VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
09 28. Tarp gyvenimo ir mirties...
Birutė Silevičienė
Kartą močiutė išėjo pas kaimynus Trečiokus. Trečioko motina buvo sena ir ligota. Ji prašė parvežti iš Traupio kunigą prieš mirtį, kad galėtų apvaliusi sąžinę iškeliauti į Amžinybę.
Daug giminių ir kaimiečių buvo atėję atsisveikinti su senole.
Kiekvienas doras žmogus laikė pagarba aplankyti mirštantį ir atsiprašyti, jei gyvenime buvo įžeidę ar susipykę. Taip mirties valandą lengviau užgesdavo išeinantysis iš gyvenimo.
Mano močiutei kažkas ir susirinkusiųjų žmonių pasakė:
- Pas jus ateis „svečiai“, „nušluos nuo žemės paviršiaus“. Nenakvokite namuose, slėpkitės. Girdėjome, kai girti kalbėjo.
Močiutė išskuba į namus...
Sėdžiu prie ugnelės. Mamytė verda vakarienę, „tėvas“ šeria gyvulius, neša vandenį ir malkas į trobą.
Mano akys nuklysta į langą. Lauke jau tamsu. Kambaryje dega žibalinė lempa. Aš šildausi prie ugnelės ir žvelgiu vėl į langą. Pergyvenu, kad bus tamsu močiutei pareiti į namus. Norėčiau, kad ji pas Trečiokus neužsibūtų. Taip besvajodama pamatau nepažįstamo vyriškio siluetą, kuris žiūrėjo į vidų, tyliai pasakiau mamytei:
- Kažkas stovi už lango ir žiūri į mus.
- Tai „tėvas“! – nuramina mane, bet pati nedrįsta pasižiūrėti.
Į kambarį sueina rusiškai kalbantieji kareiviai ir vyresnieji.
Mamytė rusiškai kalbėti nemokėjo, tik žinojo kelis žodžius (duona, arbata, kava, vanduo).
Iš tvarto parėjo „tėvas“, grįžo sunerimusi ir močiutė. Ji labai gerai mokėjo rusų kalbą, nes teko gyventi ir dirbti Leningrade. Todėl „tėvui“ ir mamytei tai buvo išsigelbėjimas nuo „svečių“ klausimų.
Močiutei buvo įsakyta išvirti arbatos su žolelėmis ir duoti lašinių. O kai įsidrąsino, tai tarė:
- Gal samagono duosit? Sušalome bevaikščiodami po mišką ir ieškodami „banditų“.
- Ne, vyrai, mes samagono neturime, - atsakė močiutė.
- O „banditams“ tai turite, a? – paklausė akylai stebėdamas močiutę.
- Mes nežinome, kas yra „banditai“, o kas kitokie, - aiškino močiutė.
- Dar išvirkite arbatos, - paprašė močiutės. Močiutė dar išvirė arbatos ir jie gėrė kaip nepasotinamai drambliai.
Kai jau įkaito, pradėjo dėti ant stalo portsigarus, kuriuos mano antrasis „tėvas“ darė ir taisė partizanams. Nuotraukų pluoštą taip pat išdėliojo prieš „tėvą“. Tai buvo partizanų nuotraukos, kurias jis savo fotoaparatu fotografavo.
- Tai ar pažįsti tuos daiktus ir nuotraukas? – klausė „tėvo“.
- Nežinau, - atsakė jis.
- Mes viską žinome, tai tavo darbas! Prisipažink! – rėkė įraudęs kariškis. – Jūs remiate tuos „banditus“.
Močiutė dar pasiūlo „sveteliams“ arbatos, kad atstotų nuo žento. Šie vėl geria arbatą, dar duoda lašinių ir svogūnų, kad tik paliktų ramybėje mus.
Stebėjau piktus ir ginkluotus vyrus, labai gailėjau „tėvo“, močiutės ir Mamytės.
Močiutė sukiojosi aplink stalą ir pečių, o vėliau priėjo prie laikrodžio ir timptelėjo svarelį, laikrodis sustojo. Ji stovėjo ir žiūrėjo į laikrodį, o vėliau paklausė:
- Sakykite, kiek dabar valandų? – mano laikrodis sustojo, o anūkėlę reikia guldyti miegoti, rytoj pavėluos į mokyklą. Gyvulius reikia anksti šerti, valgyti virti. Jau senatvė – nebespėju, - pertraukė įsirėkusį stribą ar kariškį.
Jie man visi buvo vienodi, tik vienas mokėjo netaisyklingai išlementi lietuviškus žodžius.
Argi nepaklausyti „vaišingos“ šeimininkės ir nepažiūrėti laikrodžio, būtų nepadoru.
Jie apžiūri laikrodį, pasidomi jo istorija ir kimba į darbą.
Kol apžiūrėjo, apkalbėjo ir taisė laikrodį, praėjo ilgas laiko tarpas.
Lauke pasigirsta įspėjamieji šūviai, mūsų langai iš lauko pusės uždaryti langinėmis.
Kambaryje nerimas. Išsigandusi močiutė, Mamytė, „tėvas“.
Aš imu virpėti iš baimės, mes galime būti sušaudyti ir nebus kam mūsų palaidoti.
Mūsų Rainė nušoka nuo kaimiško pečiaus ir prisiglaudžia prie manęs. Imu ją glostyti, o ašaros rieda mano veidu. Dabar bijau šauktis močiutės, bijau ginkluotų vyrų, o tik laukiu, kas bus toliau.
Į kambarį įbėga kareivis ir sako:
- Ar namuose sugrįžę yra visi?
- Taip, visi! –drąsiai atsako močiutė.
- Gal giminių turite, kurie galėtų ateiti? – pasitikslino kareivis.
- Ne, tokiu vėliu rudens metu giminės nevažiuoja, o sūnūs Sibire – patys žinote, - drąsiai rėžia močiutė.
Kareivis išbėgo į lauką. Mūsų namas ir kiti pastatai buvo apsupti „nekviestų“ svečių.
Mamytė buvo nėščia. Todėl tokie pergyvenimai jai kėlė siaubą, nerimą ir kančias.
Pasigirdo lauke šūvis po šūvio. Močiutė išsitraukė šv. Agotos duonelės ir man įspraudė į rankytes:
- Laikyk, vaikeli, laikyk, kad mūsų namelių nesudegintų, neatimtų gyvenimo tie „nevidonai“, tie „kraugeriai“. Kaip juos šventa žemelė nešioja! – pasako močiutė.
Laikau tą brangenybę rankelėse ir virpu virpu iš baimės, apkabinusi Rainiukę. O jos kūnelis šiltas, bet akytės išsigandusios: tai žiūri į mane, tai į močiutę. Ji bijo nueiti prie stalo, bijo tų svetimų ginkluotų vyrų.
Į kambarį įėjo kariškis ir vėl kibo prie „tėvo“. Dėjo naujus įkalčius ant stalo ir rėkė:
- Tai gal išsiginti nori, kad tie daiktai nėra tau pažįstami, gal netaisei „banditams“ pistolietų?
„Tėvas“ sėdėjo ir tylėjo. Šautuvo buože šėrė jam į nugarą, kumščiu trenkė į veidą ir šaukė:
- Prisipažink! „Banditų išpera“ ! Prisipažink! Arba atsidursi Sibire su baltomis meškomis! „Tėvas“ laikėsi didvyriškai, tylėjo, o tai siutino dar labiau kariškį. Jis lenkė „tėvo“ veidą prie įkalčių, daužė sugriebęs už plaukų jo veidą į stalą ir šaukė:
- Uostyk uostyk, gal atsiminsi, kam taisei, kam darei, sakyk sakyk greičiau pavardes!
- Aš nieko nežinau, o meluoti nemoku, - atsakė „tėvas“.
- Tada renkis ir einame į lauką, pažiūrėsim, ar neprisiminsi, - ragino kariškis.
- Ir tu eisi į kiemą! – pasakė mamytei.
- Pažiūrėsim, kaip grįš atmintis! – rėkė visa gerkle tas pats vyras.
Tą naktį, kai girdėjome šaudant, nušovė partizaną rusų kareiviai. Jį nušovė mūsų žemėje, netoli mūsų namų. Mes nežinojome, kodėl jis ėjo pas mus, o gal ėjo į žvalgybą ar nešė taisyti ką nors „tėvui“. Ar ėjo „atkeršyti“, nes prisigėrusiems „ir jūra iki kelių“, jei močiutę pas Trečiokus perspėjo žmonės.
Prie mūsų durų gulėjo nušautas partizanas. Jį atitempė kareiviai atpažinimui.
Mamytė ir „tėvas“, išstumti pro duris, stovėjo ir žiūrėjo į nušautąjį, bet išsigynė, kad mato pirmą kartą.
Mamytei pasidarė bloga ir, ją įvedę į kambarį, pasodino ant lovos.
O kai įvedė „tėvą“, pasakė, žiūrėdami į Mamytę:
- Reikėjo sakyt, kad blogą širdį turi, niekas nebūtų vedę atpažint „bandito“.
- Ji nėščia, laukiasi kūdikio, ar galima šitaip elgtis su moterimi? – paklausė ir paaiškino močiutė.
- Na, tai sakai, kad „bandito“ nepažįsti, daiktų, kuriuos jiems darei, taisei – nepažįsti? – vėl tardė „tėvą“.
Kai „tėvo“ išseko kantrybė, jis pasakė:
- Iš kur man žinoti, kieno tie daiktai, jei kas paprašytų pataisyti, kodėl nepataisius? Jūs taip pat pataisėte mano uošvei laikrodį, - pasakė „tėvas“.
- Tai ar seniai buvo užėję partizanai, kur jie laikosi, kur susirenka, gal žinai jų bunkerius ir pats teiki žinias? – bandė kvosti „tėvą“.
- Sakau, kad nieko nežinau ir man nesvarbu, kur kas eina ar važiuoja ir kokiu reikalu užeina, - pasakė „tėvas“.
- Tai, motin, kinkyk arklį ir mus pametėsi iki Raguvos, - įsakė kariškis, rinkdamas įkalčius nuo stalo ir dėdamas į kuprinę.
Kai Bėriukas buvo pakinkytas, kareiviai į roges įmetė partizano kūną, o patys įsitaisė rogėse šalia močiutės, kuri laikė rankose vadeles ir ragino arkliuką. Ji taip norėjo visus šalia esančius tomis vadelėmis išvanoti, išmėtyti iš vežimo į Nevėžio upę. Ji nekentė ir nemėgo „raudonojo slibino“ rodomos galios. Kelyje močiutė meldėsi ir tylėjo, kol pasiekė Raguvos miestelį.
Vienas kariškis močiutei nurodė sustoti prie bažnyčios ir įsakė kareiviams išmesti ten partizano kūną.
Močiutė grįžo į namus. Mes nemiegojome, laukėme ryto. Nedrįsome net kalbėtis, atrodė, kad visi kampai pilni „svetelių“, seka mūsų kvėpavimą ir gaudo kiekvieną žodį. Taip mes buvome įbauginti.
Močiutė dėjo „tėvui“ ant veido kompresus, nes nuo stiprios kariškio rankos jis mėlynavo ir buvo sutinęs.
Atgal
