VISUOMENĖ
2024.06.10. LIETUVOS VALDOVAI: KUNIGAIKŠČIAI AR KARALIAI?
Rimvydas Žiliukas
Istorikas
Ilgus šimtmečius Lietuvos istoriografijoje buvo neabejojama tuo, kad pirmasis ir vienintelis lietuvių karalius buvo Mindaugas. Tačiau prieš kelis dešimtmečius vykę moksliniai tyrinėjimai ėmė klibinti šią, atrodytų, neginčijamą dogmą. Istorikė Inga Leonavičiūte atkreipė dėmesį į istoriografijoje įsivyravusį klaidingą vokiečių istorikų teiginį, jog 1009 metų Brunono misija, vykusi lietuvių-jotvingių (prūsų) pasienyje, nėra susijusi su Lietuva. Šias abejones patvirtina ir 1969 metais pasirodęs lenkų istoriko J. Bieniako straipsnis, kuriame jis pastebėjo, jog XIII a. šaltiniai painiojo lietuvius su prūsais. J. Bieniakas įrodė, jog Brunonas žuvo Lietuvos ir Rusios pasienyje.
Pranešimas apie karalių Netimerą randamas Brunono bendražygio Viperto pasakojime apie Brunono žūtį Rusios ir Lietuvos pasienyje. Manoma, jog savo pranešimą, vadinamąją „Istoriją apie vyskupo Brunono ir jo kapelionų skelbimą Prūsuose ir jų kankinystę“, Vipertas surašė apie 1020 metus. Pasakojimo pradžioje autorius pasisako, jog jis pats, Vipertas, lydėjo Brunoną misijinėje kelionėje kartu su kitais keturiais vienuoliais, tad jo liudijimas yra laikomas autentišku ir patikimu. Apie 1040 metus rašęs viduramžių hagiografijų rašytojas ir teologas Bažnyčios Tėvas Petras Damianis savo žinomoje šv. Romualdui skirtoje hagiografijoje („Vita S. Romualdi“) epizodiškai aprašo ir šv. Brunono misijinę veiklą. Mat šv. Romualdas, reformavęs Benediktinų ordiną, turėjo nemaža garsių mokintinių ir vienas jų buvo šv. Brunonas Bonifacas. P. Damianis pirmiausia aprašo misionieriaus likimo pasirinkimą, kaip sekimą garsiuoju vokiečių Apaštalu Bonifacu, kuris atvyko iš Britanijos į Germaniją skleisti krikšto ir buvo ten pagonių nužudytas. Abu autoriai pasakoja, kad savo kelionės metu šv. Brunonas aplankė vietinį karalių ir jį apkrikštijo.
.jpg)
Šv. Brunonas Kverfurtietis krikštija kunigaikštį Netimerą. Valdovų rūmų archyvo nuotr.
Šv. Brunono misijų laikais karalius Netimeras, pasak Daminianio, ne tik mielai stebėjo ir išklausė Brunono laikytas mišias, bet ir įsitikinęs stebuklinga šv. Brunono galia, šiam atlaikius išbandymą ugnimi, nusprendė priimti naują tikybą ir krikštą: „Tada karalius ir kiti, kurie šitame (išbandymo ugnimi) reginyje dalyvavo, būriais prie švento vyro kojų puola, ašarodami prašo malonės, karščiausia malda reikalauja krikšto. Ir tokiai daugybei gentainių susirinkus krikštytis, taip atsitiko, jog šventas vyras į platų ežerą įbridęs ir vandens prisisėmęs, liaudį pakrikštijo“. Brunono bendražygis Vipertas, pasakodamas apie masinį krikštą Netimero karalystėje, pateikia net konkretų naujakrikščiųskaičių: „Karalius, išvydęs stebuklą, patikėjo dievo galia, ir kartu su trimis šimtais savo vyrų priėmė krikštą“.
Šv. Brunono įvykdytas 1009 m. masinis krikštas Netimero karalystėje turėjo išskirtinės reikšmės. Juk Brunonas dar 1004 m. buvo popiežiaus Silvestro II įšventintas arkivyskupu misijoms pagonių kraštuose (lot. archiepiscopus gentium), tai yra – misionieriumi be apibrėžtos vyskupijos. Jo misijinė veikla pakrikštijus Lietuvoje pagonių karalių savo reikšme artima mūsų aptarto šv. Anskarijaus veiklai, krikštijant švedų ir danų karalius, tad jis vadinamas Antruoju Prūsų apaštalu (pirmasis – šv. Adalbertas). Istoriografijoje pabrėžiama, kad XX a. antrojoje pusėje ir Lietuvos Bažnyčioje atkreiptas dėmesys į šventąjį kankinį. Rengdama Romos mišiolą lietuvių kalba, išleistą 1982 metais, Lietuvos Vyskupų Konferencijos Liturginė komisija įrašė šv. Brunoną antruoju Vilniaus arkivyskupijos globėju ir jo minėjimui numatė liepos 12-ąją.
Apibendrinant galima pabrėžti lietuvių istoriko Alfredo Bumblausko žodžiais, kad „Netimero krikštas 1009 metais – pirmasis krikštas Lietuvoje“. Karaliaus Netimero krikšto tema ilgus dešimtmečius buvo nustumta į antrąjį planą nuolatinių tarptautinių diskusijų dėl šv. Brunono žūties vietos lokalizacijos. Lietuvių karaliaus Netimero krikštas 1009 metais buvo viena iš tų nepageidaujamų tradicinėje Lietuvos istoriografijos temų, kurių ypač vengė sovietiniai istorikai. Bumblauskas bene pirmasis atkreipė visuomenės dėmesį į 1983 m. Mokslų akademijos darbuose paskelbtą Edvardo Gudavičiaus straipsnį „Lietuvos vardas XI a.–XII a. I pusės šaltiniuose“ (t. 3[84], p.79–88), „kurio vienoje dalyje (ji vadinasi „Šv. Brunono mirties ciklas“) yra daug faktų: „pirmasis lietuvio vardas, pirmasis krikštas Lietuvoje, pirmoji valstybingumo užuomazga“. Remdamasis šiais šaltiniais Gudavičius pagrindė išvadą, kad visi Brunono mirties ciklo šaltiniai kalba apie tą patį įvykį, tačiau ne Lietuvos ir Rusios pasienyje, o Lietuvoje. Gudavičiui prakalbinus istorijos šaltinius, 1009-ieji iš simbolinės datos tapo Lietuvos istorijos lūžine data. Paaiškėjo, kad arkivyskupas pagonių kraštams Brunonas, savo misijos metu pakrikštijęs lietuvių karalių Netimerą, kartu su jo keliais šimtais pavaldinių, pripažino Netimerą Lietuvos karaliumi. Taigi, pirmasis Lietuvos karalius buvo X–XI amžių sandūroje gyvenęs ir 1009 metais priėmęs katalikišką krikštą Netimeras, o ne XIII a. Lietuvos karalius Mindaugas, kurį istoriografinis mitas pavertė pirmuoju ir vieninteliu Lietuvos karaliumi.
Šis istorinis mitas teigė, kad, visais lietuvių tautos gyvavimo laikais kraštą bei valstybę valdė tiktai kniaziai (rus. князья) ir ksienžentai (lenk. księžęta), kurie iki šiolei lietuviškai vadinami vėlyvos kilmės ir tik XVI a. pabaigoje, sugalvotu naujadaru „kunigaikštis“. Taigi mums šimtmečiais buvo diegiamas melas, jog žodžiai „kunigaikštis“ ar „didysis kunigaikštis“ yra gerbtini, todėl, kad jie, esą, yra seni lietuviški žodžiai. Slaviškos kilmės „didžiojo kunigaikščio“ titulas būdavo diegiamas tol, kol Lietuvos valstybė priklausė nuo Lenkijos karalių (1386–1795), nuo Rusijos carų (1795–1918) ir nuo Sovietų Sąjungos kompartijos (1940–1990). Tarp nepageidaujamų Lietuvos istorijos temų bene svarbiausiastabu buvo būtent Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių tema todėl, kad karaliaus titulas yra savarankiškos tautos ir nuo nieko nepriklausomos (suverenios) valstybės simbolis. Akivaizdu, kad įvairių Lietuvą okupavusių valstybių administracijos dėjo nemažai pastangų, kad Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių prisiminimas būtų ištrintas iš lietuvių tautos atminties. Tradicinės istorikų tezės ilgainiui tapo oficialių švietimo programų nuostatomis. Šimtmečiais lietuvių vaikams nuo mokyklos suolo buvo kalama į galvas, esą Mindaugas buvęs pirmasis ir paskutinis Lietuvos karalius, o lietuviukų mokytojams lygiai tą patį teigdavo ir tebeteigia Lietuvos istorijos dėstytojai universitetuose. Šį nusenusį mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą įtikinamai ir argumentuotai griauna Algimantas Bučys savo knygoje, skirtoje senovės Lietuvos valdovų (iki XV a. pradžios) istorinių titulų analizei, „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“.
Žlugus paskutinei mus „globojusiai“ imperijai, kritus „geležinei uždangai“, kuri Lietuvą skyrė nuo Laisvojo pasaulio, dabar mes neretai atsiduriame, komiškoje situacijoje, kuomet imame už Lietuvos ribų vartoti slaviškos kilmės titulus, kurie Vakarų pasaulyje nevartojami ir net nesuprantami. Tai ėmė aiškėti pradėjus bendrauti su Vakarų valstybėmis.
Tai paliudija ir Lietuvos kariuomenės karininkas Tomas Balkus:
– Kol Lietuva nebuvo NATO ir Europos Sąjungos narė, mums atrodė, kad kunigaikštis yra labai aukštas įvertinimas mūsų valdovams. Tačiau bendraudami su užsienio šalių partneriais supratome, kad jie mūsų istoriją vertina kitaip. Anglų kalboje didžiojo kunigaikščio titulas nėra lygus karaliui. Mes kunigaikštį suprantame kaip aukščiausią valdovą, o jie – kaip submonarchą. Kitaip tariant, Vakarų pasaulio atstovai didįjį kunigaikštį suvokia kaip kitam valdovui pavaldų žemesnio rango pavaldinį.
Bet Lietuvos istorija liudija, kad Lietuvos valdovai iki pat XV a. pradžios niekados nebuvo niekam pavaldūs. Šiandien pats gyvenimas reikalauja atkurti tarptautinį aukščiausių Lietuvos valdovų titulinį paritetą. Tai liudija ir istorinė Eiliuotoji Livonijos kronika ir legendiniai Lietuvos metraščio pasakojimai, kuriuose rašoma „karalius Traidenis“, „karaliaus Traidenio žemė“. Taigi, prieš „vienintelį“ Lietuvos karalių Mindaugą, pasirodo buvo dar ir karalius Netimeras, ir karalius Traidenis. O gerai paieškojus Lietuvos karalių galima rasti ir daugiau. Po Antrojo pasaulinio karo laisvajame pasaulyje atsidūrę lietuviai susidūrė su Lietuvos valdovų terminijos absurdišku suvokimu Vakarų civilizacijoje. Antai, mūsų kunigaikštis tėra valdovo sūnus, karalaitis, taigi angliškai – princas. Angliškose enciklopedijose visi viduramžių Lietuvos valdovai pavirto... „princais“! Akivaizdus absurdas – atseit, Lietuvą valdė princai, karalių sūnūs, bet pačių karalių, išskyrus Mindaugą, nebuvo, nes karaliai Lietuvoje neegzistavo! Kas gi dovanojo Lietuvai princus be karališkųjų tėvų? Akivaizdu, kad „betėvius princus“ Lietuvai padovanojo senovės istorikai, o jų dosnią tradiciją iki šiol tęsia ir šiuolaikiniai istorijos mokslo autoritetai.
O tokių, neapsikrikštijusių, taigi, ir popiežiaus patepimo negavusių Europos valstybių valdovų pirmajame tūkstantmetyje buvo daug. Kaipgi jie ten buvo vadinami? Ogi, pasirodo, Europoje tokių problemų kaip su Lietuvos karaliais, nekildavo. Romos imperijos valdovai buvo vadinami „reges“. Ostgotų vadas Teodorikas, vandalų vadas Genzerikas, herulių vadas Odoakras ir daugybė kitų gentinių junginių vadų, prekiavusių ar kariavusių su Romos imperija, kronikose taip pat vadinami „reges“, t. y. karaliais. Tie viduramžiški „reges“, t. y. karaliai, pradžioje neturėjo nieko bendro su bažnytiniu aktu – patepimu šventaisiais aliejais ir vainikavimu, keliant juos į sostą. Bažnytinis aktas atsirado tik VIII amžiuje ir nuo tada tvirtai prigijo Vakaruose. Tačiau bažnytinis tų „reges“ pakėlimo aktas nenuneigė jų pirmykštės reikšmės, ženklinusios savarankiškus, niekam nepriklausius valdovus. Pagoniški Lietuvos valdovai irgi buvo vadinami „reges“, kaip tik ta, paskutine, prasme. Rex – karaliaus titulas – kilo Vakarų pasaulyje ir Bažnyčia nuo VIII amžiaus jį pašventino bei pavertė sakramentu. Pakėlimas į karališką sostą pasidarė neginčijama bažnyčios privilegija. Bet pagoniškų karalių, tiek Lietuvos, tiek kitų Europos valstybių, ji nelietė. Šie buvo tituluojami karaliais (reges) pirmykšte, „priešbažnytine“ to žodžio reikšme.
Negalėdami paneigti fakto, kad Romos popiežiai savo laiškuose, rašytuose Lietuvos valdovams, į Lietuvos valdovus kreipdavosi „reges“, t. y. „karaliau“, Maskvos oponentai sugalvojo paaiškinimą, kad, atseit, Romos popiežiai savo laiškuose Lietuvos valdovams taip rašydavo, nenorėdami užgauti Lietuvos valdovų, norėdami juos pamaloninti. Na, pirmiausiai tai toks teiginys yra „laužtas iš piršto“, nes kas dabar gali paaiškinti, ką prieš pusę tūkstančio metų galvojo popiežiai, rašydami laiškus Lietuvos valdovams. Tokius „paaiškinimus“ paneigia vidinio naudojimo Vatikano dokumentai, kuriuose popiežiai Lietuvos valdovus taip pat vadina „reges“, t. y. „karaliais“. Lyginant kelių šimtmečių senumo Europos valstybių valdovų titulus, reikėtų prisiminti ir tais laikais sklandžiusius juokelius apie vokiečių valstybes, kurių tais laikais Europoje buvo daugybė. Tada buvo juokaujama, kad kai kuriose tų valstybėlių net nebuvo galima surengti karinių pratybų, neišprovokuojant karo su kaimynais. Mat, jų teritorijos buvo tokios mažos, kad kurioje jos vietoje bepastatytum patranką, patrankos sviedinys vis vien kris jau kaimyninėje valstybėje. Būtų juokinga, jei šiandieninių Andoros, Monako ar Lichtenšteino, valdovai būtų bandę tituluotis karaliais. Bet yra ne mažiau juokinga, kai Lietuvai, pagal valstybės teritoriją buvusiai pačia didžiausia Europos valstybe, bandoma nepripažinti karalystės statuso.
Tad kas gi buvo anais laikais Lietuvos valstybė: Didžioji Kunigaikštystė ar Karalystė? Aš neabejoju, kad, pavyzdžiui, mūsų vietoje būdami, lenkai (o ir daugelis kitų) savo valstybę pavadintų jų svorį atitinkančiu pavadinimu – Karalyste. Manau, kad dauguma valstybių, jeigu jos, kaip ir Lietuva, tuo metu būtų buvusios didžiausiomis pagal teritoriją Europos valstybėmis, savo valstybę vadintų Karalyste. Tad aš negaliu prieštarauti tiems lietuviams, kurie siekia atkurti tikruosius istorinius (pasauliui suprantamus) Lietuvos valdovų (iki XV a. pradžios) titulus – Karaliai. Aš suprantu, kad tai nėra koks patriotinis įnoris, o yra siekis atkurti istorinį teisingumą (kurį mus pavergusios valstybės mums buvo uždraudusios), o yra būtinybė, siekiant būti suprastiems civilizuotų valstybių tarpe, vartojant visame civilizuotame pasaulyje priimtus ir jam suprantamus valdovų titulus – Karaliai.
Dar teko girdėti paaiškinimą, kad mes pradedam bereikalingą ginčą dėl Lietuvos valdovų vardo. Esą mūsų protėviams buvo visai nesvarbu, kaip buvo vadinami Lietuvos valdovai, kadangi viduramžiais ir Karaliaus titulas, ir Didžiojo Kunigaikščio titulas, esą, reiškė tą patį. Bet jei tai atitinka tikrovę, tai kuo tada paaiškinti Vytauto Didžiojo pastangas, siekiant Karaliaus titulo. Jis sugaišo daugybę metų, siekdamas įgyti Karaliaus karūną. Tai – akivaizdus įrodymas, kad Vytautui Didžiajam buvo didžiulis skirtumas tarp Didžiojo Kunigaikščio ir Karaliaus titulų. O ir lenkai sugaišo daugybę laiko, išliejo daugybę energijos, įsigijo daugybę priešų, stengdamiesi neleisti Vytautui Didžiajam karūnuotis karaliumi. Juk tai neabejotinai įrodo, kad lenkai ir tada manė, o ir dabar tebemano, kad tarp Didžiojo Kunigaikščio ir Karaliaus titulų yra didžiulis skirtumas. Viduramžių Europoje pavadinimo Kunigaikštis nebuvo. O ir dabar tokio pavadinimo europiečiai nesupranta ir savo kalbose šį žodį verčia žodžiu princas, reiškiantį karaliaus sūnus. Manau, kad mums reikia išbristi iš šio nelogiškumo ir grįžti į visame civilizuotame pasaulyje priimtas sąvokas karalius ir karalaitis. Tą reikėjo padaryti prieš kelis šimtmečius, bet, deja, tuo metu Lietuvai buvo primestas lenkiškasis istorijos supratimas, vėliau – rusiškasis. Dabar, gyvendami nepriklausomoj Lietuvoj, turėtume šį klausimą spręsti matydami jį lietuvio akimis.
Atgal
