VISUOMENĖ
2024.05.02. IŠ DIENORAŠČIO Fiodoras Michailovičius Dostojevskis (1821 – 1881)
Savižudis Verteris, atsisveikindamas su gyvenimu, paskutinėse eilutėse, kurias jis paliko, apgailestauja, kad daugiau niekada nepamatys „nuostabaus Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyno“, ir atsisveikina su jais.
O kaip pasireiškė šiomis eilutėmis tik ką tada pradedantis Gėtė! „Kuo gi tokie brangūs mielajam Verteriui buvo šie žvaigždynai? Tuo, kad jis suvokdavo, kiekvieną kartą stebėdamas juos, kad priešais juos jis visiškai ne atomas ir ne niekas, visa ši Dievo paslaptingų stebuklų bedugnė visiškai nėra aukščiau jo sąmonės, aukščiau jo grožio idealo, kuris slypi jo sieloje, o galbūt lygi jam ir tai daro ji giminingą su būties begalybe... ir kad už visą laimę jausti šią didžią mintį, atskleidusią jam: kas jis? – jis yra skolingas vien tik savo žmogiškajam atvaizdui. „Didžioji Dvasia, dėkoju Tau už žmogiškąjį atvaizdą, kurį Tu suteikei man.“
Žemėje aukščiausia idėja tik viena, būtent – žmogaus sielos nemirtingumo idėja, o visos kitos „aukštesnės“ gyvenimo idėjos, kuriomis gali būti gyvas žmogus, vien tik iš jos vienos kyla.
<...> aš skelbiu, kad meilė žmonijai absoliučiai neįsivaizduojama, nesuprantama ir visiškai neįmanoma be tikėjimo nemirtinga žmogaus siela. Tie, kurie atėmę iš žmogaus tikėjimą jo nemirtingumu, nori pakeisti šį tikėjimą (aukščiausio gyvenimo tikslo prasme) „meile žmonijai“, tie, sakau aš, pakelia rankas prieš save pačius; nes vietoje meilės žmonijai skiepija į tikėjimą praradusio žmogaus širdį vien tiktai neapykantos žmonijai gemalą. Tegul trauko pečiais dėl tokių mano tvirtinimų juodų idėjų išminčiai. Bet ši mintis išmintingesnė už jų išmintį, ir aš neabejodamas tikiu, kad kada nors ji taps žmonijai aksioma.
Aš netgi tvirtinu ir drįstu teigti, kad meilė žmonijai apskritai kaip idėja, viena iš idėjų, labiausiai nepasiekiama žmogaus protui. Būtent idėja. Ją gali pateisinti tik vienas jausmas. Bet šis jausmas įmanomas tik įsitikinus žmogaus sielos nemirtingumu.
<...> Savižudybė, praradus nemirtingumo idėją, tampa netgi tikra ir neišvengiama būtinybe bet kuriam žmogui, šiek tiek pakilusiam savo išsivystymo lygiu aukščiau gyvulio. Ir priešingai, nemirtingumas, žadėdamas amžinąjį gyvenimą, stipriau sujungia žmogų su žeme. Čia, atrodo, netgi galima būtų įžvelgti prieštaravimą: jeigu gyvenimo tiek daug, tai yra, be žemiškojo, ir amžinasis, tai dėl ko gi taip branginti žemiškąjį? O yra būtent priešingai, nes tikėdamas savo nemirtingumu žmogus pasiekia visą savo žemiškojo gyvenimo išmintingą tikslą. Praradus tikėjimą nemirtingumu, žmogaus ryšys su žeme nutrūksta, pasidaro trapus, nesveikas, o aukščiausios gyvenimo prasmės praradimas (juntamas bent jau kaip nesąmoningas ilgesys), be abejonės, veda prie savižudybės.
<...> „Jeigu įsitikinimas nemirtingumu taip reikalingas žmogaus egzistencijai, vadinasi, jis ir yra normali žmogaus būsena, o jeigu taip, tai ir žmogaus sielos nemirtingumas, be abejonės, egzistuoja.
Žodžiu, nemirtingumo idėja – tai pats gyvenimas, gyvas gyvenimas, jo galutinė formulė ir pagrindinis žmonijos tiesos ir teisingo suvokimo šaltinis.
Tik iš vieno šio tikėjimo (nemirtingumo), kaip aš jau kalbėjau, ir kyla visa aukštesnioji prasmė ir gyvenimo reikšmingumas, vadinasi, ir noras bei entuziazmas gyventi. O, kartoju, yra daug linkusių gyventi be jokių idėjų ir be jokios aukštesnės gyvenimo prasmės, paprasčiausiai gyventi gyvulio gyvenimą, kaip žemesnės rūšies; bet yra, ir gana nemažai, kas visų keisčiausia, iš išorės gana šiurkščių ir ydingų natūrų, o jų prigimtis, net jiems paties to nežinant, jau seniai ilgisi aukštesnių siekių ir gyvenimo prasmės. Šių jau nenuramins potraukis valgiui, potraukis gėrimams, gražiems ristūnams, ištvirkimui, rangams, valdžiai, pavaldinių nusižeminimui, šveicoriams prie jų namų durų. Toks nusišaus, būtent žvelgiant iš išorės, dėl nieko, o iš tikrųjų iš liūdesio, nors ir nesąmoningo, dėl aukštesnės gyvenimo prasmės, kurios niekur ir nerado.
Kalbama, jog rusų liaudis prastai pažįstanti Evangeliją, nežino pagrindinių tikėjimo taisyklių. Be abejo, tai tiesa, bet Kristų jie pažįsta ir nešiojasi savo širdyje nuo neatmenamų laikų. Tame nėra nė menkiausios abejonės. Kaip įmanomas tikrasis Kristaus suvokimas be mokslo apie tikėjimą? Tai kitas klausimas. Bet iš širdies kylantis Kristaus pažinimas ir tikras jo suvokimas egzistuoja. Tai perduodama iš kartos į kartą ir susiliejo su žmonių širdimis. Galbūt vienintelė rusų tautos meilė yra Kristus, ir jie myli jo pavidalą savitai, tai yra iki kentėjimo.
Didžiausias savanoriškumas tuo pačiu metu yra didžiausias savo valios atsižadėjimas. Tokia mano valia – valios atsižadėjimas. Tokia mano valia – neturėti valios, nes idealas nuostabus.
Kur slypi idealas?
Pasiekti absoliučią sąmonės ir vystymosi galią, visiškai suvokti savąjį aš ir savanoriškai atiduoti visa tai visiems. Iš tikrųjų: ką geresnio gali padaryti žmogus, gavęs viską; viską suvokęs ir visagalis?
Yra kai kas aukščiau nei dievas-pilvas. Tai būti netgi paties savęs, savojo aš valdovu ir šeimininku, paaukoti šį aš, atiduoti jį visiems. Šioje idėjoje yra kažkas nepaprastai nuostabaus, kerinčio, neišvengiamo ir net nepaaiškinamo.
Broliai Karamazovai
<...>...žmonės sutverti laimei, ir kas yra visiškai laimingas, tas turi teisę tarti pats sau: „Aš išpildžiau Dievo priesaką šioje žemėje“. Svarbiausia saugokitės melo, ypač nemeluokite [...] sau. Stebėkite savo melą ir tirkite jį kas valandą, kas minutę. Venkite pasibjaurėjimo lygiai kitais, lygiai savimi: viskas, kas jums atrodo bjauru jūsų viduje, jau vien dėl to, kad jūs tai pastebėjote savyje, savaime apsivalo. Baimės irgi venkite, nors baimė yra tik visokio melo padarinys. Niekuomet nesibaiminkite savo dvasios silpnybės, siekdami meilės, pagaliau nė savo blogų poelgių per daug nesibaiminkite. Gaila, kad negaliu jums pasakyti nieko, kuo galėčiau labiau jus paguosti, nes veikli meilė, palyginti su svajinga meile, yra žiaurus ir gąsdinantis dalykas. Svajinga meilė trokšta greito žygdarbio, greit atlyginamo, ir kad visi į ją žiūrėtų. Čia iš tikrųjų būna ir taip, jog žmonės ir savo gyvybę atiduoda, kad tik viskas neilgai truktų, kad tik greičiau įvyktų, tartum scenoje, ir kad visi žiūrėtų ir girtų. O veikloji meilė – tai darbas ir ištvermė, o kitiems galbūt ir ištisas mokslas. Bet iš anksto sakau, kad netgi tą pačią minutę, kai jūs su pasibjaurėjimu pamatysite, kad nepaisydami visų savo pastangų jūs ne tik nepriartėjote prie tikslo, bet tartum nutolote nuo jo, - tą pačią minutę, iš anksto jums sakau, jūs staiga ir pasiekiate tikslą ir išvysite aukštesnę, stebuklingą Viešpaties galią, nes jis jus mylėjo ir visą laiką buvo jūsų paslaptingas vadovas.
Nėra dorybės, jei nėra nemirtingumo.
Grožis – baisus ir širpulingas dalykas! Todėl baisus, kad neapibūdinamas, jo apibūdinti negalima, nes Dievas vien mįsles užminė. Čia krantai susiliečia, čia visi prieštaravimai gyvena drauge. Aš, broli, esu labai neišsilavinęs, bet apie tai daug galvojau. Baisiai daug paslapčių! Per daug mįslių slegia žemėje žmogų. Spėliok, kaip išmanai, ir atsikelk sausas iš klano. Grožis! Ir aš negaliu ramiai žiūrėti, kaip netgi kilnios širdies ir didelio proto žmogus praranda Madonos idealą, o baigia Sadomos idealu. Dar baisiau, jeigu kas jau su Sodomos idealu sieloje nepaneigia ir Madonos idealo, ir liepsnoja nuo jo šito žmogaus širdis, iš tiesų, iš tiesų liepsnoja kaip ir nekaltos jaunystės metais. Ne, platus yra žmogus, netgi per daug platus, aš susiaurinčiau jį. Velniai žino pagaliau, kas čia yra, štai ką pasakysiu! Kas protui atrodo gėda, širdžiai – tikrai gražu. Argi Sodoma grožis? Tikėk manim, kad kaip tik Sodomoje jis ir slypi didelei žmonių daugumai, - ar tu žinojai šitą paslaptį, ar ne? Siaubinga yra tai, kad grožis yra ne tik baisus, bet ir slaptingas dalykas. Čia šėtonas su Dievu kovoja, o kovos laukas – žmonių širdyse.
<...> žinokite, mielieji, kad kiekvienas iš mūsų yra neabejotinai kaltas už visus šioje žemėje ne tiktai dėl to, kad mes visi esame kalti, bet kad ir kiekvienas paskirai yra kaltas už visus žmones ir už kiekvieną paskirtai šioje žemėje. Šitas supratimas yra vainikas vienuolio kelyje, ir ne tik vienuolio, bet ir kiekvieno žmogaus žemėje. Lieka tikėti tik tuo, ką sako širdis!
<...> žmogaus būties paslaptis yra ne pats jo gyvenimas, bet gyvenimo tikslas.
Norint pertvarkyti pasaulį naujai, reikia, kad patys žmonės psichiškai pasuktų kitu keliu. Kol tikrai netapsime kiekvieno žmogaus broliais, brolybės nebus. Joks mokslas, joks apskaičiavimas nepadės žmonėms geruoju pasidalyti savo nuomonės ir savo teisių. Visada kiekvienam atrodys, kad jam teko per mažai, ir jis murmės, pavydės ir naikins kitus. Jūs klausiate, kada tai išsipildys. Tai išsipildys, bet pirma turi pasibaigti žmogaus „vienatvės periodas.“ – „Kokios gi vienatvės?“ – klausiu jį. „Ogi tokios, kuri dabar visur viešpatauja, ypač mūsų gyvenamuoju metu, kuris dar nepasibaigė, nes tam dar neatėjo laikas. Juk dabar kiekvienas stengiasi kiek galima labiau išskirti savo asmenybę, nori pats savyje patirti gyvenimo pilnybę, o tuo tarpu visos jo pastangos nueina niekais, ir, užuot patyręs visą gyvenimo pilnatvę, jis tik žudo pats save, nes, užuot pasireiškęs visa savo pilnatvę, jis visiškai išskiria save iš kitų žmonių. Juk mūsų laikais kiekvienas laikosi kas sau, kiekvienas lenda į savo urvą, vienas nuo kito tolsta, slepiasi ir slepia tai, ką turi, ir baigia tuo, kad pats nuo žmonių atsiskiria ir pats nuo savęs žmones atstumia. Taupo sau vienas turtą ir galvoja: koks aš dabar esu galingas ir kaip apsirūpinęs, bet jis, beprotis, nežino, kad juo daugiau taupo, juo labiau darosi bejėgis ir tik žudo pats save. Mat yra pratęs pasitikėti tik savimi ir jau atskilęs nuo visumos, pripratino savo sielą netikėti žmonių pagalba, netikėti žmonėmis ir žmonija, tik dreba, kad pražus jo pinigai ir jo įgytos teisės. Dabar jau visur pašaipus žmogaus protas pradeda nebesuprasti, kad žmogus gali tvirtai pasijusti tik tada, kai jis pasijunta esąs žmonių visumos dalis, o ne tada, kai stengiasi ką nors pasiekti pats vienas. Bet tikrai bus taip, kad ateis galas ir šiai baisiai vienatvei, ir visi išsyk supras, kaip nenatūraliai jie atsiskyrė vienas nuo kito. Tokia jau bus laiko dvasia, ir visi nustebs, kad taip ilgai sėdėjo patamsyje, o šviesos nematė. Tada ir apsireikš danguje Žmogaus Sūnaus ženklai... Bet ligi tol vis dėlto reikia išsaugoti vėliavą, ir nors retkarčiais, nors paskiras žmogus turi parodyti pavyzdį ir gelbėti sielą nuo vienatvės, skatinti ją kovoti už žmonių bendravimą, broliškai viens kitą mylinčių, nors galbūt tokius kovotojus kai kas laikytų Dievo kvailučiais. Tai reikalinga tam, kad neužgestų didžioji mintis...
<...> kad mada yra galinga žmonių valdovė, vis dėlto reikia pripažinti.
Broliai, nebijokite žmonių nuodėmės, mylėkite ir nuodėmingą žmogų, nes šitokia meilė yra panaši į dieviškąją meilę, tokia meilė yra pati kilniausia.
Kartais kokia nors mintis sukelia abejonių, ypač kai matai žmonių ydas, - tada pats savęs klausi: „Ar smurtu jas reikia nugalėti, ar nuolankia meile?“ Visada nutark: „Nugalėsiu nuolankia meile“. Jeigu taip kartą pasiryši, tai visą pasaulį nugalėti įstengsi. Nuolanki meilė – baisi jėga, pati galingiausia, kitos tokios jėgos nė būti negali.
Idiotas
<...> religinio jausmo esmės negalima aiškinti jokiais samprotavimais, jokiais nusižengimais bei nusikaltimais ir jokiais ateizmais; čia kažkas ne taip, ir amžinai bus ne taip; čia yra kažkas tokio, nuo ko amžinai nuslysta ateizmai ir amžinai ne apie tai kalbės. Bet svarbiausia, kad visų aiškiausiai ir greičiausiai ruso širdyje tai pažinsi...
Demonai
Žmogus nelaimingas todėl, kad jis nežino, jog jis laimingas; tik dėl to. Tai viskas!
Niekada protas nebuvo pajėgus nustatyti gėrį ir blogį ir netgi atskirti gėrį nuo blogio bent jau apytiksliai; priešingai, visada gėdingai ir apgailėtinai sumaišydavo, o mokslas pateikdavo kumščio sprendimus.
Jaunuolis
Daugelis stiprių žmonių turi, rodos, kažkokį natūralų poreikį – surasti kokią nors būtybę ar daiktą, prieš kuriuos galėtų nusilenkti. Stipriam žmogui kartais labai sunku ištverti savo stiprybę.
Nusikaltimas ir bausmė
Kentėjimas ir skausmas visada būtinai lydi plačių horizontų sąmonę ir gilią širdį. Tikri didieji žmonės, man rodos, turėtų jausti pasaulyje didelį liūdesį...
<...> Jis norėjo kalbėtis, bet negalėjo. Ašarų buvo pilnos akys. Jie abu buvo išbalę ir sulysę; bet šituose ligotuose ir išbalusiuose veiduose jau švito naujos ateities aušra, - visiško prisikėlimo naujam gyvenimui aušra. Juos prikėlė meilė. Vieno širdis buvo neišsemiamas gyvenimo šaltinis kito širdžiai. Jie nutarė laukti ir kentėti. Jiems dviems buvo likę dar septyneri metai; o kiek ligi to laiko nepakeliamų kančių ir kiek begalinės laimės! Bet jis prisikėlė ir jis tą žinojo, jis juto tai visa savo atsinaujinusia būtybe, o ji – juk ji tik ir gyveno jo gyvenimu!
Pulcherija Aleksandrovna turėjo jau keturiasdešimt trejus metus, jos veidas tebebuvo išlaikęs gražumo liekanas, be to, ji atrodė jaunesnė, negu turėjo metų, o šitaip būna mažne visada toms moterims, kurios išlaiko dvasios šviesumą, įspūdžių gaivumą ir dorą, tyrą širdies karštį ligi senatvės. Pasakysime skliausteliuose, kad išlaikyti visa tai yra vienintelė priemonė neprarasti savo gražumo net senatvėje.
Iš darbo sąsiuvinių
Pamilti žmogų kaip patį save, pagal Kristaus mokymą, - neįmanoma. Asmenybės įstatymas žemėje sujungia. Aš trukdo. Vienas Kristus galėjo, bet Kristus nuo amžių buvo amžinas idealas, prie kurio veržiasi ir pagal gamtos įstatymą privalo veržtis žmogus. Tuo tarpu po Kristaus, kaip įsikūnijusio žmogaus idealo, pasirodymo, kaip dieną tapo aišku, kad aukščiausia paskutinė asmenybės vystymosi fazė būtent ir turi tai pasiekti (pačioje vystymosi pabaigoje, pasiekus tikslą), kad žmogus surastų, suvoktų ir visa savo prigimties jėga įsitikintų, jog aukščiausias tikslas, kuriam žmogus gali panaudoti savo asmenybę, išvystyto savojo aš visumą, - tai tarsi sunaikinti aš, atiduoti jį visą visiems ir kiekvienam visiškai ir nesavanaudiškai.
Ir tai pati didžiausia laimė. Tokiu būdu įstatymas aš susilieja su humanizmo įstatymu, ir susilieja abu aš ir visa (dvi didžiausios priešingybės) vienodai sunaikinamos viena dėl kitos, tuo pačiu metu pasiekia savo individualaus vystymosi aukščiausią tikslą.
<...> Visa istorija – tiek visos žmonijos, tiek ir kiekvieno atskirai – yra tik vystymasis, kova, veržimasis į šį tikslą ir jo siekimas.
Bet jeigu tai galutinis žmonijos tikslas (kurį pasiekus jam jau nereikės vystytis, tai yra siekti, kovoti, suvokti po visų nuopuolių savo idealą ir amžinai prie jo veržtis, - vadinasi, nereikės ir gyventi) – tai, vadinasi, žmogus jį pasiekęs baigia ir savo žemiškąją egzistenciją. Taigi žemėje žmogus yra tik besivystanti būtybė, vadinasi, neužbaigta, o pereinamoji.
Bet siekti tokio didelio tikslo, mano samprotavimu, visiškai beprasmiška, jeigu pasiekus jį viskas gęsta ir nyksta, tai yra jeigu nebus žmogaus gyvenimo tą tikslą pasiekus. Vadinasi, yra būsimasis, dangiškasis gyvenimas.
Antikristai (Kristaus priešininkai, kurie įsiviešpataus žemėje prieš Jo „antrąjį atėjimą“.) klysta atmesdami krikščionybę šiuo pagrindiniu savo neigimo punktu: 1) „Kodėl krikščionybė neviešpatauja žemėje, jeigu ji yra tikra; kodėl gi žmogus iki šiol kenčia, o netampa broliu vienas kitam?“
Bet labai aišku kodėl: todėl kad tai žmogaus būsimojo, galutinio (baigtinio) gyvenimo idealas, o žemėje žmogus yra pereinamojo būsenoje. Tai įvyks, bet įvyks pasiekus tikslą, kai žmogus atgims pagal gamtos dėsnius visiškai kitos natūros, kuri nesituokia ir nesikėsina.
Ir antra: pats Kristus skelbė savo mokslą kaip idealą, pats įspėjo, kad iki pasaulio pabaigos bus kova ir nuolatinis vystymasis (mokymas apie kalaviją – Mt 10), nes tai gamtos įstatymas, nes žemėje gyvenimas besivystantis, o ten – būtis, išbaigta ir pripildyta, kuriai „laikas daugiau neegzistuoja“.
Ateistai, neigiantis Dievą ir būsimąjį gyvenimą, siaubingai linkę visa tai pateikti žmogiškuoju pavidalu, tuo ir nusideda.
Dievo prigimtis visiškai priešinga žmogaus prigimčiai. Žmogus, pagal didžiuosius mokslo laimėjimus, eina nuo daugybės skirtumų prie Sintezės, nuo faktų prie jų apibendrinimo ir pažinimo. O Dievo prigimtis kitokia. Tai visos būties galutinė sintezė, save analizuojanti daugybėje skirtybių, Analizėje. Taigi žmogus žemėje siekia idealo, kuris yra priešingas jo prigimčiai. Kada žmogus neįvykdė veržimosi į idealą įstatymo, tai yra nepaaukojo savojo aš meilės žmonėms arba kitam subjektui, jis kentėjo ir pavadino šią būseną nuodėme. Vadinasi, žmogus be paliovos turi jausti kančią, kuriai pusiausvyra bus įstatymo įvykdymo dangiška palaima, tai yra auka. Štai čia ir yra žemiškoji pusiausvyra. Kitu atveju žemė būtų beprasmiška. Patriarchalumas buvo pirmykštė būsena. Civilizacija – vidurinioji, pereinamoji. Krikščionybė – trečioji ir paskutinioji žmogaus pakopa, nes čia baigiasi vystymasis, pasiekiamas idealas, vadinasi, vadovaujantis vien tik logika, kad gamtoje viskas matematiškai tikslu, beje, čia negali būti ironijos ar pajuokos, - yra būsimasis gyvenimas.
Mokslas mūsų amžiuje atmeta savo ankstesniąsias pažiūras. Bet koks tavo troškimas, bet kokia tavo nuodėmė kilo dėl nepatenkinamų poreikių, vadinasi, juos reikėtų patenkinti. Radikalaus krikščionybės ir jos moralės atmetimas. Kristus nežinojo mokslo. Yra būtinas naujos moralės poreikis (nes viena duona žmogus negali gyventi). Nuosavybė, šeima, tikina jie, laikėsi tik ant senosios moralės. Mokslo įstatymas ar meilės įstatymas? Bet mokslo įstatymas neišsilaikys, neverta. O priėmę meilės įstatymą, ateisite pas Kristų. Tai ir bus antrasis Kristaus atėjimas. Bet kol kas, ką iškentės žmonija?
<...> Laukti susitaikymo, tai yra nugalėti blogį mano meilės ir griežto susilaikymo bei savitvardos grožiu.
Bet kokia moralė kyla iš religijos, arba religija yra tikrai moralės formulė.
Išmintingos (racionalios) būtinybės įstatymas pirmiausia yra asmenybės naikinimas. Krikščionybė, atvirkščiai, pernelyg skelbia asmenybės laisvę. Nesukausto jokiais matematiniais įstatymais. Tikėk, jeigu nori, širdimi.
<...> Dievo trūkumo negalima pakeisti meile žmonijai, todėl kad žmogus tuoj pat paklaus: o kam man mylėti žmoniją? Siela, raminanti save visišku neigimu (ateizmu), galbūt labiausiai trokšta teigiamo patvirtinimo.
Lieti kraują jūs nelaikote moraliu dalyku, bet lieti kraują dėl įsitikinimų, anot jūsų, tai yra moralu. Bet, leiskite paklausti, kodėl nemoralu lieti kraują?
Jeigu mums nėra autoritetas tikėjimas ir Kristus, mes visur pasiklysime.
Moralių idėjų yra. Jos išauga iš religinio jausmo, bet vien logika niekada negali pasiteisinti.
Ne kaip vaikas aš tikiu Kristų ir jį skelbiu, o per didžiulę abejonių ugnį manoji siela praėjo.
Mintys
Tiktai vienintelis Grožis amžinas. Tik tuomet jausmai apsivalo, kai susiliečia su aukščiausiu grožiu, su idealo grožiu.
Proto klaidos ir nesusipratimai dingsta greičiau ir nepalieka pėdsakų, nei širdies klaidos.
Meilė ne vien meilės malonumuose, bet aukščiausioje sielos harmonijoje. Grožis yra harmonija, o joje nusiraminimo garantija. Grožiui būdingas viskas, kas sveika...
Menas yra tokia pat būtinybė žmogui kaip valgymas ir gėrimas.
Laisvė reiškia pasirinkimo tarp pasirinkių tarp gėrio ir blogio. Visa problema yra grožio supratimas. Grožis – stichija, susijusi su žmogaus asmenybės platumu.
Žmogus yra paslaptis. Ją reikia atskleisti, ir jeigu tam skiri savo gyvenimą, nesakyk, jog išeikvojai laiką veltui.
Nepraraskite gyvenimo, saugokite sielą, tikėkite Tiesa. Bet ieškokite jos nuodugniai visą gyvenimą, nes yra labai lengva pasiklysti.
Mylėkite gyvenimą labiau, nei jo tikslą.
Vertė Andrejus Vergejenko, Švedija
Atgal
.jpg)
