VISUOMENĖ
2024.05.30. TANGO Mano Vilniau ir tamsus kieme, talpinęs kūrėjus ir girtuoklius, ieškančius tos ,,gerosios vietos“
Petras Deltuva
Dailininkas skulptorius
Nejau ir manyje godulys prabudo laipsniams ir dideliam šaukštui, būtinai iš geresnio metalo, ne aliuminio? Ilsėjausi sanatorijoje gražiausiu vardu ,,LIETUVA“. Žiema ir vakarai tušti – buvau vienas. Suvijo menų kūrėjus po vienu stogu. Daktarai rūpinosi mūsų sveikatomis, nes visi buvome išbalansuoti, ištampyti visokių ,,meno tarybų“ ir duonos klausymais suapvalintais – kad tik neužgauti kokį ar kokią funkcionuojančią ar komunistų partijos bosą, nes po to tu būsi gyvas užkastas (,,jie nekerštauja “). Nosis, tik nosis bus palikta oro erdvėje, kad neuždustum. Kam šito veiksmo? Bus ramiau gyventi draugų ,,aplinkoje“? Vienas kitam sakyti pagyrimo liaupses: ,,Koks jūs talentingas ir išmintingas, jūsų paskutinis darbas atsistojęs į išrinktųjų kūrėjų gretą, iššokote net į priekį, ar ne laikas nepagalvoti apie nusipelniusį vardelį, nes jau ir komunistų partijai kažkaip nemalonu išgirsti apie jus kaip eilinį. ,,Talentus jie nedusina“ – jie žino, kad konkurentai mezga voratinklio plonumo intrigas. Draugas man persakė, kai baigėme tuštinti butelį bulgariško vyno. Jis man atskleidė tokią tiesą. Reikia mažos padėkos. Aš tiesiai: ,,Kiek?“ Jis užrašo ant popierinės servetėlės skaičių ir taria: ,,Tai tokie Tarybų Sąjungoje pamaloninimo standartai“. Jis nusiperka to paties beskonio vyno ir per sniego pusnis slenkame prie LIETUVOS. Mano liežuvis suminkštėjęs, koks bebūtų vyno skonis, jo paklausiau: ,,Su ta patranka eisi į trečią aukštą?“ Jis atsakė: išvyko vakar, teatre roles skirstysis naujam pastatymui. Jam įgėliau: ,,tai liūdesys, galvoji, bulgariškas primins Paryžiaus jauną vyną? Jis buvo Paryžiuje su Maskvos išrinktais ir nupraustais kino artistais? Jis į mano akis liūdnai pasižiūrėjo. Staigiai atraportavo: ,,IKI RYTOJAUS“. Ir vyną laks, galvoju, vienas. Buvau pavasarį primiršęs, ir žiemą pamiršau. Skambina man į skylę (taip vadinau savo kūrybinę pusrūsio dirbtuvę), ilgas telefoninis skambutis. Alio kas man ramybės nesuteikia? Jis, gale laido, ir sako: Tu prisimeni žiemos Druskininkų vakarus? Sakau: O kaip. Tai tau buvo neliūdna, o aš graužiau savo pirštus iš pavydo. Tu buvai nevienas. Jis: tu užmiršai mūsų pokalbį? Yra šansas. Pasinaudoki. Jam sakau: Gerai, rytoj. Jis, ne, šiandieną.
Nulėkiau į ,,Taupomąją kasą“, atskaitė kelias kalades rublių. Pagalvojau. Laikas, po repeticijos, eis į namus. Sustojau toje vietoje, iš teatro puikiai matydavo mano ,,karietą“ .Matau, ji pastriksėdama bėga link mano džiaugsmo, atveriu duris. Tradicinis trumpas bučinys. Mano žodžiai: Mauname į Varėną, ten pavalgysime. Ji žino. Įjungė Varšuvos radijo stotį, iš ten muzika sklido, transliavo Ispanišką Tango. Ji rankas savas uždeda ant mano kelių. Automobilio variklis kala greičio skalę, pastebiu net šimtą liečia. Skuba laikas. Širdies kalba. Abu jaunystės muzikinį toną jaučia net iki alpulio saldaus artumo. Restoranas kaip iššluotas, tuščias, tik orkestras repetuoja muzikinei vakaro programai. Išimu kaladę rublių iš kišenės ir prašau: Už juos grokite ir grokite tiktai TANGO. Jų akys krypsta į kaladėlę rublių ir pradeda groti šokio muziką. O aš pajaučiau jos artumo būtinumą. Ji mane, aš ją šokio ritme glaudžiau, jausmu mylėjau, išdilo dienų beprasmybės, mūsų jausmai susiliejo, supanašėjo. Šokome, šokome ilgesio ir jausmo, ir kančios, ir šokio ritmu, noro begalybę iki ryto pirmojo saulės įėjimo į mūsų perspėjimą... į namus, į darbą. Kas tas vardas NUSIPELNĘS prieš jos buvusį artumą ir meilės šokį TANGO? Mintyse šoku su ja, ją jaučiu ir kada išeisiu į TEN (į AMŽINYBĘ) prisiminsiu, kad pats brangiausias ,,NUSIPELNĘS Vardas“ juokingas prieš meilės šokį TANGO.
Atgal
