VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
01 23. Latvijos Indrašių beieškant...
(Iš spaudai rengiamos knygos „Indrajos motinėlės vaikai“)
Vytautas Indrašius
I dalis. Remeikių kaimas – visų Indrašių pradžia
Utenos rajone, šeši kilometrai į vakarus nuo Užpalių,Udrokšlio upelio slėnyje ir ant jo kalvų išsidėstęs Remeikių kaimas, -visų Indrašių pradžių pradžia.Užpalių bažnyčios civilinių įrašų metrikose ši pavardė pradedama vardinti nuo 1650 m. ir tęsiama iki šių dienų. Įvairaus išprusimo klebonėliai, lotynų, lenkų, rusų, lietuvių kalbomis, kartais ir tarmiškai mūsų pavardę rašė Indrašuns, Indrašis, Indrašus, Indrašius arba Andrašis, Andrašus, Andrašius. Tačiau kur mes bebūtume, Lietuvoje ar už jos ribų, garbingai išsaugojome pavardės Indraš pradžią ir išlikome Indrašiais daugiau nei 360 metų.
Kai sutiktas bendrapavardis manęs paklausia: „Ar mes esame giminės?,- atsakau: „Jeigu pažvelgtume į genealogiją nuo pirmojo Indrašiaus, paminėto 1650m. tai mes giminės, nes mūsų visų lopšys- Remeikių kaimas, Utenos krašte. Čia apie 1650m. Kazimieras Indrašuns (Indrašius) atvertė mūsų pavardės ir giminės puslapį...“
Slinko dešimtmečiai ir šimtmečiai. Kažin kelintos kartos pirmapradžio Kazimiero Indrašiaus ir jo žmonos Kristinos palikuonis, Remeikių kaimo valstietis Julijonas Indrašis (1840- 1880) su žmona Uršule Miškinyte paliko keturias atžalas: Juozapą, Povilą Vincentą ir Oną. Ona 1903m. ištekėjusi už Mykolo Tijūnėlio ūkininkavo Minkūnų kaime, Jūžintų valsčiuje. Juozapas (1870 -1920) gyveno ir mirė nuo epilepsijos gimtuose Remeikiuose, našle palikęs žmoną Elžbietą su penkiais vaikais: Pranu, Kazimieru, Angele, Konstancija ir Veronika.
Vincentas (1874 -1935) ir Povilas (1876 -1929) Indrašiai jaunystėje išvyko į carinės Rusijos gilumą. Nuo 1897m. tiesė geležinkelį jungiantį Čitą su Vladivostokų, vėliau jo atšaką Pietinėje Mandžiūrijoje, tarp Charbino (Kinija) ir Port –Artūro (Japonija). Po rusų- japonų 1904- 1905 metų karo, didžioji dalis šio geležinkelio atiteko Japonijai, tačiau Vincentas Indrašius Rusijos dalyje likusiame geležinkelyje dirbo iki 1907m.,jo brolis Povilas sugrįžo į namus. Darbštus ir sumanus Vincentas nesitenkino vien kastuvu ir kirtikliu. Išsimokė traukinių mašinisto padejėju. Kartas nuo karto atvykdamas į tėviškę dairėsi ką pasirinkti į žmonas. Piršliai Vincentą Indrašių nuvežė net už Jūžintų, į jo nutekėjusios sesers Onos Tijūnelienės kaimą- Minkūnus, pas Motiejaus Ivaškos aštuoniolikmetę dukrą Emiliją (1885- 1965). Neužilgo įvyko šaunios vestuvės ir jaunamartė, pinigingo traukinio mašinisto Vincento Indrašiaus žmona išvyko į tolimą ir paslaptingą Mandžiūriją. Po metų jo brolis Povilas Indrašius vedė Duokiškio parapijos Vygėlių kaimo turtingų ūkininkų Janulionių dukrą Onutę (1885 1967) ir nusipirko Barkiškio palivarkėlį Obelių valsčiuje, Rokiškio apskrityje.
Iš Mandžiūrijos Vincentas ir Emilija Indrašiai grįžo su dviem sūnais Boleslovu ir Leonu. Įsigijo stambų ūkį su žeme Bebrenės valsčiuje, Ilūkstės apskrityje, Latvijoje. Čia gimė dar keturi sūnūs: Albinas, Vaclovas, Konstantinas ir Vladislovas.
II dalis. Latvijos Indrašių pėdsakais
Pirmą kartą Latvijoje gyvenusių Indrašių vardus išgirdau iš vilnietės Reginos Lingytės- Ragaišienės (gim.1937) pasakojimų, kai užrašinėjau jos prisiminimus apie mamą Adelę Indrašytę- Lingienę ir jos brolį garsų respublikos gydytoją, psichiatrą, medicinos docentą Napoleoną Indrašių (1905 -1984),jau minėto Povilo ir Onos Indrašių vaikus iš Barkiškio palivarkėlio.
Pradėjau domėtis, ar nėra apie Latvijos Indrašius kokių nors žinių Lietuvos archyvuose.Mane lydėjo sekmė. Centriniame valstybės archyve saugoma Konstantino Indrašiaus,- Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto studento byla. Joje keletas pažymų, būtinų stojant į universitetus: išrašas iš gimimo metrikų, pažyma apie mokslą. Rašoma, kad Kostas Indrašis (taip dokumente) gimė 1911m.gruodžio 31d. Latvijoje, Prodes valsčiuje, Ilūkstės apskrityje. Tėvai Vincentas Indrašis su Emilija Ivoškaite, Užpalių valsčiaus valstiečiai. Konstantino krikštatėviai Konstantinas Garunkštis su Pranciška Garunkštyte. Mokėsi Lašų pradinėje ir Šėdėrės progimnazijoje, kurioje 1929m. liepos 24d. baigė šešias klases. Nuo 1929m. rugsėjo 26d. iki 1933m. birželio 16d. lankė Rygos lietuvių gimnaziją ir baigė pilną jos kursą. 1935m. rugsėjo 3d. parašė pareiškimą priimti į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Buvo priimtas ir jame su pertraukomis studijavo iki 1939m. rugpjūčio 24d. Tądien atsiėmė dokumentus ir žinios apie studentą dingsta. Gyveno Kaune, Ožečkienės 10- 3. Byloje yra pažyma, kad Kostui Indrašiui 1929m. liepos 24d. Lašų valsčiaus valdyba išdavė Latvijos piliečio pasą. 1940m. vasarą tarybų valdžios nurodymu Kauno universitetas buvo perkeltas į Vilnių. Čia pateko ir buvusio medicinos fakulteto studento Kosto Indrašiaus byla.Tačiau atžymų apie studijas joje nėra. (LCVA, f. 631, ap. 7, b. 13890).
Atvykus Konstantinui Indrašiui į Lietuvą, jam kaip kitos valstybės piliečiui, iškilo kai kurių keblumų. Lietuvos draugija užsienio lietuviams remti 1935m. spalio 14d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su tokiu prašymu: „Studentas Indrašius Konstantinas, Draugijos užsienio lietuviams remti pritarimu atvyko į Lietuvą studijuoti Vytauto Didžiojo universitete medicinos mokslus. Todėl prašome jam leisti apsigyventi Lietuvoje su Latvijos vidaus pasu, nes jis vykdamas į Lietuvą užsienio paso neišsiėmė, o dabar grįžti į Latviją išsiimti užsienio pasą susidarytų kai kurių nepatogumų.
Draugija užsienio lietuviams remti nori, kad studentas Indrašius kurį laiką Lietuvoje pasimokęs ir susipažinęs su mūsų gyvenimu, grįžtų atgal į Latviją ir baigęs tenai mokslus galėtų Latvijoj darbuotis lietuvių tarpe.“ Pasirašo draugijos pirmininkas adv. A.Skripitis ir reikalų vedėjas J. Vilkaitis. (LCVA, f. 1367, ap. 2, b. 2234)
Nežinia žadino aistrą tolimesniems paieškoms, kurios vedė į Latviją. Žinojau, kad Rygoje nuo 1996m. rudens darbuojasi radijo korespondentas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Arūnas Vaikutis. Mano tėviškėnas zarasietis, gimęs 1961m. birželio 9d. Pakačinės kaime. 2012m. gruodžio pirmomis dienomis parašiau jam nedrasų prašymą, gal pasidomėtų ar Rygos gyventojų telefonų knygoje yra Indrašių pavardės? Priminiau, kad garsus Rygos ledo rutulininkas Miks Indrašis tikriausiai bus mano ieškomų Indrašių atžala. Nusiunčiau Arūnui gautą iš vilnietės Reginos Ragaišienės Albino Indrašio dukros Eleonoros (Leonės) Petersones, gyvenusios Rygoje, Maskvos gatvėje 279/1 -120 adresą, su kuria Reginos susirašinėjimas nutrūko apie 1985m.
Mielas, nuoširdus, be galo pareigingas Arūnas Vaikutis per trumpą laiką atliko stebėtinai daug. Susisiekė su Eleonora Petersone (pagal antrą vyrą Birkertė), dabar gyvenanti Kalciems miestelyje, Jelgavos rajone, surado Rygoje Konstantino Indrašiaus dukrą Ingridą Gebauerę, jo sūnų Harijų, garsaus ledo rutulininko Miks Indrašio tėvą, Vladislovo Indrašiaus sūnų Ojarą Indrašį ir kitus giminaičius.
-Informacijos tiek daug, kad turėsi ją susisemti atvažiuodamas į Rygą,- džiugiai pranešė Arūnas Vaikutis. Jo dėka Lietuvos ambasadorius Latvijoje Ričardas Degutis mielai sutiko mane apgyvendinti, ambasadoriaus sekretorė Olga Liacha ambasadoje organizavo Latvijos Indrašių giminės susitikimą su manimi.
Gruodžio 13d. nuvykau į Rygą, buvau maloniai priimtas paties ambasadoriaus, apgyvendintas.Į susitikimą suejo aštuoni Latvijos Indrašių atstovai su prisiminimais, nuotraukomis, dokumentais. Dalyvavo mano paieškų genijus, žurnalistas Arūnas Vaikutis.Ypatingai vertingų prisiminimų pateikė vyresniosios kartos atstovės: Albino Indrašio dukra Eleonora (Lionė) Birkertė (gim. 1942) ir Konstantino Indrašio dukra Ingrida Gebauerė (gim.1946).
Širdis džiaugėsi, kad laiku spėta atkurti tuos praeities puslapius, kurių savo juodu šydu neuždengė užmarštis, kad turiu galimybę parašyti apie visus šešius Vincento ir Emilijos Indrašių sūnus; Boleslovą, Leoną, Albiną, Vaclovą, Konstantiną ir Vladislovą, gyvenusius ir dirbusius kaimyninėje Latvijos respublikoje.
III dalis. Latvijos Indrašių likimai
Ingridos Indrašytės- Gebauerės atmintis išsaugojo daug senelės Emilijos Ivaškaitės –Indrašienės (1885 02 09 – 1967 01 21) pasakojimų, nes ji nuo 1949m.gyveno Rygoje, sūnaus Konstantino šeimoje. 1949m. pavasarį ją apšaukė buožė ir įrašė į tremiamųjų sąrašus. Apie tai Emiliją įspėjo Korovinas, dirbęs KGB viršininku Braslave. Vokiečių okupacijos metais jis, kaip karo belaisvis dirbo Indrašių ūkyje. Konstantinas sužinojęs, kad belaisvį ruošiasi išvežti į koncentracijos stovyklą Vokietijoje, padėjo jam išeiti į mišką ir susisiekti su tarybiniais partizanais. Emilija paliko namus, gyvulius, ūkį Vesmas kaime, Bebrenės valsčiuje, Ilūkstės apskrityje ir atėjo pas sūnų Konstantiną į Rygą. Jo šeimoje pragyveno iki mirties ir palaidota Rygoje, pirmosiose Miško kapinėsė. Emilijos vyras Vincentas Indrašis (1874 04 26 – 1935 01 28) buvo miręs prieš trisdešimt du metus ir palaidotas Pakapinės kapinėse Šėdėrės valsčiuje, Ilūkstės apskrityje.
Emilija Ivaškaitė vis minėdavo savo tėviškę Minkūnų kaime, pasakodavo kaip eidavo melstis į Jūžintų bažnyčią. Ivaškos save skaitė lenkais, šeimoje kalbėdavosi lenkiškai, lietuviškai, rusiškai. Iki gyvenimo pabaigos Emilija neišmoko latviškai taisyklingai kalbėti, vis rinkdavo lietuviškus ir lenkiškus žodžius. Iki smulkmenų prisimindavo kaip pas ją, aštuoniolikmetę piršliai atvežė Vincentą, gerokai vyresnį jaunikį iš kažkokios Mandžiūrijos. Merginai jis pasirodė ir senas, ir negražus, prašė tėvelių neleisti už jo tekėti.
-Pamislyk, dukryte, koks tai vyras...Protingas. Oho, paravozo mašinistu dirba. Turtingas, saujomis iš kišenių auksinius semia...
Pakluso tėvų valiai- ištekėjo. Pasijuto laukianti pirmagimio, o Vincentas gavo pranešimą sugrįžti į darbą tolimoje šalyje. Išvažiuodamas sakė, kad ten susiras erdvesnį butą ir sekančiu sugrįžimu išsivež ir ją. Emilija nelaukė kito karto, prisiruošusi maisto, susižėrusi Vincento paliktus pinigus, išsiruošė į paslaptingąją Mandžiūriją. Nežinodama kelio, nemokėdama rusiškai, du mėnesius Emilija važiavo pas vyrą. Buvo 1904m. gegužės pradžia, kai išvargusi, išsekusi, bet laiminga nuvyko pas jį, o birželio 18d. pagimdė pirmagimį sūnų Boleslovą. Mandžiūrijoje 1906m./ gegužės 29d. gimė ir antrasis sūnus, kuriam davė Leono (Leontijaus) vardą. Berniukai augo sveiki ir žvalūs.
1907m. Vincentas Indrašis iš brolio Povilo gavo žinią, kad jis su šeima neblogai įsikūręs Obelių valsčiuje Barkiškio kaime. Kad ir jam Vincentui laikas jau įsigyti kokį nors palivarkėlį netoli jo Lietuvoje ar Latvijoje. Sugrįžusi Vincentą brolis iš tiesų pradžiugino. Vos už keliolikos kilometrų nuo Barkiškio, jau Latvijoje Prodės valsčiuje, nusigyvenęs rusas nebrangiai parduoda gerą ūkį su trobesiais. Nusipirko, tačiau po keleto metų šis turtas šeimai pasirodė per mažas. Pardavė ir 1908m. nusipirko žemės Lašų valsčiuje, pasistatė gražius trobesius. Per pirmąjį Pasaulinį karą kalvotose šio krašto vietovėse įstrigo rusų –vokiečių frontas. Indrašių šeimą su šešiais vaikais išvarė iš namų. Vėl tapo pabėgėliais. Pradžioje apsistojo Maskvoje, vėliau atsidūrė Sibiro stotyje „Bolotnaja“. Čia Vincentas dirbo geležinkelyje. Į Latviją sugrįžo 1922m. Pastatus rado sudegusius, turtas išgrobstytas. Viską iš naujo teko atstatyti, viską susipirkti.
Latvijoje Indrašiams 1908m. lapkričio 6d.gimė Albinas, 1910m. balandžio 11d. – Vaclovas (Vika), 1911m. gruodžio 31d. – Konstantinas, 1914m. vasario 26d. – Vladislovas, kurį visi vadino Niksu arba Nikolaška.
Visus šešius sūnus Vincentas Indrašis leido į mokslus, visi susirado darbą ir tarnystę. Patriotiškai auklėti reiškėsi kultūrinių ir visuomeninių organizacijų veikloje. Labdara ir darbu talkino statant paminklą Červonkoje žuvusiems 1919 -1920m.lietuvių savanoriams nepriklausomybės kovose, Už tai Latviją okupavę bolševikai tris Indrašius: Albiną, Boleslovą ir Vaclovą represavo ir įkalino. Leonas su Vladislovu 1944m. pasitraukė į Vakarus, gyveno ir mirė Anglijoje.
Tėviškėje prie tėvų pasiliko sūnus Albinas Indrašis (1908 11 06 -1986 11 20). Pasimokęs agronomijos kursuose, pavyzdingai tvarkė nemažą ūkį. Priklausė aizsargų (analogiški Lietuvos šauliams) organizacijai, buvo paskirtas būrio vadu. Už tai sovietiniai enkavedistai Albiną Indrašį 1945m. vasario 10d. areštavo ir nuteisė septyneriems metams kalėti. Į Latviją grįžo 1956m. be teisės apsigyventi Rygoje ir Rygos rajone. Tačiau padedant broliui Konstantinui apsigyveno Kadi vietovėje. Buvo vedęs Anelę Valpeterę, užaugino dukrą Eleonorą (gim. 1942), pas ją gyvendamas Rygoje ir mirė. Palaidotas Ulbrokos kapinėse. Eleonora Indraša- Petersons turi dvi dukras Dacę ir Andrą. Dacė Jasinkeviča dirba prekybos vadybininke, augina sūnus Davį ir Danielį. Andra Veidė,- namų šeimininkė, augina dukrą Lindą ir sūnų Ivarą.
Boleslovas Indrašis (1904 06 18 -1942?) buvo Vincento ir Emilijos Indrašių pirmagimis, išvydęs šį pasaulį Pietinėje Mandžiūrijoje.Iki pilnametystės mokesi Šėdėrės progimnazijoje. Pasak giminių tarnavo pasieniečių skyriaus vadu Silenėje, Daugpilio rajone. Sovietiniai okupantai Boleslovą suėmė 1940m. spalio 10d. apkaltino bendravus su Latvijos slaptąja žvalgyba. Greičiausiai buvo išvežtas į mirtininkų stovyklą Rešotuose, Krasnojarsko krašte, ten baigėsi jo kankinio kelias. Buvo vedęs, tačiau vienintelis sūnus mirė dar kūdikystėje.
Boleslovo brolis Leonas (Leontijus) Indrašis (1906 05 23 -1979 10 ) irgi gimė Pietinėje Mandžiūrijoje. Metukų sulaukusi sūnų tėvai atsivežė į Latviją, puikiai kalbėjo latviškai, lietuviškai, rusiškai. Pasak giminių Leonas irgi tarnavo pasieniečiu (gal net karininku?) Rucavoje, pietvakarių Latvijoje, prie jūros, netoli Lietuvos –Latvijos sienos. Artėjant antrai sovietiniai okupacijai, 1944m. vasarą su broliu Vladislovu pasitraukė į Vakarus, vėliau emigravo į Angliją. Gyveno ir mirė Nottinghame. Latvijoje vedęs nebuvo, vaikų neturėjo.
Vaclovas Indrašis (1908 04 11- 1976 11 11), brolių buvo vadinamas Viku ir Viktoru, gimė jau Latvijoje, Bebrenės valsčiuje. Iki 1940m. tarnavo Latvijos kariuomenės kavalerijoje. 1945m. vasario 7d.
Suimtas kaip antisovietinio pasipriešinimo organizacijos narys ir nuteistas 25 metams su teisių apribojimu penkiems metams.Į Latviją grįžo iš Krasnojarsko jau sunkiai sirgdamas vėžiu. Vedęs nebuvo, vaikų neturėjo, todėl apsistojo brolio Konstantino šeimoje Rygoje. Po pusantrų metų užgęso ir buvo nulydėtas į Ulbrokos kapines, šalia brolio Albino.
Vladislovas Indrašis (1914 02 14 – 1999 03 08), šeimoje vadintas Niku ir Nikolaška, gimė, augo ir mokėsi Lašų valsčiuje. Baigęs mokslus įsigijo elektromonterio specialybę ir iki emigracijos dirbo Jelgavos rajone, Elejos ryšių skyriuje. Čia susipažino su būsimąja žmona Mirdza. 1944m. vasarą Vladislovas su broliu Leonu pasitraukė į Angliją, gyveno ir mirė Bradforde. Dirbo elektros įrengimų aptarnavimo inžinieriumi gamykloje. Latvijoje liko žmona Mirdza Simsonė (mirė 2011) su sūnumi Ojaru (gim.1945). Ojaras baigęs aukštąjį mokslą, ilgą laiką dirbo Maisto ir veterinarijos tarnyboje vyriausiu specialistu atsakingu už transporto ūkį. Nuo jaunystės žaidė Latvijos krepšinio rinktinės komandoje „Radiotechnik“. Vėliau žaidė kitose komandose ir žaidžia iki šiolei. Dabar jis Latvijos veteranų rinktinės komandos žaidėjas. 2012m. vasarą šį komanda Suomijoje tapo Europos čempione. Ojaro Indrašio žmona Velta daugelį metų dirbo Rygos technikos universiteto sporto klube instruktore. Jų dukra Vineta Indraša – Muižniece, 2011m. baigusi Rygos technikos universitetą, dirba jame katedros sekretore ir studijuoja magistratūrą. Kita duktė Evita Indraša – Gryva, drabužių dizainerė.
Konstantinas Indrašis (1911 12 31 – 1974 05 08), pusbrolio studento Napoleono (Napalio) Indrašiaus pakalbintas, nuo 1935 m. studijavo mediciną Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1939 m. atsiėmęs dokumentus grįžo pas motiną į Vesmas kaimą, Lašų valsčiuje ir pradėjo studijuoti Žemės ūkio akademijoje. Tikėtina, kad studijų nebaigė. Pagal dukros Ingridos pasakojimus, Kontantinas dirbo Ilukstės apskrities sveikatos skyriaus vedėju. Ten par dirbo ir užėjus tarybinei valdžiaia iki karo pradžios. Traukiantis tarybinei kariuomenei buvo verčiamas kartu trauktis į Rusijos gilumą, bet dar Latvijoje sėkmingai nuo raudonarmiečių pasišalino ir grįžo namo. Kaip buvęs tarybinės įstaigos tarnautojas vokiečių buvo suimtas, grėsė teismas, gal būt ir sušaudymas. Tačiau brolio Vaclovo pastangomis ir užtarimu iš kalėjimo buvo išleistas. Gyveno su motina ir broliu Albinu tėviškėje Vesmas kaime. Įsimylėjo septyniolikmetę vietos mergaitę Gertrūdą Daudinš (gim.1927), Eglainės bažnyčioje 1944m. gegužės 14d. susituokė. Vestuvėse iš brolių dalyvavo tik Albinas su Vaclovu. Kiti sunkiomis karo sąlygomis ir dirbdami toli nuo namų, atvykti į vestuves negalėjo. Jaunavedžiai gyveno žmonos tėviškėje Gailiši kaime, už trejeto kilometrų nuo Indrašių.
Artėjant frontui broliai Leonas su Vladislovu įkalbino Konstantiną kartu su jais trauktis į Vakarus. Su Gertrūda susikrovė į vežimą būtiniausius daiktus, maistą ir užvažiavo į Vesmas kaimą pasiimti motinos Emilijos Indrašienės.
-Vaikeliukai brangieji, kaipgi aš viską paliksiu... Pažiūrėkit, karvytė apsiveršiavo, kiaulytė paršiukus atsivedė... Vaikeliukai, kaipgi viską paliksiu... Vaikščiojo motiną po kiemą apraudodama kiekvieną kertelę. Susigraudino Konstantinas su Gertrūda ir nutarė kas bus lai būna ir pasiliko tėviškėje.
Konstantiną Indrašį tarybinė valdžia vėl paskyrė Ilūkstės apskrities sveikatos skyriaus vedėju. Darbavosi su atsidavimu. Įsteigė naujas ligonines Ilūkstėje ir Grivoje (Daugpilio priemiestis), aprūpindavo medikamentais už nepriklausomybę kovojančius partizanus. 1945 m. vasarą saugumas susidomėjo Konstantino veikla, atsivertę asmens bylą klausinėjo: „Kodėl taip lengvai išsisukai nuo gestapininkų teismo?“ . Išeiti į laisvę padėjo buvęs karo belaisvis Korovinas?, prie vokiečių įdarbintas Indrašių ūkyje ir išėjęs pas partizanus, o dabar aukštas KGB valdininkas Braslave. Atgavęs laisvę Konstantinas Indrašis su žmona Gertrūda persikėlė į Daugpilį, abu įsidarbino daržovių ir sėklų rūšiavimo kontoroje. Konstantiną kaip mokytą inteligentą paskyrė sėklų skyriaus vedėju. Daugpilyje 1946 m. rugsėjo 15 d. gimė dukrelė Ingrida, šeimoje vadinama Inga ir Ina. 1948 m. vadovybė Konstantiną tokiam pat darbui pervedė į Rygą, aprūpino butu ir čia gyveno iki paskutinės 1974 m. gegužės 8 d. Palaidotas Rygos pirmose Miško kapinėse, šalia motinos Emilijos, kurią globojo nuo 1949 m. kai išbuožino jos ūkį Vesmas kaime, o ją pačią ruošėsi ištremti į Sibirą.
Ingrida Indraša (taip rašoma latviškai), 1966 m. baigusi Rygos industrinį politechnikumą, 30 m. dirbo metalų apdirbimo instrumentų inžiniere Visasąjunginiame specialaus konstravimo chemijos biure. Sukūrė šeimą su darbų vykdytoju Juriu Gebaueriu (gim.1945), užaugino dukrą Kariną (gim.1972) ir sūnų Karlį (gim.1974). Dukra Latvijos universitete apsigynė magistro laipsnį dirba vyriausia vadybininke Baltijos šalių Suomių firmoje „Seppala“. Sukūrusi šeimą su Janiu Žiguru, augina dukreles Agatą ir Alisę.
Karlis Gebauers baigęs anglų kalba dėstomą gimnaziją ir Latvijos Valstybinį universitetą, dirba Rygos Valstybinio nekilnojamojo turto kompanijoje skyriaus vedėju.
Iš Konstantino Indrašio antrosios santuokos su Helga Skrastinia 1960 m.gegužės 15d. gimė sūnus Harijus. Baigęs Rygos II- ją vidurinę mokyklą, tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Grįžęs į Rygą pradėjo dirbti Latvijos VRM Patrulių tarnyboje. 1991 – 1993m. buvo Latvijos respublikos saugumo tarnybos specialaus būrio kovinės grupės vadas .Vidaus Reikalų ministro įsakymu 1993m. kovo 25d. jam suteikiamas policijos leitenanto laipsnis. 2001m. paaukštinamas į vyr. leitenantus. Nuo 1993m. iki 2001m. Harijus Indrašis dirbo Latvijos banko apsaugos valdybos pamainos vyriausiuoju, analitinio skyriaus viršininko pavaduotoju. Nuo 2001m. gegužės 10d. iki šiolei dirba Latvijos mobiliųjų telefonų firmų „Armstong Pro“ ir „Valters“ apsaugos tarnybos administratoriumi. Apdovanotas Latvijos respublikos Gynybos ministerijos Pripažinimo garbės ženklu.
Būdamas svarbių objektų apsaugos vadovu, Harijus Indrašis nuolat mokėsi, tobulino prefesinius įgūdžius. 1996- 1999m. Rygos pedagogikos ir švietimo aukštojoje mokykloje įgijo darbui su personalu psichologo diplomą. 1992m. baigė povandeninio plaukiojimo kursus, katerių valdymo kursus, parašiutininkų kursus. 1999m. Rygos jūreivystės mokykloje įgijo matroso- motoristo specialybę. 1997m. Tarptautinėje saugumo akademijoje baigė šaudymo ir taktikos kursus. 1998m. Tarptautinių bankų saugumo vadovų kursuose studijavo įvairių pažeidėjų psichologiją, nagrinėjo kritinių situacijų būdus. 2003m. Latvijos universiteto chemijos fakultete praėjo radiacinio saugumo kursus, 2005m. –uosto įrangos aosaugos ir tarptautinių laivų bei jų įrangos praktinio mokymo kursus. Puikiai įsisavinęs kompiuterines žinias, integracinės apsaugos ir vaizdo stebėjimo sistemas, daugiabučių gyvenamųjų namų priežiūros ir valdymo administravimo pagrindus ir gaisrinę saugą. Žodžiu visapusiškai paruoštas karininkas, kurio asmeninius įgūdžius vadovybė apibūdino taip: „Sugeba dirbti komandoje, prisimti atsakomybę, moka užmegsti kontaktus su žmonėmis ir su jais bendrauti. Geba argumentuotai įtikinti kitus, organizuoti ir koordinuoti kitų veiksmus. Greitas naujų įgūdžių įsisavinimas. Atkakliai siekia tikslo, turi didelį atsakomybės jausmą, polinkį profesiškai tobulėti. Sąžiningas, energingas, patikimas darbe“.
Harijaus Indrašio šeimoje užaugo keturi vaikai: dukros Evita ir Alisė, sūnūs Miks ir Ralfs (abiturientas). Miks (Mikas) Indrašis (gim.1990 09 30) garsus Latvijos ledo rutulio žaidėjas, sportinę karjerą pradėjęs 2005 m. Liepojos „Metalurgo“ komandoje. Šiuo metu žaidžia Rygos „Dinamo“ ledo rutulio lygoje „Kontinental“.
Bėga dešimtmečiai, senieji Indrašiai palieka mus, jaunieji rašo naujus gyvenimo ir giminės puslapius istorijos knygoje. Širdžiai miela žinant, kad ir mano plunksna įamžino jų vardus mitologinės dievės Indrajos palikuonių metraštyje.
Atgal
