Realybė keistoka, pasipildanti naujaisiais antilietuviškų pramanų veikėjais. Ir ne tik Lietuvos lenkų spaudoje skaitome apie Lietuvoje neva vykdomą lenkų gyventojų diskriminaciją. Atkreipkime dėmesį,jeigu kas tik lietuviška, tai iš karto jau blogai. Tai esąs nacionalizmas, radikaliąja, ekstremistine, separatistine, šovinistine prasme, nors, liaudiškai tariant, to radikalizmo lyg ir nėra nė kvapo. Kalbamu atveju nacionalizmo sąvoka artima patriotizmo sąvokai, bet mūsų nedraugams reikia juk prie kažko prikibti, kad galėtų pulti lietuviškumą, apsaugojusį tautą nuo surusinimo, nuo sulenkinimo ir pan. Neskaitlinga tauta sudėtinguose istorijos vingiuose išliko didžiųjų agresyviųjų kaimynių nenutautinta! Gal todėl, kad lietuviai negrobė svetimų žemių, nesigviešė svetimo turto. Svarbi tautos identiškumo dalis - lietuviškumas, lietuvybė mūsų nedraugams yra tarsi ašaka jų gerklėje, neleidžianti jų praryti. Negali praryti ir lyg išalkę nenaudėliai išsigalvoja nebūtų dalykų. Kaip matyti iš publikacijų, lietuvybė, jų supratimu, kiršinanti tautas ir jie, antilietuvininkai, patiriantys moralinę ir psichologinę žalą. Vartai kelio į teismus atkelti. Neteko skaityti, kad jie tokią žalą patirtų nuo prancūzų, italų ar vokiečių nacionalistų. Štai koks, pasirodo, baisus lietuviškas nacionalizmas! Tai primena anekdotą apie naujumą. Naujumo, naujos sąvokos sampratą. Juodos spalvos šalininkai sugalvojo kaip išplėsti juodumo turinį, kad galėtų labiau juodinti savo oponentus: pasirodo, tamsiai ruda ir tamsiai mėlyna bei tamsiai žalia spalvos yra tikrų tikriausios naujos juodosios spalvos!..                   

Greitai tapsime daltonikais naujų spalvinių sąvokų labirinte! O kad dar taip šauniai pasistengus, gal gyventojus pavyktų paversti politiniais daltonikais! Spalvinė regos yda greitai pastebima. O štai proto politinė yda tai jau žymiai sudėtingesnis dalykas! Ir dar užkrečiama! Jeigu daltonizmo negalią turi partijos lyderis ar svarbus kitas Valstybės asmuo, nieko gera nelauk. O gyventojai privalo susigaudyti. Jie, gyventojai, itin svarbūs atėjus rinkimams. Todėl labai svarbu, kad jie būtų atitinkamai orientuoti.

Nesudaro normalių lygių ir teisingų rinkimų šalyje dabartinis Rinkimų įstatymas, kurio kai kurie punktai nukopijuoti nuo Rusijos atitinkamų įstatymų. Įtraukta daugiamandatė rinkimų sistema, nesanti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ar kituose mūsų Konstituciją atitinkančiuose įstatymuose. O ji sudaro nelygiateises sąlygas kandidatams siekti norimo mandato, priklausomai nuo to, į ką renkami savivaldos ar aukštesnio lygmens struktūrų atstovai. Imkime aukščiausią Lietuvos legislatyvinę struktūrą – Lietuvos Respublikos Seimą. Seimo sudėtyje rasime, sakyčiau, nemažai asmenų, kurie kandidatavo vienmandatinėse apylinkėse ir buvo neišrinkti! Neišrinkti! Bet jie sėdi Seime, nes prasmuko į Seimą pagal partinus sąrašus! Bet to nenumato Lietuvos Respublikos Konstitucija paremtas Rinkimų įstatymas! Gal jau ir mokinukui aišku, kad iš netiesos tiesa neatsiranda, bet tik ne suinteresuotiems asmenims. Rinkimų įstatyme rasime ir neįmenamų rebusų: įstatymo paragrafo pavadinimas draudžia, o įstatymo to paties paragrafo tekstas leidžia! Jeigu jau ne teisininkams tai aišku, tai ką kalbėti apie teisininkus: Lietuvos Respublikos Seimas yra neteisėtai išrinktas! Ir ankstesnis buvo neteisėtai išrenkamas! Ar Rinkimų įstatymas vis dėlto atitiks mūsų šalies, o ne svetimos valstybės Konstituciją, rudenį matysime, nes iki lapkričio Seimo rinkimų liko nebe kažin kiek laiko.