VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
12 21. Turiningo gyvenimo trokšta visos moterys
Lina Matulionytė
Jau daugiau kaip dešimt metų Lietuvos moterų draugija (LMD) yra Pasaulinės moterų tarybos nare. Kas ketverius metus vyksta šios įtakingos organizacijos narių susitikimai – Generalinės asamblėjos. Neseniai iš šio pasaulinio forumo Pietų Korėjoje sugrįžo mūsų šalį atstovavusi LMD pirmininkė Nijolė Steponkutė, maloniai sutikusi pasidalinti tarptautinio moterų judėjimo aktualijomis.
-Į Seulą vykome dviese su kolege Irina Izgorodina. Dalyvauti tokio lygio renginiuose be galo svarbu – jie suteikia galimybę dar kartą priminti, kad planetoje esama šalies, vadinamos Lietuva. Anaiptol ne visos Generalinės asamblėjos dalyvės ( o jų į Seulą suvažiavo iš 46 valstybių ) ką nors daugiau apie mus žino, išskyrus nebent geografinę padėtį ir politinę sanklodą. Tad ir aiškinam, pasakojam, rodom, neretai paneigdamos susiklosčiusius stereotipus. Šiemet, beje, man teko skaityti pranešimą apie moterų padėtį Lietuvoje.
Antra vertus, mums labai įdomi yra ir kitų pasaulio moterų organizacijų veikla: per Generalines asamblėjas visų regionų atstovės pristato savo darbo ataskaitas per praėjusius ketverius metus. Ypač reikšmingas ir informatyvus buvo Pasaulinės moterų tarybos prezidentės Cosimos Schenk pranešimas apie moterų padėtį ir problemas visuose kontinentuose, asamblėjoje priimtos rezoliucijos. Be to, visi nuveikti darbai ir problemos atsispindi specialiame šio forumo leidinyje. Beje, iš Europos postkomunistinių šalių į Pasaulinę moterų tarybą yra priimtos tik Ukraina, Rusija, Makedonija ir Lietuva. Taigi atstovaujame viso savo regiono moteris.
-Tokie renginiai – margo mūsų planetos gyvenimo atspindys. Sakykite, ar, klausantis kolegių apie jų gyvenimą, ima „baltas pavydas“ ar džiaugsmas, kad gyvename civilizuotai ir demokratiškai?
-Greičiau nuostaba ir pasibaisėjimas, kad dabar, XXI amžiuje, moterims tenka susidurti su tokiais dalykais, kurie ne tik pamina jų teises ir žmogiškąjį orumą, bet ir apskritai sveiku protu neįsivaizduojami. Kai kurių Afrikos šalių atstovės pasakojo, kaip šeimos, nebegalėdamos prasimaitinti, savo trejų-ketverių metukų mergaites parduoda į tikrą vergiją vandenyno pakrančių žvejams. Šie, jas paauginę, seksualiai išnaudoja, o kuriai pastojus, išvaro iš namų arba ... paskandina vandenyne.
Arba visiems žinomi barbariški mergaičių lytinių organų apipjaustymo atvejai. Pasirodo, šis kūną žalojantis paprotys paplitęs ne tik musulmoniškuose kraštuose – ir į Paryžių ar Londoną persikėlę gyventi kai kurie emigrantai jį praktikuoja.
Aš jau nekalbu apie moterų ir vaikų padėtį tose šalyse, kur vyksta karai, ginkluoti politinių grupuočių susirėmimai ir nesibaigiantys perversmai. Nugalėtojai laiko savo garbe išprievartauti nugalėtosios pusės moteris (o neretai ir vaikus). Kur jiems dingti nuo nesiliaujančio smurto ir žudynių?
Klausydamosi pranešimų, su kolege džiaugėmės – vis dėlto geroj šaly gyvename, nepaisant jos materialinių sunkumų ir socialinių problemų.
-Apie jas ir prabilote iš tribūnos?
- Kalbėjau apie Lietuvos moteris jų gyvenimą, jų problemas: pažeidinėjamas jų teises, smurtą šeimoje, sunkią integraciją į darbo rinką ( ypač po nėštumo ir gimdymo atostogų), itin nelengvą finansinę padėtį motinų, vienų auginančių vaikus. Lyčių lygybės įstatymai pas mus geri, turime lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, taigi, formaliai žiūrint, viskas idealu, deja, realiame gyvenime dažnai būna kitaip. Mūsų moterų atlyginimai vis dar tebėra mažesni negu vyrų, ir, priimant į darbą, pirmenybė teikiama stipriosios lyties atstovams. Ypač sunkiai sekasi įsidarbinti turinčioms mažamečių vaikų ir vyresnio amžiaus moterims. Pastarosios neretai ne tik diskriminuojamos, bet ir žeminamos. Iki šiol iš atminties man vis neišdyla pokalbis, kurio metu kalba užėjo apie vieną septyniasdešimtmetę moterį – labai protingą ir aktyvią. Pokalbyje dalyvavęs jaunas vyriškis metė pašaipią repliką: „Ką, septyniasdešimtmetė? Ir ko gi iš jos galima tikėtis?“ Tuo tarpu visiems atrodo normalu, kad aukštus valdžios postus užima tokio paties ir žymiai vyresnio amžiaus vyrai.
Aišku, moterų diskriminacijos dėl amžiaus pasitaiko ir kitose šalyse. Viską lemia konkrečioje visuomenėje susiklosčiusi kultūrinė – politinė situacija. Geriausia šiuo atžvilgiu padėtis yra Skandinavijoje. Jų avialinijų lėktuvuose išvysi vyresnio amžiaus stiuardesių. Ten svarbiausia – kad moterys gerai atliktų darbą.
-Tarptautiniame moterų judėjime dalyvaujate jau daugiau kaip 20 metų. Per tą laiką užsimezgė daug tarptautinių ryšių, nemaža darbų nuveikta, įgyvendinant bendrus planus. Kokius sumanymus puoselėjate artimiausiam kelerių metų laikotarpiui?
-Išties, mūsų darbe ( kaip, beje, ir visur ) labai daug ką lemia asmeniniai kontaktai. Dalyvavimas Pasaulinėje asamblėjoje – puiki proga sutvirtinti esamus ryšius ir užmegzti naujus. Būdamos Seule, su Pietų Korėjos moterų vadybos ir derybų instituto direktore Jun Hui Joo ir su Mongolijos piliečių aljanso centro direktore Zanaa Jurmed nusprendėme sukurti bendrą projektą, skirtą moterų-lyderių ugdymui. Tai – labai rimtas užmojis, kurį, tikiuosi, mums pavyks įgyvendinti. Juk patirties jau esama: labai glaudūs ryšiai, pavyzdžiui, mus sieja su Vokietijos ir Danijos moterų organizacijomis. Dvidešimt moterų iš įvairių Lietuvos kaimų buvo pakviestos į Vokietiją ir Daniją susipažinti su šių šalių provincijose gyvenančių moterų darbu, verslais, kultūrine aplinka. Su britėmis organizavome Lietuvoje vykusius kursus moterims-aktyvistėms, savo patyrimu dalijosi į juos atvykusi Didžiosios Britanijos parlamento Lordų rūmų deputatė, baronienė Janet Fookes. Apskritai visos gražios idėjos gimsta tarpusavyje bendraujant. Būdamos Seule, daug įdomaus sužinojome iš tailandietės Chularat Israngkool Na Ayutthaya, Pasaulinėje moterų taryboje atsakingos už socialinius klausimus, su Olandijos, Kolumbijos, Indijos moterų draugijų atstovėmis. Malonu yra išgirsti, kad daugelyje pasaulio šalių moterų organizacijos yra stipriai remiamos stambių pramonės kompanijų, kitų verslo struktūrų. Mes, deja, tuo negalime pasigirti – mūsų šalyje nėra nei susiklosčiusių rėmimo, nei savanorystės tradicijų. Taigi ir tenka rėmimo ieškoti „tarptautiniuose vandenyse“. Paprastai visus domina rezultatas, o kokiomis lėšomis jį įgyvendini – tavo paties reikalas...
- Jeigu jau užsiminėme apie darbo rezultatus, tai ne vieno Lietuvos moterų draugijos įgyvendinamo projekto populiarumas tiesiog stulbina. Pavyzdžiui, kad ir ką tik baigto įgyvendinti paskutiniojo. Drauge su Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sveikatos komitetu surengėte konferencijų ciklą, svarsčiusį emocinių ir elgesio sutrikimų turinčio jaunimo problemas, ir merijos salė kelis mėnesius sunkiai sutalpindavo norinčius dalyvauti žmones. Argi tai ne akivaizdus jūsų darbo įvertinimas?
-Išties, tokios norinčiųjų dalyvauti gausos tikrai nesitikėjome. Ką parodė toks faktas? Ogi tai, kad mūsų vaikų ir jaunimo psichinė būklė ir neretai visas priimtas normas peržengiantis jų elgesys tampa labai rimta problema. Visuomenė dėl to labai sunerimusi, su vaikais ir jaunimu dirbantys žmonės labai nori gauti profesionalų – psichologų, psichiatrų, medikų – patarimų, kaip įveikti sunkumus.
-Daugelis šios konferencijos dalyvių pareiškė pageidavimą, kad projektas ir toliau būtų tęsiamas. Ar turėsite tokią galimybę?
-Jei tik atsirastų materialinė galimybė – mielai. Bet viskam reikalingos lėšos – ir lektoriams apmokėti, ir organizacinėms išlaidoms...
-Grįžkime prie Seulo temos. Be tradicinių, „amžinų kaip pasaulis“ moterų problemų aptarimo, į dabartinę dienotvarkę turbūt buvo įtrauktos ir naujos aktualijos?
-Be abejo. Pavyzdžiui, gvildenta kiek netradicinė tema – prostitucija. Mat laisvo elgesio moterų profesinės sąjungos kreipėsi į Generalinę asamblėją pageidaudamos, kad ši padėtų įteisinti prostituciją kaip profesiją. Forumo dalyvės kategoriškai pareiškė, kad to niekada nebuvo ir nebus. Tai – jau moralinio pobūdžio reikalas.
Forumo metu buvo labai juntamas susirūpinimas dėl to, kad daugelio išsivysčiusių šalių visuomenės sparčiai sensta. Visur ryškiai pastebimos jaunimo negatyvios nuostatos dėl šeimos kūrimo. Jauni žmonės nori gyventi sau, nesusisaistę oficialiais atsakomybės už kitą žmogų saitais, o liūdniausia – civilizuotose šalyse kas penktas jaunas žmogus neplanuoja kurti šeimos. Žinoma, trūkstamą terpę užima iš skurdesnių šalių atkeliavusi darbo jėga, bet jos buvimas vėlgi kelia gausybę problemų – kultūrinių, religinių, socialinių.
Per šią asamblėją apie migraciją kalbėta labai plačiai. Ypač apie vaikų padėtį atvykėlių šeimose. Nepilnamečiai dažnai paliekami be priežiūros, nes tėvai sunkiai dirba ir negali jais tinkamai pasirūpinti. Tai – potencialios pedofilų ir narkotikų platintojų aukos.
Itin plačių diskusijų susilaukė klimato kaitos tema. Pasisakė moterys, jau kasdien juntančios jos padarinius. Mums, oro permainų pasekmes patiriančioms dar labai menkai, palyginus su kitų regionų gyventojais, sunku įsivaizduoti, kokias kančias sukelia gamtos kataklizmai. Dėl sausros išdžiūvę šuliniai, vandens stygius, sunykęs derlius juk badu grasina. Potvyniai, taifūnai, žemės drebėjimai, smėlio audros – tiesioginė grėsmė gyvybei! Ir tokiomis sąlygomis tenka tvarkyti buitį, leisti į mokyklą vaikus, rūpintis senyvo amžiaus tėvais. Tikras Damoklo kardas!
-Ar intensyvi darbinė programa paliko jums nors kiek laiko susipažinti su šalimi?
-O taip, mums buvo sudaryta puiki pažintinė-kultūrinė programa:ekskursija po Seulą, korėjiečių nacionalinės muzikos vakarai, vizitas į pasaulinio garso „Samsungo“ gamyklą susipažinti su naujausiais jos gaminiais, apsilankymas Korėjos kulinarijos institute... Pastarajame ne tik susipažinome su jų tautinės virtuvės ypatumais, bet ir pasimokėme pagaminti tikrų korėjietiškų patiekalų. Puikų įspūdį paliko pats Seulas – labai žalias, su daugybe sodelių, panašių į japoniškus, tiltelių, kriokliukų. Gatvėse – ideali švara, jokios šiukšlytės, beje, net ir šiukšliadėžių neteko regėti.
Užsukus į Korėjos nacionalinį muziejų nustebino gausybė vaikų. Ir ne mokyklinio amžiaus, o darželinukų. Ko gero, į jų ugdymo programas įtrauktas muziejų lankymas, nes jautėsi, kad muziejaus aplinka jiems – ne naujiena, kad jie žino, kaip čia elgtis. Darželinukai smalsiai apžiūrinėjo eksponatus, juos fotografavo miniatiūriniais fotoaparatėliais. Viskas čia modernizuota, visagalė technika leidžia visapusiškai susipažinti su dominančiu objektu. Beje, žinote, kas man paliko didžiausią įspūdį „Samsungo“ gamykloje? Ogi mokyklinės lentos! Užtenka paspausti mygtuką, ir ant jų sužibusiame ekrane išdygsta tai pasaulio žemėlapis, tai didžiuliai griaučiai, tai Egipto piramidžių atvaizdas... Ką ir besakyti – šalis, kuri šitiek investuoja į jaunosios kartos ugdymą, turi gražią ateitį!
Atgal
