsitiktinumas. Greičiausiai, panašiose krosnyse degdavo puodus, krosnių koklius. Kitaip tariant, šioje teritorijoje esanti krosnis yra seniausias šios kasinėjimų vietos radinys. Kiek arčiau bažnyčios aiškiai matoma bažnyčios pamatų įrengimo metu sukasta žemė.

Aptiktos ir XVIII a. mūrinės šventoriaus tvoros liekanos su kontraforsais. Dalis dabartinio šventoriaus sienos (manoma XX a.) yra kiek toliau. Akivaizdu, kad padidėjus šventoriaus plotui, pakito ir šlaito reljefas.

Archeologiniams darbams įsibėgėjus, darbų aikštelėje sutinku ir archeologą Jurgį Sadauską, kuris, patenkintas darbų eiga, vardindamas radinius, pažymi, kad rasta ir įvairių laikmečių metalinių monetų – šilingų, carinių monetų. Archeologas atkreipia dėmesį į rastą XVIII a. akmenų grindinio fragmentą, nenustatytos paskirties mūrinę XIX – XX a. konstrukciją. Jurgis Sadauskas archeologinius darbus yra dirbęs ir Lenkijoje. Pasak jo, „glaudesnis bendradarbiavimas su kitų šalių specialistais galėtų būti vertingas. Tiesa, kasinėjimo metodikos yra visame pasaulyje panašios. Archeologinėje praktikoje būtų labai įdomu keistis ir kitų šalių studentais. O dabar tarptautinis bendradarbiavimas vyksta tik atskiruose projektuose ” .

Netikėtai sutikau šiais kasinėjimų darbais besidomintį archeologą, archeologijos istoriką doc. dr. Gintautą Zabielą. Jis, bandydamas įminti Tuskulėnų aukų palaidojimo mįsles, neatmeta tikimybės, „kad toliau prie šios bažnyčios vykdant kasinėjimus, galima rasti ir iki šiol neaptiktus, tarsi paslaptingai dingusius kai kurių Tuskulėnų aukų palaikus”. Juk čia tokia prielaida pakankamai galima.

Laikas neišsaugojo Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios šventoriuje palaidotų žmonių vardų, istorijų… Iškasti palaikai patenka į Vilniaus universiteto medicinos fakulteto antropologų rankas. Jų darbas - nustatyti įvairius palaikų duomenis – amžių, lytį, ligas, mirties priežastis, kita.

 Net nežinau, kuri palaikų dalis ištiriama, turbūt ir patys tyrimai valstybei brangiai kainuoja. Ar svarbu ištirti visus palaikus? Į šiuos klausimus teatsako mokslininkai. Po tyrimų, greičiausiai, kauleliai, galimai, atguls tame pačiame šventoriuje. Pasak minėtos bažnyčios klebono Miroslav Grabovski, „neabejotina, kad čia, bažnyčios šventoriuje, būta kapinių, o lemiamą žodį, kur bus laidojami rastų žmonių palaikai, visgi, lems Kultūros paveldo departamento ir Vilniaus arkivyskupijos –bažnyčios sutarimas.”

 

Atgal