VISUOMENĖ
2022.11.08. Žurnalisto Jono KALNĖNO (1901-1942) mirties 80-ųjų metinių paminėjimas Kaune
Raimundas Kaminskas
2022 m. lapkričio 4 d. Kaune, Lietuvos karininkų ramovės Kunigaikščių menėje vyko Lietuvos kariuomenės savanorio, šaulio, žurnalisto, Kauno m. savivaldybės tarybos nario, politinio kalinio Jono KALNĖNO (1901-1942) mirties 80-ųjų metinių paminėjimas.
Minėjime savo mintimis apie Joną Kalnėną ir istorinės atminties svarbą dalinosi Lietuvos karininkų ramovės vedėjas dim. plk. Gediminas Macijauskas, Kauno m. savivaldybės tarybos narys dr. Vitas Lendraitis, Jono Kalnėno vaikaitės Biruta ir Giedrė, LPKTS tarybos pirmininkė Vaidevutė Vincė Margevičienė, LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila, LPKTB Kauno skyriaus pirmininkė Aldona Krinickienė, KTU prof. habil. dr. Romas Gružauskas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, dim. mjr. Gediminas Reutas, Lietuvos atsargos karininkų sąjungos pirmininkas dim. kpt. dr. Jonas Andriuškevičius, šauliai: Julius Proškus, Alvydas Semaška, politinis kalinys, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius ats. vrš. Romas Žemaitis ir kiti renginio svečiai.
J.Ivaškevičiaus nuotr.
R.Kaminsko nuotr.
Paminėjimą organizavo ir sveikinimo žodį renginio dalyviams nuo LGGRTC generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio perdavė dr. Raimundas Kaminskas.
Jonas Kalnėnas (iki 1925 m. Zagorskas) gimė 1901 m. rugpjūčio 21 d. Antalgės kaime Rimšės valsčiuje, Zarasų apskrityje ūkininkų šeimoje. Šeimoje be Jono augo du broliai Kazimieras ir Liudas, sesuo ir du mirusių giminaičių vaikai: Adomas ir Ksavera.
Studijų metais susituokė su Emilija Sabaliauskaite-Kalnėniene (1900-1968), šeimoje augino dukrą Giedrę Kalnėtaitę-Kaulakienę (1928-1998).
1919-1921 m. buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. J. Kalnėnas kaip savanoris buvo gavęs žemės sklypą Vilijampolėje, tačiau jį pardavė ir nusipirkęs sklypą, Perkūno alėjoje kartu su žmona pasistatė namą.
1923 m. dalyvavo Klaipėdos krašto sukilime.
1927–1933 m. Lietuvos universitete (vėliau VDU) studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijų metais lankė privačią režisieriaus Juozo Vaičkaus vaidybos studiją.
1929 m. iš vokiečių kalbos išvertė E. M. Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“.
1931–1940 m. redagavo Lietuvos šaulių sąjungos leidžiamą žurnalą „Trimitas“.
1932–1941 m. buvo Lietuviškosios enciklopedijos vienas iš redaktorių. Bendradarbiavo laikraščiuose „Lietuvos žinios“, žurnaluose „Karys“, „Jaunimas“ ir kitur.
1934 m. buvo išrinktas į Kauno m. savivaldybės tarybą.
1940 m. rugpjūčio 4 d. sovietų okupacinės valdžios suimtas ir kalintas kelis mėnesius Kauno kalėjime, vėliau paleistas.
1941 m. birželio 14 d. vėl suimtas ir kalintas, o šeima buvo ištremta į Altajaus kraštą.
1942 m. lapkričio 4 d. J. Kalnėnas buvo sušaudytas Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgo) srities NKVD kalėjime Nr. 1. Palaidojimo vieta nežinoma.
1947 m. J. Kalnėno dukra, o vėliau ir žmona iš Sibiro pabėgo į Lietuvą.
1971 m. JAV lietuvių išeivijos spaudoje buvo paskelbta, kad Lietuvos šaulių sąjungos tremtyje Centro valdyba nutarė steigti Jono Kalnėno fondą šaulių spaudai skatinti, rašinių autoriams premijuoti.
J. Kalnėnas dalyvavo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos (kurį laiką buvo Kauno skyriaus pirmininkas), Lietuvos šaulių sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Vilniaus vadavimo sąjungos, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos, Varpininkų sąjungos, Lietuvos jaunimo sąjungos, Pasaulio lietuvių sąjungos, Lietuvių kalbos draugijos ir kitų visuomeninių organizacijų veikloje.
J. Kalnėnas buvo apdovanotas Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Šaulių žvaigžde ir Šaulių žvaigždės medaliu, Vytauto Didžiojo ordino 3-ojo laipsnio medaliu su kardais, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (liud. Nr. 3555), Klaipėdos krašto atvadavimo medaliu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Atgal
