VISUOMENĖ
22024.04.03. Tautiškumas krikščioniškai: po Vyčio kryžiumi
Marius Kundrotas, politologas, tautininkas, Krikščionių sąjungos narys
Tautiškumo ir krikščionybės santykiai amžių kelyje buvo ir yra permainingi. Ne taip seniai daugelis lietuvių manė, kad krikščionybė – integrali tautinės lietuvių tapatybės dalis. Dabar atsiranda žmonių, kurie teigia, jog lietuvybė ir krikščionybė – priešybės, iš kurių galima rinktis tik vieną, kitos atsižadant.
Jei žiūrėsime į Bibliją, kuri visų konfesijų krikščionims yra gyvas Dievo Žodis, ten tautiškumas liejasi per kraštus. Pranašai Michėjas, Izaijas ir apaštalas Jonas teigia, jog būtent tautos, o ne suniveliuota žmonių masė, pasitiks į Žemę grįžtantį Viešpatį. Jonas net rašo, kad ir Dangaus Karalystėje tautos išliks (kalbama apie šioje Karalystėje augantį medį, kurio lapai – vaistai tautoms gydyti).
Visgi labiausiai koncentruotas tautiškumas atsispindi paties Jėzaus žodžiuose pagalbos prašančiai kitatautei. Evangelijoje pagal Matą, 15-ame skyriuje įsikūnijęs Dievas, Žemėje gimęs kaip žydas, pareiškia, kad jam pirmiausiai rūpi žydai, ir tik išgirdęs prašančiosios atsakymą, kad ji pasitenkins tuo, kas liks, jai pagelbsti. Šios žinios kvintescencija – kad svetimaisiais pasirūpinti galima tik tada, kai aprūpinti artimieji.
Kosmopolitai mieliau skaito citatas, kad Kristuje nėra nei žydo, nei graiko. Bet ten pat parašyta, kad Kristuje nėra nei vyro, nei moters. Šiuo atveju kalbama, kad tautiniai, socialiniai, lytiniai skirtumai nublanksta prieš bendrystę su Dievu ir Dieve. Kitose srityse šie skirtumai lieka. Kaip taisyklė, tie, kurie užmiršta skirtumus tarp žydo ir graiko, vis sunkiau beskiria ir vyrą nuo moters.
Istorija apie gerąjį samarietį, taigi – kitatautį, išgelbėjusį sumuštą žydą, nuo kurio nusisuko jo tautiečiai, tiesiog sudėlioja tam tikrą vertybių hierarchiją. Doras kitatautis – geresnis už blogą tautietį. Taip kalbėjo ir vienas ankstyvųjų tautininkų, krikščionių reformatorius Janas Husas (Jan Hus). Tas pats J. Husas, kuris įkvėpė čekų tautinį sukilimą už savas prigimtines teises prieš vokiečių okupantus.
Modernaus nacionalizmo – tautinės politinės filosofijos – tėvas Johanas Gotfrydas Herderis (Johann Gottfried Herder) tautų įvairovę, grindžiamą kiekvienos tautos savastimi ir savarankiškumu, laikė Dievo kūrybos išraiška. Šiam mąstytojui priskiriama tezė, jog tautos – tai Dievo mintys. Džiuzepė Madzinis (Giuseppe Mazzini) ėjo dar toliau, tautą statydamas į Bažnyčios vietą, kaip Dievo atstovybę Žemėje.
Nacionalizmo doktrinos išradėjai buvo arba gyvai tikintys krikščionys (kaip J. G. Herderis), ar bent krikščioniškosios kultūros auklėtiniai (kaip Dž. Madzinis). Europietiškas nacionalizmas formavosi krikščionybės pagrindu. Ir ne tik europietiškas. Arabų tautininkų lyderis Mišelis Aflakas (Michel Aflaq) ir kinų tautininkų įkvėpėjas Sun Jat Senas (Sun Yat-sen) taip pat buvo krikščionys, o indų išsivadavimo vadas Mahatma Gandis (Mahatma Gandhi) žavėjosi Kristumi ir krikščionybe, nors pagrįstai kritikavo krikščionis.
Naivu manyti, kad nacionalizmas gali būti tiktai krikščioniškas. Atskirų tautų ir genčių tapatumas – daug senesnis už krikščionybę. Visais laikais bendra kilmė, kultūra ir kalba jungė žmonių bendruomenes viduje bei išskyrė jas iš aplinkos. Bet krikščionybė suteikė nacionalizmui aukštesnį lygmenį – universalų lygmenį, bendrą pasaulio viziją, kur pasaulis padalytas tautomis ir kiekviena jų savaip vertinga.
Yra bent dvi nacionalizmo versijos – etnocentrizmas ir etnopliuralizmas. Etnocentristas galvoja, kad jo tauta yra visas pasaulis, ir kad jam užtenka rūpintis sava tauta, o visos kitos – už jo pasaulio ribų. Etnopliuralistui rūpi kiekviena tauta, pradedant sava, bet pradžia čia nėra ir pabaiga.
Etnocentrizmas būdingas ankstyvosioms bendruomenėms, kurios dažnai save laikydavo tikraisiais ar tikresniais žmonėmis, dažnai tai įvardydamos ir savivardžiuose. Etnopliuralizmas atėjo būtent su biblinės pasaulėžiūros plėtra, kur į tautų įvairovę žvelgiama iš aukšto kalno, iš Dievo perspektyvos.
Krikščioniškoji demokratija ir nacionalizmas – pozityviąja šio žodžio prasme, atmetant tautų skirstymą į geresnes ir blogesnes, bet mylint ir gerbiant kiekvieną tautą – yra tos pačios platesnės pasaulėžiūros – konservatizmo – segmentai. Pasaulėžiūros, kuri kiekvieną asmenį ir kiekvieną bendruomenę laiko vertybe su sąlyga, kad asmuo ir bendruomenė žengia doros keliu. Pasaulėžiūros, kuri pradeda nuo atskirybės ir žengia link didesnės ir dar didesnės bendrybės.
Lietuvoje krikščioniškoji demokratija ir nacionalizmas turi daug bendro. Krikščionių demokratų patriarchas Mykolas Krupavičius, oponuodamas liberalams ir kairiesiems, save vadino lietuviu tautininku. O tautininkų lyderiai – Antanas Smetona, Juozas Tumas-Vaižgantas, Martynas Yčas – priklausė vienai arba kitai krikščioniškai konfesijai.
Šiuolaikinė krikščioniška politika nėra vienos konfesijos privilegijos ar diktatas. Ji reiškia krikščioniškas dorybes, pradedant teisingumu ir baigiant artimo meile, pradedant prigimtinės šeimos puoselėjimu ir sveiku patriotizmu, baigiant socialiniu solidarumu ir protingai suvokiama gamtos apsauga.
Krikščionišką politiką gali įgyvendinti ir kitatikis, ir laisvamanis, išpažįstantis krikščioniškas dorybes. Praėjusiame amžiuje tautininkus ir krikščionis demokratus skyrė konfesinė ir socialinė politika: krikščionys demokratai atstovavo tik vienai – katalikų – konfesijai, o tautininkai laikėsi ekonominės dešinės. Dabar šie skirtumai – jau praeitis: krikščionys tampa ekumeniški, o tautininkai įgauna daugiau socialinio jautrumo. Taigi, praktiškai dingsta skirtys tarp krikščionių ir tautininkų. Visi kartu kovoja už dorą, šeimą, tautą.
Krikščioniškoji politika be tautiškumo ir be sveiko konservatizmo prado rizikuoja virsti sentimentalia kosmopolitine tolerancija, trinančia ribas tarp juodo ir balto, nes Dievas myli visus. Kraštutinė šios tendencijos išraiška – atsivėrimas pakaitinei migracijai ir nuodėmei genderizmo ir hedonizmo pavidalu. Tautiškumas be krikščioniško moralinio kodekso – teisingumo ir atjautos – rizikuoja virsti agresyviu šovinizmu, kai vienos tautos aukštinamos, o kitos – žeminamos, engiamos arba net naikinamos.
Lietuvių tauta turi keturis jai šventus simbolius – Trispalvę, Vytį, Gediminaičių stulpus ir Vyčio kryžių. Pastarasis jungia lietuviškąją tautinę ir krikščioniškąją tapatybę. Jis jungia krikščionis ir tautininkus.
Šiandien, rengiantis Europos Parlamento rinkimams, abi šios tapatybės įgauna ypatingą reikšmę. Krikščioniška Europos civilizacija, pagrįsta laisvų ir savitų tautų bendryste, yra viena žemyno vizija. Kita vizija – centralizuota Europa, kurioje tautinės valstybės, krikščioniškoji dora ir prigimtinė šeima – tik atgyvenos, o europiečius Europoje keičia išeiviai iš kitų žemynų. Būtent krikščionybės ir tautiškumo sintezė mūsų dienomis reiškia vertybes, kurios Europą padarė didžią. Ir gali šią didybę grąžinti.
Atgal
