VISUOMENĖ
2024.06.27.ŽODIS ANŪKAS NIEKUO DĖTAS
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Rašau ne kaip filologas, ne kaip lituanistas, nors abiem šiais vardais turiu teisę garbingai pasirašyti. Kadangi Universiteto baigimo diplome įrašyta, jog esu filologas lituanistas, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojas, turėčiau nenuginčijamą teisę pasirašyti ir kaip filologijos magistras. Šis mokslo laipsnis suteikiamas asmeniui, baigusiam aukštąjį mokslą ir parašiusiam bei apgynusiam mokslo darbą. Kadangi mano darbas buvo apie Homero vertėją dr.Jeronimą Ralį, o mane globojantys profesoriai Jurgis Lebedys ir Juozas Girdzijauskas buvo literatūros korifėjai, nesibrausiu į kalbotyros žinovų sritį. Be to, tema, kurią pasirinkau, labiau tinka žurnalistui. O į SSRS Žurnalistų sąjungą buvau priimtas vos dvidešimt vienerių... Ir vis dėl to esu priverstas rašyti apie kalbą.
Dėl nebūtų dalykų užsipuolamas net Lietuvių kalbos institutas
Tai kas gi privertė imtis dabar tokios nepopuliarios temos? Tema gal ne tokia nepopuliari, nes kas tik netingi, tas šiandien tyčiojasi iš lietuvių kalbos, mirtinomis nuodėmėmis kaltina kalbininkus, dėl nebūtų dalykų užsipuola net akademinę mūsų kalbos tvirtovę Lietuvių kalbos institutą. Kliūna ir inspekcijai, ir kiekvienam, kuris nepritaria lietuvių kalbos niekinimui, jos statuso „išvalstybinimui“. Kalbininkai bejėgiai atsišaudyti nuo amžinai juos puolančių „žinovų.“ Tuo pat metu abejingai nutylima, kad po šitiek nepriklausomybės metų nesugebėta išmokyti kalbėti lietuviškai net daugelio jos piliečių ir jų vaikų… Tai kaipgi lietuviškai išmoks jų anūkai? Štai čia ir priėjome liepto galą… Šis juodu šriftu žodis šiandien kai kam atrodo baisiausia grėsmė lietuvių kalbai. Netgi teigiama, kad vartodami žodį anūkas rusiname kalbą. Tikrų grėsmių niekas net nepastebi. Nors šiandien jų tokia gausybė, kad kelia tiesiog šiurpą. O užsipuolamas anūkas - ( neberašysiu jo nei juodu šriftu, nei kabutėse, kad nesumenkinčiau šio visiškai tinkamo ir vartotino žodžio). Šis giminystės terminas ujamas vien dėl to, kad kažkam atėjo į galvą, jog tai skolinys iš rusų kalbos. Lietuviai esą turėtų vartoti tik vaikaitis. Pripažinę, kad šis giminystės terminas „atėjo“ per rusų kalbą, itin gerbiami mokslo vyrai K.Būga, F.Fraenkelis ir W.Hockas gal neįsižeis aname pasaulyje dėl kitokios žodžio kilmės interpretacijos. Betgi ir Emilis Benveniste turėjo savo nuomonę. Peršant tik vaikaitį, kyla klausimas. O kodėl neainis, palikuonis arba nepotis? Kad anūkas gana vėlai esą į lietuvių kalbą pateko iš slavų kalbų, grindžiama netvirtais argumentais. Kadangi lietuviško rašto kalba atsirado gan vėlai, neįmanoma įrodyti, jog tas žodis nebuvo vartojamas gyvojoje kalboje. Prof. Aldonas Pupkis (žr. „Su kalbos faktais taip nesielgiama“) teisingai atkreipė dėmesį, jog K.Būgos dėka buvo apgintas žodis sarmata. Bet juk ir lopeta kai kam gali kelti alergiją. O kodėl nematome daugybės kitų kone lietuviškai skambančių žodžių rusų kalboje? Kodėl nekliūna ausis, nosis, akis, galva, sūnus, boba, pirštas, delnas? Gal atsisakykime jų, nepaisydami archaiškumo, nes tie žodžiai, panašūs į rusiškus… Beje, iš visų egzistuojančių baltų ir slavų kalbų sąveikos hipotezių man priimtiniausia yra Vladimiro Toporovo ir Viačeslavo Ivanovo teorija, teigianti, kad slavų prokalbė susidarė iš periferinių baltų kalbų dialektų. Tačiau bendros prokalbės apskritai neneigia ir A.Šleicherio, A.Mejė, J.Rozvadovskio, J.Endzelyno įžvalgos. Deja, brutalus politizuotas lietuvių kalbos naikinimas nustūmė į pašalę jos archaiškumo vertę. Polonizacija ir rusifikacija paveikė ne tik vartoseną, bet ir sąmonę. Neturėtume užkibti ir ant purizmo kabliuko. Žinokime, kad demonstruojant „patriotiškumą“ galima sugriauti ne tik Egipto piramides. Anūkas visiškai neužsitarnavo būti išmestas iš lietuviško žodyno. Todėl privalėtume labiau gerbti ir patį žodyną, ir jį parengusius mokslininkus. Kliautis „slavizmo“ versija asmeniškai nematau pagrindo. Net rusų mokslininkai K.Borisovas ir A.Šapošnikovas studijoje „Russko-sanskritičeskije etimologičeskije etiudy“ pastebi, kad žodžio rekonstravimas ir formaliu, ir semantiniu požiūriu atsiremia į sanskrito žodį anuka. Tai gal slavai iš baltų perėmė šį žodį, o ne atvirkščiai, nes indoeuropiečiai turėjo ne tik bendrą prokalbę? Juk lietuviškas anūkas išlaikė autentiškesnį variantą nei slavų kalbos. Remiantis kitomis įžvalgomis, studijoje siūloma nepritarti A.Iljinskiui, S.Mladenovui, O.Trubačiovui. Nesmerkia šio žodžio ir „Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė“. Pasigilinę nesunkiai rasime, jog ir vokiečių ano, ana reiškia senelį, senelę. Senę reiškia lotynų anus. Lietuviai turi anytą. Sanskrite nana reiškia motiną. Apskritai *an randamas įvairių indoeuropiečių kalbų giminystės terminų sudėtyje. O gal anūkas atsirado iš ainio kaip įprastinis sufiksacijos (mažybinis sufiksas - ka) darinys? Palyginkime: senis – senukas, akmuo – akmenukas, mokinys – mokinukas… Gal ainis tapo ainuku, anūku kaip įprastinis deminutyvas? Tokia prielaida atmetama. Tačiau niekas nestovi vietoje. Ir kalbos mokslas neapdraustas nuo apsirikimų ir naujų įžvalgų… Tad, kaip sakė vienas garsus kompozitorius, pateikiu čia savo nuomonę „pedantų malonumui“...
Išpuoliai prieš anūką neturi jokio pagrindo! Net jeigu kada nors pavyktų neabejotinai įrodyti, kad šis terminas atėjo per slavų kalbas, tai nesudarytų jokios dingsties jo nevartoti. Juk tai ne rusų žodis, o paveldas iš seniausių dar prokalbės laikų! Dar kartą atsiverskime „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“. IV leidimo 17 puslapyje rasite šį daiktavardį kaip niekuo dėtą, be jokių draudimų ar pastabų. Akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ (I tomas, p.180) rasite ne tik anūką, bet ir anūkaitį… Drąsiai vartokime šį gražų ir archaišką, iš Vedų laikų išlikusį, lietuvišką žodį. Lietuvišką! Nevykime Dievo į medį, kaip pasakytų mūsų senoliai. Nesusinkime gražios gimtosios kalbos ir nedalinkime žodžių kitiems. Ir taip jau kone viską išdalinome...Akademinės srities atstovų prašyčiau nesivelti į interpretacijų vertinimus, nes vienintelis šio straipsnio tikslas-apginti gana aršiai puolamą žodį ANŪKAS. Jo legitimumą jau seniai pripažino visi akademikai, profesoriai ir docentai. Laikas tai suprasti ir tiems, kurie jo vartosenoje įžvelgia nesamas grėsmes kalbai... Tų grėsmių yra nesuskaičiuojama daugybė, jos darosi vis atviresnės ir žiauresnės. Įžūlus konstitucinio valstybinės kalbos statuso neigimas skamba jau iš aukščiausių tribūnų. O mes virkaujame, kad tėvų kalbą gali sugriauti niekuo dėtas anūkas...
Atgal
