VISUOMENĖ
2024.05.30. GLOBALISTAMS VARLIAGYVIAI YRA VERTINGESNI UŽ ŽMONES
Rimvydas Žiliukas
Istorikas
Globalizmas (dar vadinamas ir liberalkomunizmu) yra viena iš tarptautinių santykių teorijų, dažnai tapatinama su neomarksizmu. Kas gi vienija šias dvi, atrodytų tokias viena kitai svetimas ideologijas: rusiškąjį komunizmą ir vakarietiškąjį liberalizmą? Ir vienija taip stipriai, kad jiems abiems jau vartojamas bendras pavadinimas liberalkomunistai. Ogi juos vienija vienas jų labai nekenčiamas žodis – nacionalizmas. Tarptautinio žodžio nacionalistas lietuviškas atitikmuo yra tautininkas. Šis žodis reiškia savo tautą mylintį žmogų. Atrodytų, kam gi gali nepatikti žodis meilė: meilė mamai, meilė dukrai, meilė tėvynei, meilė gimtinei? Sovietų Sąjungoje sąvoka nacionalizmas buvo niekinama. Tačiau suvokdami, kad pats savaime šis žodis nėra blogas, komunistai vartodavo sąvoką buržuazinis nacionalizmas. Nusižiūrėję į komunistus liberalkomunistai vartoja sąvoką agresyvusis nacionalizmas. Bet kam gi šis dirbtinė sąvoka? Juk jei normalus, taikus nacionalizmas perauga į agresyvųjį, tai nuo seno jam pavadinti buvo ir tebėra naudojamos sąvokos nacizmas arba šovinizmas.
Protestuodami prieš liberalų brukamą ideologiją, Anglijos rinkėjai pasirinko išstojimą iš Europos Sąjungos
Pasaulyje vyksta spartūs globalizacijos procesai. Ir tai džiugina žmones. Mes, lietuviai, kaip ir visi Europos Sąjungos gyventojai, aišku, tam pritariame, džiaugiamės, kad galime laisvai važinėti po Europą. Dabar, važiuojant į kaimynines šalis, nereikia vargti, kol gausi vizą, nereikia daugelį valandų gaišti pasieniuose. Bet su globalizacija atsirado ir globalizmas, kurį daugelis enciklopedijų tapatina su neomarksizmu. Bet Markso, Lenino, Stalino, Mao, pasekėjai išnaikino daugiau kaip šimtą milijonų niekuo nenusikaltusių savo valstybių piliečių. O dabar prie globalizacijos ir vėl prisišliejo marksiukai, leninukai, stalinukai, brežneviukai, neigiantys tautų teises egzistuoti.
Pasivadinę globalistais, dangstydamiesi kilniu kovos prieš nacizmą vardu, jie ir toliau dirba tą patį tautų niekinimo ir jų naikinimo darbą. Antiglobalizacijos judėjimai, nepatenkinti kultūrinių ir tautinių skirtumų naikinimu, aplinkos niokojimu, pasisako prieš neoliberalią pasaulio tvarką. Globalistai, kaip jiems yra įprasta, perlenkia lazdą. Gindami nevaržomo judėjimo laisvę, globalistai nusišneka iki to, kad smerkia pasienio policininkus, kurie bando neleisti į Europos Sąjungą jėga besiveržiantiems „emigrantams“, laužyti pasienio užkardas. Bet tokiems „emigrantams“, laužantiems pasienio užkardas, mėtantiems į pasieniečius akmenis, geriau tiktų pavadinimas – įsibrovėliai. Aš įsivaizduoju kas būtų, jei europiečiai, laužydami pasienio užkardas ir mėtydami akmenis į pasieniečius, bandytų patekti į kokią nors Afrikos, Azijos ar Lotynų Amerikos valstybę. Afrikos, Azijos ar Lotynų Amerikos valstybių sienų pažeidėjus Europos globalistai smerkia ir nebando išlaisvinti iš kalėjimų šių šalių sienų pažeidėjų, aiškindami, kad jie gerbia Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos valstybių teritorijų suverenumą bei jų sienų neliečiamybę. Tai kodėl gi globalistai taip nevienodai traktuoja sienos pažeidėjų elgesį? Visa tai jau kvepia rasizmu, tik jau kitokios spalvos rasizmu. Jei keletą šimtmečių pasaulyje vyravo baltųjų vykdomas rasizmas, kai buvo tyčiojamasi iš juodaodžių, juodaodžiai buvo niekinami, tai šiandien jau reiškiasi juodasis rasizmas, kai tyčiojamasi iš baltaodžių.
Prieš keliasdešimt metų Vakaruose buvo platinami anekdotai, kuriuose pradėta tyčiotis iš blondinių, kaip iš kvailų, bukagalvių moterų, nes jos niekaip negali suprasti, ką joms sakai ir jos viską išsiaiškina idiotiškai. Įsivaizduoju, koks pasipiktinimas būtų kilęs, jei tokie anekdotai žiniasklaidoje būtų platinami apie juodaodes, mulates, metises ar geltonaodes moteris. Bet niekur neteko girdėti, kad kur nors būtų piktinamasi patyčiomis iš blondinių. Priešingai, toks humoras kelis dešimtmečius buvo labai madingas. Tokios patyčios iš blondinių tapo įprastu reiškiniu Europos šalių žiniasklaidose ir niekas dėl to nesipiktino. Tie juokeliai galų gale visiems nusibodo, tad dabar jų jau nesigirdi...
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir sutriuškinus nacistinę Hitlerio valstybę, atrodė, kad pasaulis pasuko demokratijos link. Išsiskyrė tik komunistinė Stalino imperija, bet ji atsiliko nuo demokratiškojo pasaulio beveik visose srityse ir buvo aišku, kad ji ilgainiui žlugs. Taip ir atsitiko. Lietuviai, JAV kongreso nuomone, suvaidino svarbiausią vaidmenį griaunant šią „blogio imperiją“. Atrodė, kad pagaliau Europa pasuko demokratijos keliu. Bet prasidėjo neaiškumai: koks gi yra tas demokratijos kelias? Visos valstybės kuria savo ateitį, remdamosios savo praeitimi – savo istoriniu pasakojimu. Remdamosios savo istoriniu pasakojimu valstybės grindžia ir savo teritorines pretenzijas. O Europos Sąjunga neturi savo europinio istorinio pasakojimo, Europos Sąjunga jį dar tik kuria. Demokratija leidžia reikštis įvairioms pažiūroms, įvairioms ideologijoms. Tam negalima nepritarti. Atsirado ir globalizmas, kuriam ir aš anksčiau džiaugsmingai pritariau. Bet globalistai ėmė skelbti, kad tautos yra nepageidaujamos atgyvenos. Jie nesiūlo fiziškai jas išnaikinti tik stengiasi joms padėti greičiau „natūraliai“ numirti, privežant emigrantų...
Europos Sąjungoje prasidėjo išvalstybinimas ir tautų maišymas, siekiant, kad nebebūtų tų nacionalizmų, iš kurių, kaip teigia globalistai, gali kilti daug bėdų. Tokia griovimo ideologija ėmė mane stebinti. Šiandieninė Europos Sąjunga eina Stalino ir Hitlerio keliu, kurie taip pat kūrė „šviesų rytojų“ be jokių tautų su viena valstybinė kalba (Stalino imperijoje – rusų, o Hitlerio imperijoje – vokiečių kalba). Bet juk demokratijos principai skelbia visų su visais sugyvenimą. Puikus tokio tautinio pakantumo pavyzdys yra Šveicarija, kuriose gyvena keturios tautos. Šveicarijoje visoms keturioms tautoms ir jų keturioms kalboms garantuotas valstybinis statusas, jų išlikimas, ir todėl jos visos puikiai sugyvena. Demokratija kaip tik stengiasi sudaryti sąlygas išlikti tautinėms mažumoms. Štai iš ko turėtų imti pavyzdį Europos Sąjunga, o ne iš globalistų Stalino ir Hitlerio.
Mes, lietuviai, tūkstantmečiais buvome lyderiai šioje srityje. Skirtingai, nei dauguma grobikiškų pasaulio tautų, besistengusių praryti visas, jų kelyje pasitaikiusias tautas ir tauteles, lietuviai savo valstybėje sudarydavo sąlygas išlikti netgi toms tautinėms mažumoms, kurių jau net jų tėvynėje neliko. Ir to rezultatas puikus: Lietuvos Karalystėje, vėliau imtoje vadinti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, niekada nebuvo tautinių ar religinių karų. Tuo lietuviai ryškiai išsiskyrė iš kitų tautų. Tad manau, kad ir Europos Sąjungai būtų geriau pasukti lietuviškuoju tautų sugyvenimo keliu, o ne Europai ir Rusijai būdingu tautų naikinimo keliu, sukeliančiu tautų tarpusavio neapykantą ar netgi skerdynes.
Rusijos istorinis pasakojimas grindžiamas stipriu valstybingumu, imperiniu tapatumu ir imperinės savimonės ugdymu. Rusija tik džiaugiasi, kad ES vykdo tokią politiką, kuri išistorina Europos Sąjungos tautas ir dėl to silpnėja tautų istorinis mąstymas. Tarsi istorija mums nebereikalinga – mes gi be sienų, apie tautiškumą kalbėti net nebereikia. Bet Rusijos bandymai apšmeižti Lietuvos partizanus patvirtina, jog tautos yra jėga, labai svarbi Europai.
Pasimetusi Europos Sąjunga pagaliau suvokė būtinumą kurti savo istorinį pasakojimą. Tai liudija ir tai, kad Lietuvai reikalaujant Europos Sąjunga priėmė nutarimą stalininės okupacijos metais Lietuvoje vykdytiems trėmimams, kalinimams ir žudynėms pripažinti genocido statusą. Tai liudija ir tai, kad reikalaujant Europos Sąjungos šalims, pusšimtį metų buvusioms Stalino sukurtoje Sovietinėje imperijoje, buvo priimtas sprendimas Antrojo pasaulinio karo sukėlėju laikyti ne tik hitlerinę Vokietiją, bet ir Sovietų Sąjungą. Dabar jau visa Europa pripažįsta, jog buvo du okupantai, lygia dalimi pradėję karą.
Geopolitinėje kovoje būtina turėti argumentus, paremtus savuoju istoriniu pasakojimu, jungiančiu europiečius į naują tapatumą. Tačiau Europos Sąjunga neturi savojo istorinio pasakojimo. ES politinis elitas nenori grįžti prie nacionalinių istorijų. Esame neapsisprendimo padėtyje: kokie mūsų istoriniai įrankiai geopolitinėje kovoje, kam priklausys dalis Europos? Pirmiausia, Baltijos šalys yra pačiame kovos centre. Rusija visą laiką tikrino: ar amerikiečiai pasiryžę žūti dėl Narvos? Ar jie vėl pasiruošę veltis į karus?
O Putino Rusija muštruoja rusus atsako agresoriams dvasia. Kišdamasi į demokratinių Vakarų pasaulio valstybių žiniasklaidą, Rusija pasinaudoja demokratinėmis visiems suteikiamomis sąlygomis: superka arba pati finansuoja Vakarų radijo bei televizijos kompanijas, laikraščius. Rusijai padeda ir Vakarų liberalų sparno – globalistų pareiškimai, kuriems taip pat, kaip ir Rusijai, nepatinka tautinės Europos valstybės. Sovietų Sąjunga kūrė sovietinę liaudį, kurioje nebus tautų ir bus viena kalba – rusų. Žymi dalis šiandieninių Vakarų liberalų taip pat nori Europos Sąjungos be sienų, į kurią galėtų atvykti kas tik panorėjęs, ir kurioje būtų katalikų, liuteronų, musulmonų, budistų ir kitų religijų mišinys, kurioje gyventų įvairių rasių žmonės, kalbantys viena anglų kalba ir laikantys save viena europiečių tauta. Tokie liberalų propaguojami tikslai labai skaldo Europos Sąjungos vienybę ir gresia jos griūtimi. Pirmu to požymiu tapo Anglijos breksitas, kai šalies rinkėjai pasirinko išstojimą iš Europos Sąjungos, protestuodami prieš tokią liberalų brukamą ideologiją. Jei griūtis tęstųsi ir Europos Sąjunga subyrėtų į visiškai atskiras valstybes, tai būtų Europos tragedija ir didžiulė Rusijos pergalė prieš Europą, ir prieš Vakarų pasaulį.
Prancūzijoje pasirodė knyga apie sparčiai augantį musulmonų emigrantų iš Afrikos skaičių. Šioje šurmulį sukėlusioje knygoje pateikiamos prognozės: po kelių dešimtmečių šie daug vaikų gimdantys emigrantai Prancūzijoje sudarys daugumą. Bandau įsivaizduoti: ką apie tai pasakytų pasaulio išminčiai? Visi pasaulio išminčiai, visi humanistai, siekia išsaugoti pasaulio įvairovę. Jie teigia, kad raganosių, banginių, pandų išnykimas būtų nuostolis žmonijai. Globalistai pritaria pasaulio augmenijos, gyvūnijos įvairovei, siekia, kad žmonija privalo išsaugoti gandrus, žiogus, netgi varliagyvius. Bet žmonėms, tautoms globalistai šio įvairovės principo kažkodėl netaiko. Tautas jie siekia išnaikinti. Štai pastarąjį dešimtmetį Europos Sąjunga siekia bausti Lenkiją, už jos siekimą išsaugoti lenkų savitumą. Susipažinus su tokia prieštaringa globalistų „logika“, kyla klausimas:
– Kuo gi globalistams lenkai yra blogesni už varliagyvius?
Atgal
