VISUOMENĖ
2024.04.25.Nacionalizmo klasika ir šiandienos „tolerastai“
Marius Kundrotas, politologas, idėjų istorikas
Nacionalizmas – senas kaip pasaulis, jo šaknys siekia pirmąsias etnines bendruomenes. Tautinis principas tiek kultūroje, tiek ir politikoje tai nuslopdavo, tai grįždavo su dar didesne jėga. Bet pirmasis filosofiškai pagrindęs ir susisteminęs nacionalizmą autorius – tai krikščionių mąstytojas, vokietis Johanas Gotfrydas Herderis (Johann Gottfried Herder), gyvenęs ir kūręs XVIII – XIX a.
J. G. Herderis tautų pasaulį matė kaip Dievo, istorijos ir kultūros jėgų kūrybinės įvairovės raišką. Jis tautos principą siejo su teritorine tėvyne, laikė tautą viena iš esminių žmogiškumo sklaidos erdvių, grindė valstybingumo idėją tautiškumu, o daugiatautes imperijas vadino monstrais be gilesnių dvasinių jungčių.
.jpg)
Johann Gottfried Herder
Drauge filosofas daugelį kartų pabrėžė, kad kiekviena – o ne tik sava – tauta yra vertybė, kad visų tautų žmonės – broliai, maža to – kad žmogus susijęs su visu gyvosios gamtos pasauliu ir už jį atsakingas. Ir tai – dar ne viskas. Nacionalistinės ideologijos autorius be gailesčio pašiepė etnocentriškus ir šovinistiškus europiečius, kurie didžiuojasi prieš kitas kultūras savo rasės ar civilizacijos pasiekimais, patys kaip asmenys nieko prasmingo nesukūrę.
Dėl to ir šiandien J. G. Herderis vertinamas prieštaringai. Vieniems jis – didis humanistas ir nacionalizmo pradininkas, kitiems – Adolfo Hitlerio pirmtakas, treti jį laiko kosmopolitu ir liberalu. Ne vienas šiandien nacionalistu, tautininku ar tiesiog patriotu save laikantis asmuo, sutikęs J. G. Herderį, jį priskirtų didžiausių savo ideologinių priešų – „tolerastų“ stovyklai.
„Tolerastas“ – dviprasmis žargonas, kuriuo skirtingi žmonės vadina skirtingų nuostatų oponentus. Klasikiniai tautininkai ir nuoseklūs konservatoriai kartais vartoja šią sąvoką apibūdinti žmones, kurie reikalauja tolerancijos sau, užmiršdami patys toleruoti kitus: šiuo metu tai būdingiau kairei nei dešinei. Hitlerinio tipo ekstremistai „tolerastais“ vadina kaip tik tuos žmones, kurie myli ir kviečia mylėti artimą, kiekvienos tautos žmogų, kiekvieną gyvą būtybę.
Vienas žymiausių nacionalizmo tyrėjų – Entonis Smitas (Anthony D. Smith) – herderišką nacionalizmą ir hitlerinį nacizmą laikė priešybėmis. Nacizmą jis traktavo kaip išvirkščią nacionalizmą. Nacionalistas sako: mylėk savo tautą, nes meilė žmonijai ir visai kūrinijai prasideda nuo meilės artimiausiems žmonėms – šeimai, draugijai, tautai. Nacistas sako: sutrypki kitas tautas, kurios stovi tavo kelyje į valdžią ir galią, nes kova – amžinas pažangos variklis, arba tu sutrypsi kitus, arba jie sutryps tave.
Kaip nacistai, laikę save nacionalistais, kompromitavo pastarąją sąvoką, taip komunistai kompromitavo internacionalizmo sąvoką. Čia verta prisiminti dar vieną iškilų autorių: Gilbertą Keitą Čestertoną (Gilbert Keith Chesterton), kuris rašė: kas nori būti internacionalistas, pirmiau turi tapti nacionalistu. Internacionalizmas – tai nacionalizmo plėtinys: pamilk savo tautą, o po jos – ir visas kitas.
.jpg)
Gilbert Keith Chesterton
Vertinti savo tautą prasminga tik tada, jei tauta kaip tokia yra vertybė. Tas pats galioja ir šeimai. Žmogus, kuris meilę savo šeimai verčia agresija prieš kitas šeimas, yra tiesiog kvailys.
Maža to. Žmonės, kurie dega agresija prieš kitas tautas, anksčiau ar vėliau užsidega agresija ir prieš savus tautiečius, kurie laikosi kitos nuomonės, kitos vertybių sistemos nei agresyvieji individai. Ne vienas nordinis vokietis Trečiajame Reiche sunaikintas dėl to, kad buvo demokratas ar humanistas.
Žvilgtelkime į Lietuvą. Kokia nacionalizmo tradicija brendo mūsų tautoje? Antanas Smetona, kaip ir Vydūnas, sakė: tai, kas tautiška, lietuviška, turi būti ir žmoniška. Tautiškumas – tai kelias į žmoniškumą. A. Smetona, dirbdamas Lietuvos prezidentu, nesibodėjo lankytis nei bažnyčiose, nei sinagogose. To meto šovinistai Tautos Vadą net pravardžiuodavo žydų karaliumi.
.jpg)
A. Smetona, dirbdamas Lietuvos prezidentu, nesibodėjo lankytis nei bažnyčiose, nei sinagogose
Deja, žymi dalis šiandien laikančių save lietuvių tautininkais, nacionalistais ar tiesiog patriotais, idėjinius syvus semia ne iš A. Smetonos, Vydūno ar Antano Maceinos. Juolab – ne iš J. G. Herderio ar G. K. Čestertono. Semiasi iš A. Hitlerio. Kaip taisyklė, tokiems tarptautinė sąvoka „nacionalistas“ – artimesnė už lietuvišką jos atitikmenį – „tautininkas“, nes yra artimesnė „nacisto“ sąvokai, tiktai korektiškesnė.
Daugelis šiuolaikinių nacistų – agresyvūs bailiai. Jie bijo vadintis nacistais, todėl vadinasi nacionalistais arba tiesiog patriotais. Savo laiku teko dalyvauti interneto forume, kuris iš pradžių vadinosi nacių forumu, o ilgainiui persivadino patriotų forumu. Prie jo prisijungė daug normalių patriotų, bet liko ir naciai. Įdomu, jog daugelis jų, vedini nacizmui būdingos savanaudiškumo dvasios, socialinėje politikoje buvo liberalai, dėl to skelbė, kad nacizmo sąvoka jiems netinka, nes ji reiškia nacionalsocializmą, o jie – ne socialistai.
Visur, kur dorybes keičia galia, nacionalizmas išvirsta į nacizmą. Kur svarbiau nugalėti kitą nei su juo bendrauti ir bendradarbiauti. Žinoma, priešų buvo ir bus. Bet kurios ideologijos kelyje. Bet, kai priešo idėja užgožia kūrybos ir bendradarbiavimo idėją, lieka griuvėsiai. Kaip Berlyne ar Dresdene.
Tad jei šių laikų neonacis Jus pavadins „tolerastu“ – nėra prasmės liūdėti. Juk Jūsų draugijoje – J. G. Herderis ir G. K. Čestertonas, A. Smetona ir Vydūnas. Ir dar visa plejada tikrųjų tautininkų.
Atgal
