VISUOMENĖ
2024.07.02.GRĖSMINGŲ IŠŠŪKIŲ AKIVAIZDOJE
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Besibaigiantis metų pusmetis ir pirmas vasaros mėnuo pažėrė tokį pluoštą problemų ir iššūkių, kad tiesiog netelpa į galvą, ko reikėtų griebtis pirmiausia. Tebekaistantis politinis pasaulio klimatas lyg blogas fonas neleidžia atvėsti ir adekvatumą praradusioms, nuolat Lietuvą draskančioms nusišėrusių plikbajorių ir jų skalikų aistroms. Pasipūtėliškai giriamasi ne tik tuo, kas nepadaryta, bet ir tikromis pačių iškrėstomis kiaulystėmis. Niekingi darbai prikišamai deklaruojami kaip laimėjimai. Tuo tarpu žiojėjančios skylės užglaistomos anemiškų pliurpalų lavina. Atseit, viskas taip gerai, kad geriau nei gali, nei turi būti. Visi, kas tik puse burnos drįsta užsiminti apie rimtas bėdas, apšaukiami gerai įvaldytais smerkimo ir paniekos kupinais epitetais. Ir niekam nė motais, kad Prezidentas savo metiniame Pranešime įvardino visus skaudulius.
.jpg)
Prezidentas savo metiniame Pranešime įvardino visus skaudulius
Tiesa, labai elegantiškai, korektiškai, nevartodamas politiniame jovale vartojamų įžeidimų. Tačiau kaip apie tai pragydo, nežinia, kokiu organu klausę to Pranešimo, etatiniai „kruglodurovai“? Varė, kas kam ant seilės užėjo. Ir tas nepasakyta, ir anas nepaminėta! Nors visi tie išpuoliai begėdiškai melagingi! Jeigu jau nerandama kaip „įkąsti“ Jo Ekscelencijai, tai reikia bent apkaltinti, kad Jis nepasakė recepto – o kaip tai padaryti! Visas tuntas valdžiažmogių ir valdžiagyvių triūsia-pluša tautos ir Tėvynės labui, nors, pasirodo, jie net nežino ir nenutuokia, kaip ir ką reikia daryti… Laukia, ką pasakys Prezidentas. Kaip anais laikais, kai „Partija ir Tarybinė Vyriausybė“ nurodinėjo, kada arti, kada akėti ir sėti, ir kada derlių nuimti... Tie draugai ir jų draugų draugai dar tebegyvena ir mąsto anų „gerų laikų“ dogmomis. O Prezidento žodžius apie „nacionalinio saugumo, teisėtvarkos, socialinės politikos, sveikatos apsaugos, švietimo, transporto ir daugelio kitų sričių iššūkius“ jie tiesiog praleido pro ausis... Todėl paskui memleno, kad nei apie tą, nei apie aną nebuvo paminėta... Nesuprantu, kur jie tada buvo? Ponas S.Skvernelis kažkodėl išgirdo, kiti nė velnio negirdėjo… O kai kas išgirdo visai ne tai, kas buvo sakoma... Taip, taip. Su teksto suvokimu Lietuvėlėje reikalai prasti. Net Konstitucija suvokiama ne taip, kaip joje parašyta... Ir įstatymai nesvarbūs. Svarbiau „teismų praktika“. Ja ir vadovaujamasi. Argi verta tūkstantąjį kartą priminti keistus sandėrius, amžinas statybas, auksinius šaukštus ir auksinius tualetus? Apie „gautas indikacijas“ ir ant šakių nešioto kolegos „seksualinius“ pomėgius... Jeigu kuriam nors tamstelei aptemtų protas ieškoti teisybės, kokia nors „troika“ kaip mat „už akių ir neskundžiamai“ priplotų lyg musę. O štai „savus“ išleidžia dar vykstant procesui pailsėti… Gal į Kanarus, o gal į Romą? Gal ten gaus nuodėmių atleidimą ir išrišimą? Gal net iš paties Popiežiaus indulgenciją išsirūpins? O gal ponas Prezidentas turėjo tiesiai šviesiai rėžti – gana vogti, meluoti! Taigi pats kaltas. Nepasakė! O mes, vargšeliai valdžiagyviai, nežinome kaip tą tvarką padaryti… Ir nuo ko pradėti?
Aišku kaip dieną, kad nuo kažko reikia pradėti. Tiesą sakant, tai reikia pradėti nuo visko. Nuo visko! Nes visur velniava! Tiltai griūna, keliai prastėja, vagys vagia, o valdžia... Ne, ne! Apie valdžią – kaip apie mirusius. Bet seną dogmą teks sugriauti. Mat jau kuris laikas valdžios struktūrose atsirado juodųjų skylių. Paminėsiu tik švietimą. Ten velniavos atsirado tiek, kad jau tikrai baisu net vaikus gimdyti. Juk nebus kam jų mokyti! O ministro gal ir tyčia ilgai neieškota. Netgi bandyta aiškinti, kad „laiko mažai belikę, niekas nenorės to darbo imtis“… Tokie, atsiprašant, „dunduliški“ argumentai tikrai atima žadą. Dabar švietimui svarbi net ir viena diena! Vasara prabėgs akimirksniu, o „sistema“ bus ne tik toje pačioje vietoje, bet ir gerokai pašliaužusi atgal. Taigi visų grėsmių akivaizdoje būtina griebti už ragų švietimą! Nedelsiant! Pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, įvesti visuotinį ugdymo procesą valstybine kalba. Nuo lopšelio iki aukštojo išsilavinimo. Panaikinkime getus, kurie į blogesnę padėtį pastato kitataučius! Nespekuliuokime rusiškais politrukų plepalais apie „teises“. Niekas jų neatima. Priešingai, susidarius grupei, vaikai galės išmokti net daugiau kalbų. Ne tik lenkų, rusų, bet ir ispanų ar prancūzų, ar vokiečių. Vieniems ta kalba gal bus tėvų kalba, o kitiems galimybė įgyti visavertį išsilavinimą ir gebėjimą konkuruoti darbo rinkoje, daryti karjerą, siekti mokslo aukštumų. Baikime tuos idiotiškus gąsdinimus apie mokyklų uždarymą. Neskirstykime jų į getus, kaip tai darė Hitleris ir jo parankiniai. Pavyzdžiui, Šolom Aleichemo gimnazija galės mokyti hebrajų kalbos, o kokia nors humanitarinio profilio mokykla gali įvesti lotynų, graikų kalbų mokymą. Lietuvių kalba yra neįkainojama dovana kiekvienam būsimam Lietuvos piliečiui. Ypač skriaudžiami rusų vaikai, nes jiems tiesiog užkertamas kelias lengviau perprasti matematikos, fizikos, chemijos ir kitų dalykų paslaptis. Dvidešimties metų pedagoginio darbo patirtis leido įsitikinti, kad rusakalbiai tiesiog nusikaltėliškai skriaudžiami ugdant juos rusų kalba. Kirilica klaidingai programuoja sąmonę, painiojami ne tik chemijos, bet ir fizikos, biologijos terminai, ribojamos ugdymo galimybės. Vargšai mokinukai sunkiai įsimena net Si sistemos vienetus, nors ji vartojama beveik visame pasaulyje. Su terminais, apibrėžimais, dėsniais ir sąvokomis tikra bėda. Visur, kur pasitaiko H raidė, rusų vaikai klūpčioja – ką sakyti? Ar G, ar Ch? Hercas (dažnis) painiojasi su Henriu (induktyvumas), o cheminiai elementai verčia išmokti dvigubus ir net trigubus pavadinimus. Ar C šviesos greitis, ar Do? O gal anglis? Bet rusams tai S! Tikromis šaradomis jiems tampa ir geografiniai pavadinimai, ir įžymybių vardai. Lotyniška m jiems t. P yra r. Visus Karaliaučiaus krašto pavadinimus pakeitė rusiškais, nes niekaip nesugebėtų įsiminti senų lietuviškų vietovardžių. Lenkai šiek tiek laimingesni. Jie moka lotynišką raidyną, tačiau su mąstymu striuka ir jiems. Jei gyvena, pavyzdžiui, Mokyklos gatvėje, būtinai reikalauja užrašo „Ul. Szkolna“. Kitaip, neduok Dieve, pasiklys. Neras namų. Trisdešimt metų rėkė, kad ir pavardės pase būtų „tuteišiškos“ – Doveika - Dovejko, Daugėla – Dovgialo, Dilba – Dzilbo... Akademikas Zigmas Zinkevičius visą traktatą parašė apie Vilniaus lietuvių apkrikštymą „krikščioniškais“ vardais. Bet vaikai, baigę gimnaziją sako, jog tai lietuviai Jagėlą pavertė Jogaila, o Kęstutis visada buvo tik Kejstut... Ir draugai rusai žino tik Mendog, Radzivill, Olgerd... Mes, lietuviai, niekada nei vienų, nei kitų nemokėme, nevertėme jų kalbėti savo „chamų kalba“. Viena Moskovijos atstovė ją net pavadino šunų kalba. Tas požiūris į Lietuvą tęsiasi jau daugiau nei pusę tūkstančio metų. Mums padedant ir pritariant. Išgelbėję ordos skerdžiamus slavus ir priglaudę juos po savo sparnu, nevarginome jų savo pamokslais. Net visus statutus rašėme jiems suprantama kalba. Nepykome, kai jie visaip vartaliojo mūsų pačių vardus ir pavardes, kaitaliojo miestų, kaimų ir upių vardus. Kad tik jiems būtų patogu, malonu ir gera. Tai va ir pripratinome, kad mūsų kalbos jiems nereikia ir niekada nereikės. Visiškai nebūtina ir gerbti juos priglaudusios tėvynės. Dar yra vilties, kad bus Moskovitų žadėta autonomija, o jų kalba bus pagrindinė. Valstybinė! Kaip Žečpospolitos, carinės Rusijos deržimordų laikais. Kaip okupuoto Vilniaus laikais. Nes mes neturime Švietimo ministro. Vieną, tiesa, turėjome. Akademiką Zigmą Zinkevičių. Bet pats Adamkus (!) paprašė jo užleisti krėslą... Po to jau viskas ėjo kaip sviestu patepta. „Jie“ nenori mokytis lietuvių kalbos, o mes nenorime „jų“ mokyti tos kalbos. Vis neturėjome ministro. Neturėjome. Sako, kad pagaliau turime! Ministrę! Ar tikrai? Darbai parodys. Ir žodžiai! Jeigu jie bus tokie, kaip Konstitucijoje. Pamiršusiems juos primenu: 14 straipsnis / Valstybinėkalba – lietuvių kalba. Gal šis teiginys pagaliau iš Konstitucijos persikels ir į mokyklą? Kol kas bent į mokyklą. Mat nuo mokyklos prasideda ir gyvenimas, ir mūsų ateitis. Kol kas, deja, tokio gyvenimo mes dar neturime. Kaip ir ateities. O ir viena, ir kita dabar Ministrės rankose. Ar bus jos tvirtos? Ar perkels Konstitucijos nuostatą ten, kur jai seniai vieta?
Atgal
