VISUOMENĖ
2024.05.30. Skambantys atsiminimai – dainuoja Nijolė Ambrazaitytė
Lidija Veličkaitė
Korespondentė
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarei operos solistei Nijolei Ambrazaitytei (1939 02 21 – 2016 11 27) šiemet būtų suėję 85 metai. Lietuvos Respublikos Seime kovo 19 d. tylos minute buvo pagerbta ši iškili asmenybė. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Romas Gudaitis kalbėjo: „Pasiklausykime mintimis N. Ambrazaitytės balso, jos nepakartojamo mecosoprano dešimtyse klasikinio ir lietuviškojo repertuaro operų, kur ji dainavo atlikdama pagrindinius vaidmenis savo teatre ir gastrolėse. Pasiklausykime N. Ambrazaitytės balso Sąjūdžio mitinguose ir, žinoma, šiuose rūmuose, istorinėje salėje. Tauta pašaukė savo garbingą dukrą ir garsi solistė, menininkė, turėjusi didelę kūrybinę ateitį, žengė lemtingą žingsnį – išreikšti Tautos valią.
Mums didelė garbė ir laimė, jog teko stovėti viena, vieninga greta lemtingomis, dramatiškomis Lietuvai ir Nepriklausomybei akimirkomis. Mes, kolegos, tada ir atradome garsios menininkės, solistės asmenybę, sugebančią mąstyti ir veikti valstybiškai. Šiame drąsiame, toliaregiškame veiksme išsaugoti ir kiti turtingos talentų meninės individualybės bruožai, kurie negalėjo nežavėti. Nuoširdi ir jautri, tiesi ir įsiklausanti, reikli sau ir kitiems, bendrą ir individualią atsakomybę bei aukščiausiąjį tikslą suvokianti – tokia pasimatė Nijolė mums visą mūsų misijos atlikimo metą.“
Vilniuje esančiuose Lietuvos muzikų rėmimo fondo Stasio Vainiūno namuose nuo rugsėjo iki birželio mėnesio kiekvieną trečiadienį rengiami tradiciniai Trečiadienio vakarai, kuriuose skamba S. Vainiūno ir jo amžininkų kūriniai, taip pat rengiami įvairūs kompozitorių, dainininkų paminėjimai. Balandžio 17 d. vakaras Justino Marcinkevičiaus žodžiais „Dainuoju Lietuvą“ buvo skirtas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarės operos solistės Nijolės Ambrazaitytės 85-osioms gimimo metinėms paminėti. Renginio globėjai: N. Ambrazaitytės sūnus Augis Ambrazaitis, marti Svetlana Ambrazaitienė, pianistė Jevgenija Jelesina, Lietuvos muzikų rėmimo fondo vadovė Liucija Stulgienė. Renginį vedęs Stasio Vainiūno namų vadovas muzikologas Vaclovas Juodpusis padėkojo visiems, kurie surengė šį jubiliejų ir skyrė daug dėmesio, kad ši kamerinė salė visapusiškai primintų mums N. Ambrazaitytę.
.jpg)
Nijolė Ambrazaitytė-Eboli iš Dž. Verdi operos "Don Karlas"
Nijolė Ambrazaitytė - Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje
Pradžioje renginio dalyviai turėjo progą, išgirsti N. Ambrazaitytės, akomponuojant Jevgenijai Jelesinai, įdainuotas lietuvių liaudies dainas, taip pat gėrėtis Aldonos arija iš Amilcare Ponchielli operos „Lietuviai“.
Pakviesta kalbėti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė apibūdino ją kaip visiems žmonėms prieinamą asmenį. Pasak klubo prezidentės, kuo žmogus intelektualesnis, tuo jis paprastesnis. Kaip deputatė N. Ambrazaitytė iš savo rinkėjų gaudavo daugybę laiškų su įvairiais prašymais ir labai dažnai į juos atsižvelgdavo. Gyvenimas suteikė jai galimybę atstovauti žmonėms, ir ji tai atliko sąžiningai. Aukščiausioje Taryboje ji dirbo Gamtos apsaugos komisijoje. Kaip meninės sielos žmogus Nijolė turėjo gamtos pojūtį, kuris persidavė ir į jos muzikinę veiklą. Aukščiausioje Taryboje retokai kalbėdavo, tik tada, kai turėdavo ką pasakyti. Ir Kovo 11-ąją Nijolė žinojo, kaip elgtis, nes Lietuvos valstybingumą jai įskiepijo įšalo žemė Sibire, kurioje jai teko pabūti.
Klubo prezidentė priminė, kad tuo laikotarpiu Nijolei buvo užtrenktos visos durys patekti į užsienio scenas. Ji jautė tą nuoskaudą, bet jau buvo įpratusi išgyventi sąlygomis, kurios kartais atrodo neįmanomomis.
Dovanojusi Lietuvos muzikinei kultūrai daugelį knygų, monografijų, tarp jų „Nijolės Ambrazaitytės žvaigždė“ prof. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė pasidžiaugė susirinkusia garbia auditorija ir priminė, kad kalbėti apie turbūt retai pasaulyje esantį grūdą, iš kurio gražiais pluoštais išspinduliavo gėris, grožis, meno pasiekimai visai kartai tų žmonių, kurie tuo laikotarpiu gyveno. N. Ambrazaitytė nebuvo asmenybė sau, ji buvo visų Lietuvos žmonių persona. Nijolės balsas iš tikrųjų buvo ypatingas ir labai gražiai apie tai yra rašiusi operos solistė Giedrė Kaukaitė: „Kad įsitikintum, koks gražus ir kokybiškas Nijolės balsas, pakanka pasiklausyti trumpo vokalinio pratimo režisierės Dalios Bičiūnaitės-Kutavičienės dokumentiniame filme „Dainuoja Nijolė Ambrazaitytė“ (LTV, 1977 m.). Tai nedidelės apimties trigarsis, pakartotas du kartus legato ir vieną kartą staccato. Tame trigarsyje slypi visas jos balso kodas – turtingas tembras, tirštas, stangrus, bet skaidriai perregimas tūris ir svari apimtis, galia ir konkrečios pereinamosios natos – iškalbingieji balso tipo atpažinimo ženklai. Tasai kodas – tai natūralus jos balso grūdas, balso gyvybingoji sėkla, trumpa formulė, taisyklė, jos „daugybos lentelė“, kurią ji intuityviai, o įgudusi ir sąmoningai taikė ne tik pratimų platesnei amplitudei, bet ir kūriniams – dainoms, romansams, arijoms, operų partijoms. <...> Pasakyta, kad dainavimas – tai psichofizinis procesas, materialaus balso ir dvasios sąveika. Nijolės Ambrazaitytės atveju jos unikalioji prigimtis – tobulas balsas, stiprus dvasinis pradas, temperamentas, vokalinio aparato ištvermė bei asmenybės jėga lėmė galimybę jos įgimtoms duotybėms tapti kone idealiai darnia visuma. Nijolę išugdė jos repertuaras. Kultūrinės aplinkos veikiama, pedagogės jautriai koreguojama, ji natūraliai stiprėjo drauge su vis sudėtingesniais kūriniais, juos sėkmingai įveikdama ir unikalų savąjį balsą turtindama bei tobulindama.“
Profesorė džiaugėsi, kad renginyje nuskambėjo Nijolės dainuojama aukštu diapazonu, su poetiškais epizodais ir giliomis potekstėmis Aldonos arija. Šiandien šią ariją dainuoja soprano balsu. Nijolė buvo mesosopranas. Ji turėjo didžiulį repertuarą ir visų žanrų. Ypatingai paminėtina jos duetas su operos soliste Irena Milkevičiūte V. Belini operoje „Norma“, kur ji atliko Adaldžiza vaidmenį, Eboli – Dž. Verdi operoje „Don Karlas“, Karmen – G. Bizet operoje „Karmen“ Aldonos – Amilcare Ponchielli operoje „Lietuviai“. Profesorė paminėjo, kad Nijolė buvo labai fotogeniška, jai labai tiko grimas, kuris scenoje ją darė labai išraiškingą. Taip pat priminė Nijolės parašytas knygas: „Virš mūsų poliarinė pašvaistė“, kurioje autorė, būdama devynerių metų kartu su seneliais ir kitais giminaičiais netoli Šiaurės poliaus išbuvusi devynerius metus (1948-1957), kentėdama badą, šaltį, alinantį darbą, nuostabiai aprašo rūstų Sibiro gamtos grožį. Kitoje knygoje „Skambantys operos klavyrai“ Nijolė rašo apie savo muzikinį kelią.
Operos solistė Sofija Jonaitytė, žiūrėdama į sienose iškabintas N. Ambrazaitytės nuotraukas, prisiminė, kaip operose su ja dainuodavo duetus. Mesosoprano partija turėdavo truputį neigiamą atspalvį, dažnai jos būdavo varžovės, bet tai netrukdė bendradarbiauti. Solistė sakė, kad Nijolė nemėgo daug šnekėti, kad kartais nepasakytų ko nors netinkamo, ką galima buvo apskųsti saugumui. Bet visada šypsojosi ir šalia jos kažkaip būdavo ramu.
Buvusiai Valstybinio akademinio operos ir baleto teatro gydytojai Violetai Budrienei, kuri 1966 m. buvo paskirta balsų apsaugai, neteko gydyti N. Ambrazaitytės. 1959-1966 m. Nijolė studijavo Lietuvos SSR valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir 1966 m. kovo 1 d. buvo priimta dirbti į Lietuvos SSR valstybinį akademinį operos ir baleto teatrą solistės pareigoms (mecosopranas). Kaip išsireiškė gydytoja, Nijolė matyt buvo sveikos prigimties ir užsigrūdinusi. Bet gražiai išvystytas Nijolės balso klostes, kurios gamina garsą, jai teko matyti. 1974 m. Operos ir baleto teatras įsikūrė naujame pastate, tad gydytoja dėkoja likimui, kad dažnai teko klausytis gražaus Nijolės balso repeticijose ir spektakliuose. Nijolė buvo gabi ir kaip aktorė. Nuo 1979 m. ji pradėjo dirbti dėstytoja Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Nuo 1988 m. – Vilniaus tremtinių bendrijos narė ir paskirta bendrijos Kultūros skyriaus pirmininke.
Renginio pradžioje paprašytas nors prisiliesti prie S. Vainiūno namuose esančio fortepijono, prof. Vytautas Landsbergis tiesiogine prasme jį „prakalbino“. Ir taip pat paprašytas tarti baigiamąjį žodį, profesorius sakė, kad iš praeities atplaukia prisiminimai, kaip ir visas gyvenimas, kurį tempiame su savimi kaip kokį didžiulį lagaminą ir užmirštame, kas jame yra. Padėkojo už šį suruoštą prisiminimų vakarą ir džiaugėsi dar kartą išgirdęs Nijolės balsą. Tačiau apgailestavo, kad renginys mažoje patalpoje ir nėra kur tam galingam balsui pasireikšti. Net įsivaizdavo, kad sėdi milžiniškoje salėje ir skambanti Aldonos arija su visomis Nijolės balso aukštumom ir žemumom užpildo erdvę. Taip pat priminė Nijolės apsisprendimą ateiti į Aukščiausiąją Tarybą, jos įsitikinimą Tėvynės ateitimi.
Minėjime doc. Aušra Stasiūnaitė atliko Justino Marcinkevičiaus žodžiais B. Dvariono harmonizuota dainą „Oi užkilokit vartelius“ ir S. Yradier „Balandėlė“. Keletą dainų atliko docentės dainavimo klasės studentės. Operos solistė Irena Zelenkauskaitė padovanojo Č. Sasnausko – J. Žilevičiaus V. Kudirkos eilėmis dainą „Karvelėli“, E. Grigo „Rožės“ ir F. Šuberto „Ave Maria“. Ramutė Kalnėnaitė violončele griežė B. Dvariono „Elegija canzonetta“. Visoms atlikėjoms akomponavo Jevgenija Jelesina.
Nepriklausomybės Akto signatarės operos solistės N. Ambrazaitytės 85-ųjų metinių minėjimo tęsinys – gegužės 14 d. Vilniuje, Muzikos magijos klube (steigėjas Artašes Gazarian, direktorė Jurgita Gazarian) – „Skambantys atsiminimai – dainuoja Nijolė Ambrazaitytė“ Renginio metu skambėjo N. Ambrazaitytės įdainuotose vinilinėse plokštelėse lietuvių liaudies dainos, operų arijos ir senosios muzikos opusai. Muzikologė Lukrecija Stonkutė pasakojo įdomiausius Nijolės biografijos momentus ir turtingą jos meninį palikimą: „Nijolės gyvenimo kelias buvo kupinas iššūkių, pradedant nuo atsiskyrimo šeimoje, tremties Sibire, iki pasiryžimo siekti savo svajonės ir galiausiai tapti viena iškiliausių Lietuvos menininkių.“
Apie tris dešimtmečius Nijolei akomponavusi Jevgenija Jelesina priminė, kaip ji labai jautriai įsigilindavo į gamtos įvaizdžius, jos sielai artimas lietuvių liaudies dainas. Atostogaudama Šventojoje, kur turėjo nedidelį namelį, kiekvieną vakarą Nijolė eidavo palydėti nusileidžiančios saulės. Pajūrio kopose pažinojo visas gėles ir augalus, dažnai suderindavo iš gėlių puokštelę savo namams papuošti.
Dar būdama studentė aktorė ir režisierė Alvyda Čepaitytė- Sipienė, gyvenusi su Nijole viename bendrabučio kambaryje, labai džiaugėsi šiuo nepaprasto grožio vakaru: „ Pakilome iki Nijolės angelų drauge su ja ir tas kasdieninis žodis nelabai tinka. Juk, paprastai aukštos natos daugelio dainininkų dažnai būna įkyrios, o Nijolės balsas kažkoks dieviškas aksominis, nepaprastai gražiai rezonuojantis. Šitokią asmenybę, turinčią dievišką balsą, turėjo girdėti pasaulis. Tačiau gyvenimas kartais žiaurus, kasdieniškas, plaukiantis neteisingai.“ Nors aktorei teko Nijolę gerai pažinti, prisidėti prie jos rašomų knygų redagavimo, bet kažkaip ji vis tiek jai liko paslaptinga.
Šiais jubiliejiniais Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarės operos solistės N. Ambrazaitytės metais tikėkimės sulaukti dar ne vieno jai skirto renginio.
Atgal
