VISUOMENĖ
2022.08.06. KELIONĖ PO SUVALKIJĄ
Vytautas Kuprys
Pravažiavę kairįjį Nemuno krantą, ties Kaunu, atvykome į Užnemunę. Čia, šiaurės vakaruose, gyvena suvalkiečiai, pietų rytuose - dzūkai. Iki XX a. vidurio Užnemunė vadinta Sūduva, gyventojai – sūduviais. Ilgą laiką Sūduva priklausė Žemaitijos seniūnijai ir Trakų vaivadijai. XVII – XVIII a. Sūduvos dalis tarp Nemuno ir Virbalio priklausė Žemaičių Vyskupijai Užgirio dekanatui. Po 1795 m. III ATR padalijimo tapo Prūsijos karalystės provincija. 1807 - 15 m. priklausė Varšuvos kunigaikštystei, 1815 – 1915 m. Lenkijos karalystei, 1865 - 1915 m. Užnemunė įėjo į Suvalkų guberniją, dėl to XX a. ji buvo vadinama Suvalkija.
Nors apie suvalkiečius kalbama, kad jie skūpūs, tačiau iš tiesų jie ne skūpūs, bet taupūs ir sąžiningi, tesintys duotą žodį, jie pirmieji Lietuvoje pradėjo sodinti bulves, cukrinius runkelius.
Suvalkijoje mažai upių, bet daug gandrų lizdų. Beveik kiekvienoje sodyboje peri gandrai, net miesteliuose yra keletas gandrų lizdų. Suvalkiečiai mėgsta sodybas apsodinti vaismedžiais.
Vieni suvalkiečiai save vadina zanavykais, kiti - kapsais. Zanavykai gyvena Kudirkos Naumiestyje, Griškabūdyje, Šakiuose, kapsai – Virbalio, Vištyčio, Liubavo, Šilavoto, Kazlų Rudos, Pilviškių apylinkėse.
Pilviškių m. svečiuose pas Simoną Kudirką
Ožkabalių k. Jono Basanavičiaus sodyba-muziejus
Senoji Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Nuotraukos Kristinos Sadauskienės
Pirmas mūsų kelionės sustojimas – Zapiškyje. Manoma, kad Zapyškis jau buvo minimas Vytauto laikais. Miestelyje stovi gotikinio stiliaus šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1518 m. valdytojo P. Sapiegos toje vietoje, kurioje degė pagonių amžinoji ugnis, joje telpa vos 50 tikinčiųjų. Per I pasaulinį karą vokiečiai išsivežė čia buvusius varpus. Dabar bažnyčia uždaryta, laikoma kaip architektūros paminklas.
XVI a. čia buvo įkurtas Sapiegų dvaras, miestelis minimas nuo 1575 m. Miestelis labai nukentėjo XVII – XVIII a. per karus. 1795 – 1807 m. priklausė Prūsijai. 2005 m. buvo patvirtintas Zapyškio herbas.
Lukšių miestelis įsikūręs Sūduvos lygumoje, prie Siesartartės ir Vilkupio upių į rytus nuo Šakių. Lukšių kaimas įkurtas XVIII a. 1735 m. Brastos vaivada A.T. Chodkevičius čia pastatė pirmąją medinę bažnyčią. Apie 1807 m. Lukšiai atiteko kunigaikščiui J. Poniatovskiui. Kai kunigaikštis 1813 m. prie Leipcigo Elsterio upėje nuskendo, jo turtai Lietuvoje atiteko seseriai T. Tiškevičienei. Visos tos žemės vadinosi Zyplių turtu. Zyplių dvarelyje buvo apie 60 ha žemės. Šeimininkė gyveno Paryžiuje ir buvo labai išlaidi, kuomet pritrūko lėšų, labai pigiai perleido Polocko gubernijos šlėktai J. Barauskui, kuris čia pastatė naują dvarą, po jo mirties 1855 m. dvarą valdė podukra J. Kučinskienė, kuri netrukus dvarą perleido grafui T. Polockui.
Lukšiuose gyveno vikaras kunigas A. Tatarė, kuris čia pastatė mokyklą, joje mokėsi ir J. Basanavičius.
Šakiai tai apskrities ir zanavykų sostinė, minimi nuo 1352 m. Miestas pradėjo augti XVIII a. Čia gyveno tautinio atgimimo veikėjai: baigęs universitetą V. Kudirka, P . Matulaitis, J. Basanavičius, P . Vaičaitis, P . Kriaučiūnas.
Atvykstame į Kudirkos Naumiestį. Naumiestį iš rytų ir šiaurės supa Šešupė, ties Naumiesčiu gana plati ir gili, vakaruose pro miestą teka Širvinta, kuri čia pat įteka į Šešupę. Ši vieta aukšta, todėl miestas gerai matomas iš toli ir iš visų pusių.
Kada buvo įkurtas Naumiestis žinių nėra. Jo tikrai būta XVI a. Žygimanto Vazos laikais. Kai nurimo kryžiuočių karai, čia pradėjo apsigyventi žmonės. 1410 m. Sūduvą iš kryžiuočių ordino atkariavo Vytautas Didysis ir Jogaila, o 1422 m. galutinai oficialiai nustatyta LDK ir ordino siena.
Pirmosios žinios apie Naumiestį aptinkamos 1643 m., kada Lietuvos karaliaus Vladislovo IV – ojo žmona karalienė Sicilija Renata suteikė Naumiesčiui Magdeburgo teises ir davė vyro Vladislovo vardą, taip jis buvo vadinamas iki nepriklausomos Lietuvos valdymo laikų. Ši karalienė 1644 m. įsteigė mieste vienuolyną, pastatė medinę bažnyčią, kurią pavedė karmelitams, po šimto metų ji sudegė. Karmelitai su parapijiečiais pastatė didelę mūro bažnyčią. Tai didžiausia ir gražiausia baroko stiliaus bažnyčia Suvalkijoje, turinti 3 navas ir 9 altorius.
Spaudos draudimo laikais 1865 – 1905 m. Naumiestis buvo žymus slaptų iš Prūsijos gabenamų knygų knygnešių centras. Naumiestyje XVIII a. jau buvo mokykla. Čia 1920 m. įkurta „Žiburio" vidurinė mokykla. 1932 m. pastatyta pradžios mokykla ir pavadinta Vinco Kudirkos vardu.
1897 m. Naumiestyje apsigyveno didysis kovotojas už Lietuvos laisvę daktaras Vincas Kudirka. Vertėsi gydytojo praktika, redagavo „Varpą", rašė savo kūrinius. Kai 1899 m. Kudirka mirė, jį laidojo nedidelis būrelis Naumiesčio ir Šakių gyventojų. Lietuvių lėšomis ant jo kapo buvo pastatytas akmeninis paminklas su keturiomis jo sukurto tautos himno eilutėmis. Šios eilutės rusų valdžiai nepatiko, jos buvo iškapotos. Vėliau jos restauruotos ir atstatytos.
Kudirkos tėvelis buvo paprastas ūkininkas, tvirto būdo, griežtas ir stiprios valios žmogus. Vincukas paveldėjo iš tėvo būdo tvirtumą, ryžtą ir nepalaužiamą valią. Kudirkos šeima buvo nemaža. Vincas gimė 1858 m. gruodžio 13 d. Paežeriuose. Tai XIX a. vienas žymiausių Lietuvos visuomenės veikėjų, tautinio atgimimo judėjimo narys, rašytojas, vertėjas, publicistas, kritikas, muzikas, ideologas. Kuomet mokėsi kaimo pradžios mokykloje, pasižymėjo stropumu ir nepaprasti gražiu rašymu. 1871 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją, joje baigė šešias klases ir tėvai nutarė vežti į Seinų kunigų seminariją. Vincas griežtai pasipriešino, bet 1877 m. įstojo, joje pasimokė beveik dvejus metus, o 1879 m. buvo pašalintas dėl pašaukimo stokos.
Po seminarijos pradėjo mokytis Marijampolės gimnazijoje. Čia grojo gimnazijos orkestre smuiku ir violončele, reiškėsi kaip rašytojas. 1881 m., po gimnazijos baigimo sidabro medaliu, įstojo į Varšuvos universitetą Istorijos - Filologijos fakultetą, po metų perėjo į medicinos fakultetą. Už ryšius su lenkų darbininkų Proletariato partija 1885 m. buvo kalintas ir pašalintas iš universiteto, bet po malonės prašymo carui vėl 1887 m. buvo priimtas, kurį 1889 m. baigė. 1889 m. sausį išleido lietuvišką laikraštį „Varpas" ir jį redagavo. 1890 - 94 m. dirbo gydytoju Šakiuose. Pablogėjus sveikatai, 1894 - 97 m. gyveno Kryme, 1897 m. grįžo gyventi į Naumiestį. Prieš pat mirtį 1898 m. parašė eilėraštį ir sukūrė muziką (Tautišką giesmę), kuris XX a. pradžioje tapo Lietuvos valstybiniu himnu.
Kudirkos Naumiestyje 1998 m. pastatytas ir įkurtas muziejus V. Kudirkai. Ekspozicijos supažindina su Lietuvos himno autoriumi ir miestu, kuriame jis praleido paskutinius savo gyvenimo metus, pristatoma gydytojo ir rašytojo 1858 - 99 veikla, jo leistas politikos, literatūros ir mokslo laikraštis “Varpas", pasakojama apie jo asmeninį gyvenimą ir keliones po Suvalkijos kraštą, knygnešių veiklą 1864 - 1904 m. spaudos draudimo laikotarpiu. Saugomas pianinas, kuriuo jis skambino Varšuvoje, gyvendamas draugų namuose, galima pavartyti varpininkų leistus „Varpą " ir „Ūkininką ", pamatyti draudžiamų knygų slėptuvę, tradicinį zanavykų kostiumą.
Miesto centre, šalia muziejaus, stovi paminklas V. Kudirkai, kurį sukūrė skulptorius V. Grybas. Kairėje rankoje jis laiko „Varpo " komplektą. Ant rankos apsiaustas. Apsiausto uždėjimas ant rankos buvo būtinas, nes Kudirka kada tik eidavo pasivaikščioti, visuomet ant rankos nešdavosi apsiaustą. Ant pjedestalo vaizduojama Kudirkos vėlė, šaukianti „Laisvės varpe kelkis, kelkis, kelkis“, kitoje paminklo pusėje bareljefas vaizduoja Kudirką kalėjime, vakariniame šone iškaltas Kudirkos sukurtas Lietuvos himnas, o rytų šone - eilėraštis "Maniesiems". Kudirkos veidas sausas, džiovos pakirstas, akių gilus žvilgsnis energingas, energingas ir visos figūros judesys. Paminklas baltas kaip sniegas, pagamintas iš balto dirbtinio marmuro, nukaltas Jurbarke.
Atvažiuojame į Kybartus - pietvakarių Lietuvos miestelį, įsikūrusį prie Lieponos upelio ir Rytų Prūsijos (nuo 1946 m. – Kaliningrado srities). Kybartų kaimą, kolonizuojant Sūduvą, įkūrė karalienė Bona. Kybartų vardas paminėtas 1516 m. Tada Kybartai priklausė Virbalio seniūnijai. Kaimo gyventojų tarpe randame pavardžių Kibartavičiai, Kibartaitis, manoma, kad iš šių asmenvardžiių galėjo kilti miesto vardas. 1927 - 28 m. buvo pastatyta Dieviškoji Išganytojo vardu pavadinta graži mūrinė bažnyčia, kurios autorius architektas V. Žemkalnis – Landsbergis. Kybartuose yra muitinė, kuri buvo plačiai žinoma visoje Rusijoje, beje, ji ir dabar žinoma. Prieš I pasaulinį karą vyko 110 visos Rusijos eksportas ir importas. Per Kybartus kasdien pravažiuodavo po16 traukinių, čia ėjo milžiniška kontrabanda, kasmet sieną pereidavo po 30 000 negalių emigrantų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir dar neturint Klaipėdos uosto, per Kybartų muitinę vyko visas jos importas ir eksportas. Prekės buvo gabenamos traukiniais, sunkvežimiais ir sunkių krovinių traukiamais arklių vežimais.
1940 m. birželio 15 d. apie 7 valandą vakaro į Kybartus atvyko Lietuvos respublikos prezidentas Antanas Smetona su savo šeimos nariais ir lydimas kai kurių civilių. Rytojaus dieną pasienio policijos viršininkui Žemaičiui buvo įsakyta prezidento ir jo palydos iš Lietuvos į Vokietiją neišleisti. Prezidentą A. Smetoną birželio 16 d. rytą per sieną pervedė policijos nuovados pareigūnas K. Morkūnas ir kybartietis Misurevičius. Šią vietą 2017 m. paminkliniu akmeniu pažymėjo Kybartų bendruomenė.
2005 m. prie stoties skvere pastatytas paminklas knygnešiams. Spaudos draudimo, 1864 – 1904 metais, iš Mažosios Lietuvos į Kybartus slapta spauda buvo gabenama traukiniais ir pėsčiomis.
1972 – 83 m. gyveno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, čia kūrė, redagavo “Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką ", už tai buvo nuteistas 10 metų nelaisvės.
Kybartų miesto parke stovi paminklas vienam garsiausių XIX a. dailininkų Isakui Levitanui. 1860 08 30 čia jis gimė ir praleido dešimt metų, vėliau šeima persikėlė į Maskvą, kurioje būsimasis genijus baigė dailės mokyklą.
Mieste yra ilgiausias Lietuvoje pėsčiųjų viadukas, kurio ilgis 285 m. Miestelį puošia trys bažnyčios ir cerkvė. Aplankėme miesto požemį, kurį projektavo prancūzų inžinieriai, pastatė vokiečiai, o statybą finansavo carinė Rusija. Kybartų bendruomenė šį 104 m. ilgio ir 14 m. pločio požemį atnaujino, jis lankomas turistų.
Vykstame už 3 kilometrų į pietus nuo Vištyčio ežero, prie trijų valstybių – Lietuvos – Lenkijos ir Rusijos sienų susikirtimo taško. 1422 09 27 Melno susitarimu buvo įteisinta siena tarp Lietuvos - Lenkijos valstybių ir Rytprūsių, tuo pačiu nustatytas sankirtos taškas. Vėliau jis pasidarė nereikalingas, nes Lietuva ir Lenkija įėjo į Rusijos imperijos sudėtį. Dabartinė sankirta 200510 27 buvo nustatyta trišaliu susitarimu Vilniuje.
Atvykstame į P. Arbatauskienės sodybą ant Vištyčio ežero kranto, kurioje apsinakvojome.
Vištyčio miestelis įsikūręs ežero šiauriniame krante. Miestelis įsikūręs kalvotoje vietoje ir šliejasi prie smėlėtų ežero krantų. Vištyčio gyvenvietė atsirado 1530 - 50 metais, kai karalienė Bona Alytaus girios vakarinėje pusėje statė naujas gyvenvietes ir kolonizavo Prūsijos pasienį. 1566 m. karalius Žygimantas Augustas Vištyčio kaime pastatė bažnyčią, 1570 m. suteikė Magdeburgo miesto teises ir tokiu būdu kaimą pavertė miestu. Mieste mokykla buvo įkurta jau XVIII a., 1930 m. buvo pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam.
Trijų valstybių pasienyje prigludęs Vištyčio regioninis parkas, įkurtas 1992 m., užimantis daugiau kaip 10 tūkstančių hektarų plotą.
Sakoma, kad ten, kur dabar yra Vištyčio ežeras, seniau buvo didelės lankos, jose ganėsi arkliai. Vieną vakarą piemenys atsigulė pailsėti. Pro tas pievas pralėkė paukštis ir sučirškė - cypt. Vienas piemuo miegodamas išgirdo žodžius: „kelkitės ir varykite iš čia arklius, nes greitai atsiversiąs ežeras. Tuos žodžius piemuo išgirdo tris kartus. Jis sušuko kitiems piemenims, kad bėgtų iš čia, ir su savo arkliais nujojo. Staiga atsivėrė ežeras. Tie piemenys, kurie nepakluso - nuskendo. Tas ežeras gavo Vištyčio vardą.
Yra du unikalūs, neįkainuojami technikos paminklai: Vištyčio aliejinė ir vėjo malūnas. Vištyčio akmuo patenka į Didžiausių Lietuvos saugomų riedulių dešimtuką. Jis vadinamas Stebuklinguoju, Pėduotoju, Didžiuoju akmeniu, yra netaisyklingos formos, jo ilgis 7,1, plotis – 4,74 , aukštis - 4,05 m. Akmens viršuje yra įdubimas – vadinamas Velnio pėda (1 m ilgio, 50 – 60 cm pločio ir 20 – 25 cm gylio).
Šis ežeras ketvirtas pagal dydį Lietuvoje - 1820 ha. Stankūnų kalnas savo viršukalnę iškėlęs net 235,5 m virš jūros lygio.
Savo gyventojų sudėtimi Vištytis garsėja kaip daugiatautis kraštas, tai liudija maldos namai: bažnyčia, kirkė, cerkvė ir sinagoga.
Nederlingi, akmenuoti, dauboti Vištyčio apylinkių laukai nedžiugina gausiais derliais; daug pievų.
Vykstame į Lietuvos patriarcho Jono Basanavičiaus gimtąją sodybą Ožkabalių kaime. Čia veikia J Basanavičiaus sodyba – muziejus. Aplankėme 1989 m. pasodintą Lietuvos Tautinio atgimimo ąžuolyną. Aš radau ir savo 1989 m. sodintą ąžuoliuką, dabar jau tvirtą ąžuolą.
Kaimas įsikūręs kalvotoje vietoje, prie mažų upelių. Vardas kilęs nuo žodžio “kabalys". Kabaliu dzūkijoje vadinamas rąsto gabalas, pakabinamas prie bičių avilio, įkelto į medį apsaugoti nuo meškų, mėgstančių kopinėti.
J. Basanavičius mirė 1927 m. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.
Atvažiavę į Paežerius, pasivaikščiojome po gražiausią Suvalkijoje Paežerių dvaro sodybą, vadinamą Lietuvos Versaliu, parką. Gausiai turistų lankomas ir jų pamėgtas Paežerių dvaras įvardijamas kaip Suvalkijos perlas ir palydimas įvairiaisiais epitetais. Vieni čia regi senosios Graikijos atspindį, kiti Didžiosios Kunigaikštystės laikus, nukeliančius į XVIII a. Klasicistinių formų Paežerių dvaro rūmai signatarui Jonui Vailokaičiui vaizdingoje ežero pakrantėje 1795 - 99 m. pastatyti Simono Zabielos rūpesčiu.
Prieš II pasaulinį karą Paežerių dvaro rūmai atiteko Vasario - osios Akto signatarui Jonui Vailokaičiui.
Vilkaviškyje aplankėme vieną gražiausių paminklų J . Basanavičiui, naujai pastatytą švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedrą, apžvelgėme kitas įdomias Vilkaviškio miesto vietas.
Aplankėme ir Pilviškėse gyvenantį Simą Kudirką, kuris mums papasakojo, kaip Tarybų laikais jis norėjo pabėgti į Ameriką, bet nepasisekė. Jam dabar 91 metai, bet dar energingas, žvalus ir džiaugiasi, gyvendamas laisvoje Lietuvoje.
Atgal
