VISUOMENĖ
2024.05.19.LIETUVYBEI ATSUKTA NUGARA
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, LŽS narys
Tauta ir jos kalba neatskiriami dalykai. Lietuvių kalba yra neatskiriama sudėtinė lietuvių kultūros dalis, lietuvybės dalis. Tai fundamentalios tautos vertybės. Kalbininkai yra pastebėję, kad mūsų, lietuvių, valstybė tai lietuvių tautos namai. Ir kalba yra viena svarbiausių jos savasčių, į kurią (kalbos požiūriu nuo nelygiateisės Liublino unijos, 1569 m.) kėsinosi vakariniai kaimynai ir į kurią daug kas iš žiniasklaidoje minimo Lietuvai priešiško pasaulio ir dabar kėsinasi. Lietuvybė kai kuriems kaimynams lyg kokia ašaka gerklėje. Beje, minėtoje sutartyje Lietuvai buvo palikti regionai su miestais Balstoge, Suvalkais, Augustavu, Seinais, Punsku, Gardinu, dabar vadinami Palenke, teisiškai priklausanti Lietuvai. Tačiau antilietuviškai nusiteikę veikėjai to nemini. Jų prolenkiški išvedžiojimai stebina. Gal jie nesuvokia, kad Lietuva yra istorijos ir tarptautinės teisės subjektas.
Lietuvai priešiškuose straipsniuose pabrėžiamas lietuviškas nacionalizmas, kaip pavojus, pirmiausia, kaimynams. Pasidomėkime truputėlį plačiau. Žinynuose rasime, kad nacionalizmas – tai tam tikros gyventojų grupės nacionalinis (tautinis) bendrumas, kurio pagrindu siekiama tautinę grupę sujungti į valstybinį darinį. Taip Europoje kūrėsi tautinės (nacionalinės) valstybės. Ne paslaptis, kad visada buvo istorinės atminties iškraipymas ir naikinimas. Tam labai tiko ir tinka nacionalizmas, kuris nėra vienareikšmis. Todėl galima kitus kaltinti radikalizmu, jo atmainomis, kaip šovinizmu ir kt. Pas mus tai draudžia įstatymai. Priešiškai nusiteikusiems tai ne motais, siekiantiems silpninti nedidelę teritoriją turinčią, neskaitlingą gyventojų skaičiumi valstybę su aiškiais jos naikinimo tikslais. Taip ir daro prieš lietuvių valstybę nusistatę asmenys, traktuodami lietuviškumą kaip kažkokį nusižengimą tarptautinei teisei, o kai kurie mūsų politikai ar visuomenės atstovai ir nuščiūva išgirdę, susimąsto, ieško kuo gi mes būsime nusikaltę. Vien dėl kažkokio efemeriško politinio korektiškumo mes daug ką nutylime ir tuo kasame duobę lietuvybei ir sau.
Sakykime, ne kokie nors žurnalistų išvedžiojimai, o yra paskelbti Lenkijos saugumo tarnybų dokumentai, iš kurių matyti kaip žiauriai buvo polonizuojamas tarpukariu Lenkijos nuo Lietuvos atplėštas Vilnius su pietryčių regionu, kaip brutaliai buvo brukama gyventojams lenkų kalba. Pavyzdžiui, norint užimti svarbesnes pareigas okupuotos Lietuvos dalyje pretendentas turėjo būti lenkas arba skelbtis esąs lenkas. Istorijoje žinomi dabar sunkiai suvokiami faktai: Ignalinos rajone išrikiuotą jaunų vyrų grupę tikrina lenkų karininkas. Jis klausia vyro, kokia jo tautybė? Išgirdęs, kad tas esąs lietuvis, trenkia jam į ausį. Tol per galvą daužo žmogų, kol išgirsta vyrą prisipažįstant esant lenku.
Netgi buvo piktnaudžiaujama daugumos lietuvių tikėjimu. Į lietuviškas parapijas atkeliami lenkai kunigai su lietuvių polonizavimo tikslu. Buvo rekomenduojama kurti lietuvių-lenkų mišrias draugijas ir kitokius susibūrimus, net vadovaujamus lietuvių, kurie, jei dar buvo nesulenkėję, tai palankūs polonizavimui. Tai buvo viena iš daugelio vietinių žmonių polonizavimo priemonių. Prolenkiški asmenys įgrūdo tai į prolenkišką erzėlyną, garsiai reklamuodami akultūrą – lietuviai patys laisvanoriškai atsisako lietuvybės ir nori būti sulenkinami! Vėliau, kad gautų naudų sau, vadindami ką galėjo lenkais, ieškojo nuolaidų, privilegijų kaip Lietuvos tautinei mažumai, nors tai tautinė bendrija, turinti etninę tėvynę, žymiai didesnę už pačią Lietuvą.
Šalies spaudoje teko skaityti lietuvybei priešiškų veikėjų samprotavimus, kad lietuvių kalbai jokie intervenciniai ar kitokie pavojai negresia, be reikalo įžiūrima pavojai ten, kur jų iš tikrųjų nėra. Štai šitaip!
Suprantama, kitų kalbų įtakos neišvengia ir lietuvių kalba. Bet kokios įtakos – pamąstykime, juk reikia protingai žiūrėti į kalbos raidą ir suprasti pasitaikančią žiaurią realybę. Tačiau kaip rodo gyvenimas, ne visiems tai suprantama, pavyzdžiui, imkime svetimžodžius, kurių mūsų bendrinėje kalboje gausėja: be jau esamų, kai kurie svetimžodžiai sugrąžinami iš užmaršties ar įvedami nauji. Jie net ginami: taip kalbėjo seneliai! O kaip jie galėjo kalbėti okupuotame, aneksuotame krašte?! Ačiū jiems, kad išsaugojo kalbą, nors neišvengė įsibrovėlių. Dabar kiti laikai, bet... Ilgą laiką nepavyksta atsikratyti slavizmo vnuk, nes LRT TV Sveikinimų koncertų vedėja Regina, pritariant dar vienam kitam TV kanalų programų sudarytojams, globoja anūkus, proanūkus ir pan., plačiai tiražuoja slavizmus, nors yra Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacija šį slavizmą keisti gražiu lietuvišku atitikmeniu: vaikaitis, vaikaitė, provaikaitis ir pan.
Žiniasklaida labiausiai darko gimtąją kalbą, nes jos paslaugomis naudojasi didelė visuomenės dalis, o prie mikrofonų įvairiausio, sakykime, plauko specialistai.
Panaši padėtis su sporto varžybų komentavimu, kur kol kas nepralenkiami kalbos šiukšlintojai yra Rokas su bendraminčiais (objektyvumo dėlei pastebėsime, kad vyresni komentatoriai, sporto apžvalgininkai yra atsargesni, apdairesni, gal labiau išprusę ir žino, pavyzdžiui, kad į krepšį kamuolio kitaip, kaip iš viršaus, neįdėsi, neįmesi, neleidžia žaidimo taisyklės, todėl nesako ir nekartoja, kad metama ar dedama į krepšį iš viršaus). Kiti lietuvių kalbos nekentėjai su jų įvairiais bendraminčiais, su politikais, Seimo nariais ar kitais veikėjais, gal piktavališkai, gal dėl kitų priežasčių, norėtų subtiliai priversti Lietuvos gyventojus palaipsniui atsisakyti gimtosios kalbos ir t. t. Tokiam vyksmui labai tinka žiniasklaida. Randamas paaiškinimas: modernėja laikai, modernėja tautos ir modernėja jų kalbos. Nieko sau modernybė: Lietuvoje įvedamos svetimos raidės ir nesuprantami diakritikai, naikinami istoriniai simboliai ir diegiama nepagarba iškilioms lietuvių asmenybėms. Einant tokiu keliu, mąstydami globaliai ir pamiršdami kaip svarbu lokaliai suprasti realybę, turėsime ne lietuvių, o hibridinę kalbą, kuria susikalbės nebent hibriukai.
Apie lietuvybės, lietuvių kalbos problemas rašyta anksčiau ir dabar rašoma, bet kas turėtų išgirsti, atrodo, tas neišgirsta, netgi kalbai žalingų svetimų raidžių įvedimo į mūsų abėcėlę neišvengta. Dabar norima diakritiniais ženklais pribaigti mūsų raštiją, o tuo pačiu ir bendrinę lietuvių kalbą.
Vilniaus rajone gyvena 48 tautybių žmonės. Argi kam nors, išskyrus vienetus, neaišku, kad viešoje erdvėje susikalbėti, bendrauti galime visi valstybine lietuvių kalba. Tačiau atsiranda teigiančių, kad galima bendrauti lenkų kalba. Eina kalba apie viešąją erdvę! O kodėl ne rusų, žydų ar kitomis kalbomis?! Taigi.
Seimūnai, įvairūs kiti visuomenės veikėjai turbūt pamiršta, kad kalbos politika turi padėti lietuviams gyventi ir išlikti. Juk kalba eina apie gimtąją Lietuvą! Kaip pastebi Nacionalinio susivienijimo atstovai, apie lietuvių kalbą naikinančių ir jos nekenčiančių nelietuvių tautybę pradėta neperseniausiai rašyti. Juk nebegalima nutylėti to, kas svarbu, nors kai kam gal ir nepatinka.
Kaip bebūtų paradoksalu, sulaukta meto, kai atkurtoje Lietuvos valstybėje lietuvių kalbos reikalus tvarko ir jos likimą sprendžia ne lietuviai. Gal vis dėlto ne normalu, kad lietuvių kalbos politiką diktuoja šiai kalbai priešiški nelietuviai... Per rinkimus rinkėjai gal nesusimąsto, kokią politinę ir moralinę teisę tokie pretendentai turi lemti mūsų kalbos raidą ir mūsų ateitį? O Seimo nariai aptarė tolesnę skundų dėl draudimo rašyti nelietuviškos abėcėlės raides su diakritikais eigą ir net ketinimus kreiptis į Strasbūro Europos žmogaus teisių teismą. Kaimynė Lenkija nelieka nuošalyje, ji jau viešai spaudžia Lietuvą įteisinti ir diakritinius ženklus. Padarę pirmą neapgalvotą žingsnį dėl trijų raidžių, dabar, vadinamiems skystablauzdžiams politikams nėra lengva.
Ir mūsų europarlamentarai iškrečia panašių išdaigų. Kaip rašo Nacionalinio susivienijimo leidinys, balsuojant už Lietuvai ir kitoms maždaug tokio dydžio valstybėms, palankų dokumentą iš 8 balsavusių mūsų šalies atstovų trys nebalsavo už dokumento priėmimą. Gal čia susiduriame su išdavikiška gyvenimo realybe: viena kalba, kita daro.
Kai kas vadina šalies balsavusių neišmanymu. Kaip bevadintum, faktas lieka faktu, o paskui skundžiamasi: ne tuos išrinkome. Gal ką beišrinktume, pasitaikys nepatenkintų. Bet gal mažiau pasitaikytų tokių, kurie lietuvybei atsuktų nugarą.
Mūsų neišmanymą, kai kurių vadinamą perdėtu tolerantiškumu, šalies nedraugai vadina mūsų silpnumu, kiti pripažįsta, kad sudaromos palankios sąlygosšliaužti putininkiškam nacionalizmui-rusiškam fašizmui ar lenkiškai akultūrai, litvinizmo ideologijai. Tik pagalvokite, pasirodo, mes negalime turėti nacionalinių simbolių, net savo sostinės neturime! Nėra jokio lietuviškumo! Išsigalvojimas! Tai bent! Jie net įtikino ir kai kuriuos mūsų istorikus. Rytuose ar vakaruose kolonializmo architektai kuria planus - gviešiasi mūsų gero, mūsų istorijos ir kitokio mūsų turto ir net žmonių. Lietuviškumas esąs ne vertybė, kaip Tėvynėje manoma - lietuvių išlikimo branduolys, o esantis lietuvių agresyvios politikos pagrindas. Kaip sako literatai, taškai jau sustojimo reikšmės nebeturi. Tikrai: lietuvių kalba esanti viena iš agresyvios politikos elementų! Štai kaip!
Sakoma, mes išties tolerantiški ir linkę atleisti, bet, papildykime, pamirštame, kad klysti – nereiškia pasiklysti. Paklydimai pasąmonės tundroj ar atogrąžų džiunglėse netrukdo tikėti teisingumu, nepamirštant, kad bus ir atpildas. Ir tai nėra nepasiekiamo siekimas.
Žiniasklaidoje buvo pagarsinta Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento dokumentas apie kai kurias rašinyje minimas ideologines pakraipas: „Litvinizmas yra radikali baltarusiško nacionalizmo atšaka, kurios vienos iš pagrindinių ideologinių nuostatų yra LDK bei ją valdžiusių kunigaikščių dinastijų baltiškos kilmės neigimas ir didelės Lietuvos teritorijos, įskaitant sostinę Vilnių, priklausomybės kvestionavimas“.
Žinoma, antilietuviški dalykai, kurie mūsų spaudoje pavadinti sapaliojimais, nesibaigia ir nesibaigs. Bet tai nereiškia, kad mes turime irgi atsukti nugarą lietuvybei-lietuviškumui ir jo sudėtinei daliai, vienai gražiausių pasaulio kalbų, seniausiai indoeuropiečių kalbai – mūsų gimtajai lietuvių kalbai.
Atgal
