VISUOMENĖ
2024.06.19.PATIKTI
.jpg)
Juozas Šikšnelis
Prozininkas, dramaturgas, skulptorius
Veiksmų seka, bandant padaryti gerą įspūdį. Kitaip sakant apsimesti ne tuo, kas esi. Patikti darbdaviui, panelei, jos tėvams, jaunuoliui, jo tėvams, publikai, skaitytojams, meno vertintojams ir taip toliau. Netikėkite tais, kurie išdidžiai taškosi seilėmis: man nesvarbu, ką apie mane galvoja. Svarbu, nes vaidindamas nepriklausomą toks viena akimi stebi publikos reakciją. Jei mato nepasitenkinimą ar dėmesio stoką, puola vizginti uodegą. Tik genijams nuo Dievo yra absoliučiai nesvarbi pašalinių nuomonė. Bet tokių vienetų vienetai, per šimtmetį vienas kitas.
Ar sunku atspėti, kada žmogus apsimetinėja, norėdamas patikti? Nesunku, jei į tą spektaklį žiūrėsi blaiviai, ne tiesiogine prasme. Tad drąsiai galime teigti, jog iš pusės šimto viršininkų tik vienas kitas gali lengvai atskirti bandančius įtikti pretendentus į laisvą etatą. Likusieji tiki kabinamais ant ausų makaronais ir netgi juos retsykiais paglosto. Žmonėmis reikia tikėti, toks šūkis kabo lengvatikių kabinetuose.
Meilėje patikimas yra sudėtingas ir painus. Tikriausiai retai taikosi pora, kuriai patinka tie patys daiktai ir reiškiniai, dažniau vienam patinka vienas, kitam kitas. Jei jam patinka jos figūra, tai jai – jo piniginės apimtis. Ir atvirkščiai, bet itin retai. Gali jam patikti jos būdas, o jai jo mažakalbystė. Čia, meilėje, dviejų žmonių santykiuose, nėra apsimetinėjimo, vyrauja fundamentalūs, nepakeičiami charakterio ir išvaizdos faktoriai.
Patikti ar nepatikti – skonio reikalas. O jei to skonio neturi, tada belieka tapti snobu tai yra vien akimi stebėti, kas patinka įžymybėms, o nužiūrėjus labai garsiai reikšti savo skonį. Na, sutinku, ne savo, o nužiūrėtą, nuklausytą skonį. Snobų yra grupelės, jų pasekėjų armijos. Kaip juos atskirti? Oi, kaip sunku, nes ko paklausi, tą ir išgirsi. Kartais pats snobas nespėja pamatyti madingo paveikslo, paskaityti madingos knygos, apsilankyti madingame spektaklyje, o jo pasekėjas, apsaugok Viešpatie, nieko madingo sau neleidžia pražiopsoti. Nes iš pašalių tik ir skamba: ar matei, ar lankeisi? O jeigu ne, tai nors gyvas žemėn lįsk.
Klausimas atviras – ar stengtis patikti, ar viską palikti savieigai – kaip bus tebūnie. Kitaip sakant, einant į žmones pasipurtyti plunksneles ar eiti kaip stovi ir nesukti galvos dėl to, ką apie tave gali pagalvoti kiti. Suprantama, jog viskas priklauso nuo tikslų, kurių sieki.
Patikti vienam ar keliems žmonėms – misija įmanoma, kiek pasistengęs gali bet kam įtikti ir patikti, bet ką daryti politikui, kuris privalo įtikti miniai. Ne būsimiems uošviams, kurių skoniai seniai susiniveliavę, bet šimtams skirtingų asmenybių, tarp kurių vienas valgo mėsą, kitas tik žoles, trečias iš viso bado dietos laikosi, vienas alpsta klausydamas Radži ar Kazlauskus, kitam tik Mocartą grok, vienas myli tik moteris, kitas išimtinai vyrus. Pabandyk kreiptis į juos žodžiais, kurie tiktų visiems, tokiems skirtingiems. Išsižiosi apie maistą – susimausi, apie seksą – dar labiau pro šalį, pramogas iš viso praleisti. Apie tikėjimą, kuris, rodos, turėtų visus be išimties vienyti, irgi nepatartina žiovaloti, nes kas antras – ateistas. Kas gali juos suvienyti? Apie ką kalbėti? Ko prižadėti? Štai klausimas. Ir prasideda pilstymas iš tuščio į kiaurą. Dominuoja pažadas sukurti šviesią ateitį, gerovės valstybę, beveik tokią pačią, kokią žadėjo bolševikai, su bendru ūkiu ir bendromis žmonomis (šito minėti nepatartina, nes mažumos priešinsis). Viską dėstyti greitakalbe, kad nespėtų suvokti tuščio pažadų skambesio. Duodu galvą nukirsti, jog sėkmė garantuota. Nebe pirmas kartas, beje.
Atgal
