VISUOMENĖ

2024.10.04.Pirmoji šviesa iš tikrųjų yra mokytojas

Albina Tumaitė

Literatė

Kas pavedės prie knygos, kas suteiks atradimo džiugesį, kas sustiprins ieškojimų viltį, kas pasakys: ,,Tu gali, mažasis žmogau, daryti stebuklus”.

Mokytoju būti dabar nelengva – reikia begalinio pasiaukojimo, o kritęs mokytojo autoritetas yra ne mūsų kaltė, o labai neigiamas socialinis reikalas. Į šį pasaulį vaikai ateina trapūs ir tyri kaip tie pienės žiedeliai. Juos reikia mylėti, globoti, jais rūpintis. Vaikus turėtų mokyti tik laimingi žmonės, jaučiantys savo vertę ir mokantys džiaugtis gyvenimu. Žmogui reikia spinduliuoti, reikia save kitiems atiduoti ir tai yra gražiausia, prasmingiausia ir kilniausia auka. Džiaugiamės, kad dirbdami mokykloje puoselėjame tas vertybes, kurias paveldėjome iš savo tėvų ir senelių. Mokykla turi padėti mokiniui integruotis į gyvenimą. Gera pamoka – tai bendra mokinio ir mokytojo veikla. Mokytis – tai atrasti. Svarbu suprasti, ką tu darai, yra prasminga. Ir aš tai supratau besimokydama Želvos vidurinėje mokykloje. Tai pirmoji mano vaikystės ir jaunystės svajonių mokykla. Dabar jai jau 110 metų. Šioje mokykloje įsigijau brangiausią lobį – gavau tvirtus visų mokslų pagrindus. Čia mane vertino, manimi tikėjo pranašaudami man gražią ateitį.

Vaikystėje mane užbūrė paslaptingas knygų pasaulis, o penktoje klasėje sutikau mokytoją Janiną Usonytę-Valiaugienę, kuri padėjo atverti duris į tą pasaulį. Ji rašė eiles. Ir aš pabandžiau… 1997 metais išleidau poezijos knygelę ,,Ar švies ji kely…”. Sužinojusi mokytoja parašė man atvirą laišką laikraštyje ,,Gimtoji žemė”:

,,Metų tėkmė taip toli mus nunešė. Žiūriu į Tavo nuotrauką laikraštyje. Tokia pat švelni šypsenėlė ir taip gražiai sudėtos rankos, tarsi tada prie baigto rašyti diktanto ar rašinėlio, kuriame nebūdavo, ką taisyti…

Sveika, Albinut. Dėkoju už gerus, bet nepelnytai man pasakytus žodžius. Gal kokį kablelį ir išmokiau pastūmėti į vietą, tik nieko daugiau.

Kaip gerai, kad Tu – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, kad pamilai gimtąją kalbą, kad ieškai savosios žvaigždės… Betgi Tu ją turi…

Ji ten, dangaus glėbyje, virš Tavo gimtojo kaimo, kur liko įmintos Motinos pėdos, kur ilgesiu pražydusi netekties ašara. Ji ten. Tavo gražioje eilėraščių knygelėje. Saugok ją, degančią šviesiais vilties spinduliais, neleisk jos užpūsti jokioms gyvenimo audroms, sužeisti…

Išlik visada tokia miela, kaip tada, kai šypsojaisi vaikystei. Ar meni, kaip pavasarį skardelyje išsiliedavo žibuoklių jūra, ir Tavo vaikiškos rankelės pasemdavo jos mėlio ir atnešdavo į klasę.

Ačiū, nuoširdžiai ačiū.

Būk laiminga, Albinut, o žmogus pats laimingiausias kurdamas, nutviekstas nuostabios įkvėpimo šviesos. Sudie!”

Pirmieji auklėtiniai, Balninkų vid. mokykla

Ir po pusšimčio metų...

O Vilniaus universitetas – tai mano mokslo šventovė. Universiteto dėstytojai man buvo kaip šventieji išminčiai. Kiekviena paskaita, egzaminas, įskaita ar seminaras man būdavo šventė, malonus pabendravimas su dėstytojais. Buvau nepaprastai laiminga.

Baigusi tris kursus atvykau į Balninkus praktikos atlikti, o teko pasilikti dirbti net ketverius metus. Man lemtis lėmė auklėti devintąją klasę. Mokiniai atvykę net iš septynių mokyklų. Nedrąsu buvo, pamažu kūrėsi klasės kolektyvas. Mokiniai buvo darbštūs, draugiški, tvarkingi, suprato duonos kainą. Mes pirmieji pradėjome saviveiklą. Suvaidinome Vinco Krėvės ,,Pas dangaus vartus”. Supratau, kad auklėti vaiką – tai visų pirma pažinti ir auklėti save. Vaiko laisvės pradžia – tai mokytojo pasitikėjimas juo. Nepasitikėdami atimame iš vaiko galimybę tobulėti. Pasitikėdami išlaisviname jį nuo savęs. Iki šiol susitinkame, bendraujame. Šiais metais netekome gydytojo kardiologo Vyganto Saugūno, dirbusio Molėtuose. Jis įsteigė privačią sveikatos įstaigą ,,Didžioji nasturtė”. Ši gėlė buvo mėgstamiausia jo motinos darželyje. Gaila, kad jis nespėjo įgyvendinti visų savo svajonių, bet tikiu, kad jo sūnus Rapolas, jau baigęs mediciną, pratęs tėvo pradėtą darbą.

Grįžusi į Vilnių mokiau vaikus lietuvių kalbos ir literatūros lietuvių, rusų ir lenkų mokyklose. Rusakalbiai vaikai labai gražiai dainuodavo lietuvių liaudies dainas. Lenkų gimnazijos abiturientai gerai laikė valstybinius egzaminus. Lietuvių mokinių buvau gerbiama ir mylima.

Vilniaus 56-ojoje vidurinėje mokykloje (dabartinė Radvilų gimnazija) dėsčiau ir buvau klasės vadovė. Mokiau Rūtą Mikelkevičiūtę, kuri veda televizijos laidas, taip pat žurnalistę Agnę Žemaitytę ir kitus. Į mano auklėjamą klasę atėjo nauja mokinė Rasa Pilvelytė. Ji atvyko iš Kauno ir iš pradžių jai buvo labai sunku. Susipažinau su šeima. Pasirodo, jos tėtis kilęs iš Dzūkijos, o senelis kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, buvo sušaudytas 1924 m. Senelis buvo kilęs iš gausios 9 vaikų šeimos. Visi išvyko į Ameriką, jis tik vienas liko. Netikėtai mirė Algirdas Pilvelis, Rasos tėtis. Prie tėčio kapo ji pažadėjo leisti ,,Lietuvos aidą”. Po kiek laiko ji susapnavo tėtį. Jis atėjo per sapną gražiai pasipuošęs, paspaudė jai ranką ir padėkojo. Šiemet Rasa dalyvauja rinkimuose. Linkiu jai sėkmės.

Viena iš didžiausių vertybių – mums skirtas laikas. Laikas – didis mokytojas.

Poniai Albinai!

Žinių kontinentą atveriat tik vienu rankos

mostu,

kad kiekvienas iš mūsų išmoktų ir pajaustų,

jog knygos šviesa – už mūsų vaizduotę

galingesnė,

tik atkakliai siekiantys tikslo supras

jos gilią esmę.

Ten vyksta veiksmas, kulminacija, siužetas,

bet koją pakiša ilgųjų skiemenų kirčiavimas ir

kalbos etiketas.