VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
10.23. Išlaisvinta vergovė, pavergta laisvė. Pažeminimų ir pažemintųjų istorijos: Juodaodis (Negras) (4)
Jonas A.Patriubavičius
Kotryna Minkevičiūtė
JAV politinė klasė ilgą laiką primetė Juodaodžiams socialinį rasizmą. Slėpdami savo kėslus, sakė, kad Juodaodžiai ne tokie kaip baltieji, jie prastesni, tai juos galima išnaudoti ir diskriminuoti. Brač, jie patys kalti. Taip socialinis rasizmas buvo pakeistas biologiniu. Štai kokia priedangos operacija
Rasizmas kaip ideologija
Vergijos vietą, ją panaikinus, užėmė rasizmas. Tai buvo savotiškas vergijos revanšas. Rasizmas tapo ideologija, kuri visam šimtmečiui įsitvirtino Amerikos, JAV visuomeniniame gyvenime. Beje, ir buityje.
Po išlaisvinimo iš vergijos Negrams buvo paskirtas juodas likimas: galėjo dirbti žemės ūkyje, daugiausia kaip baudžiauninkai, būti tarnais buvusių vergvaldžių namuose, o pramonėje ir servise – dirbti nešvariausius mažiausiai apmokamus darbus. Perspektyvos tvarkyti savo gyvenimą kaip nori, jiems nesuteikė, visus išteklius užgrobė baltieji. Vadinasi, Negrai tebebuvo nelaisvi, kad ir formaliai išlaisvinti. Tuo atžvilgiu Negrai buvo laimingesni anksčiau, kai dar buvo vergais – turėjo svajonę, kad kada nors išsilaisvins. Formalus išsilaisvinimas jiems laisvės nepridėjo, tik sukėlė naujus iššūkius ir košmarus. Ir savižudybes.
Košmarų litaniją galima tęsti kiek nori.
Negrų ir baltųjų santykius reguliavo etiketo normos, vėliau susistemintos diskriminacijai, ne ką besiskiriančiai nuo vergijos, pateisinti ir reguliuoti. Baltųjų arogancija išsigimė į institucinį rasizmą. Iš formaliai laisvųjų Negrų buvo reikalaujama besąlygiško nusižeminimo ir paklusnumo. Seksualiniai santykiai tarp baltosios moters ir Negro buvo laikomi baltosios rasės teršimu ir visaip smerkiami. O jeigu baltasis užsimanydavo, panaudodamas prievartą, ištėkšti (rus. „razriadit“) savo instinktus su Negre, tai buvo gerai, nesmerkiama.
Negrams oraus gyvenimo viltis nešvietė: žodžiu nei gestu parodęs nepasitenkinimą, susilaukdavo represijų – iki linčo teismo. Palaikant smurto, neteisminio susidorojimo atmosferą, buvo siekiama įbauginti Negrus, kad žinotų savo vietą ir joje tūnotų. Negras, parodęs nepagarbą baltajam ar reikalavęs žmogaus teisių, rizikavo savo gyvybe. Teisiamas už nusikaltimą prieš baltąjį, galėjo būti baltosios minios ištemptas iš teismo salės, apipilamas degutu, išvoliojamas vištų plunksnose, čaižomas beisbolo lazdomis ir nulinčiuojamas – be jokio šanso, kad kiti Negrai atskubės jį išvaduoti. Negrų bendruomenės žinojo, kad bet kada, kilus kad ir nekruvinam incidentui, baltųjų minia, kartais girta, kai kada sąmoningai blaivi, gali įsiveržti į jų namus, nusiaubti, užmušti, padegti ir kad beviltiška kam nors skųstis: įsiverš dar didesnė minia ir nulinčiuos. Ir taip tęsėsi dešimtmečiais, štai ką rašė po karo metu (1944 m); „Bet koks baltasis gali suduoti ar primušti Negrą, vogti arba naikinti jo turtą, apgauti ar nesilaikyti sutarties, o ir nužudyti beveik nebijodamas, kad susilauks teisminio persekiojimo“ .Myrdal.
Negrams buvo paskirtas juodas likimas
Taip buvo įgyvendinama rasinė baltųjų viršenybės doktrina: negrai esą žemesnės rasės, kuri yra negabi, netinkama mokslams, nesugeba morališkai tobulėti, todėl juos mokslinti beprasmiška, veltui švaistomi doleriai. Prižiūrimi baltųjų, Negrai, girdi, gali užimti tik tokią vietą visuomenėje, kuri lieka nuo baltųjų.
Negrai nesipriešino tokiai sistemai, pasidavė, pasirinko bėgimo taktiką. (Ar ne tokią taktiką pasirinko ir Lietuviai, masiškai bėgantys nuo laisvės Lietuvoje). Devintajame devynioliktojo amžiaus dešimtmetyje atsirado vieta kur bėgti: Šiaurės valstijos, kuriose įsibėgėjo industrializacija ir urbanizacija. Pietuose taip pat augo miestai, bet Negrų diskriminacija ir segregacija nesumažėjo, čia vergijos nostalgija dar neišnyko.
Po Pirmojo pasaulinio karo (1919 m.) kilo vadinamasis garveizmo sąjūdis „Atgal į Afriką“, kurio modelis buvo sionizmas. Sąjūdžio vadas Marcus Garvey buvo, kaip čia pasakius Negrų nacionalistas. Pasidarė labai populiarus, buvo nusistatęs prieš Negrų integraciją į visuomenę. Tačiau dominuojančios klasės, suinteresuotos išnaudoti Negrus kaip beteisę darbo jėgą ir patrankų mėsą, sugebėjo šį sąjūdį neutralizuoti. 1925 m. lyderį pasodino į kalėjimą. Liko tik tradicija atsisakyti su vergija susijusio žodžio „Negras“. Negrai ėmė save ėmė suvokti kaip juodaodžius ir tuo labai didžiavosi.
Iki 1929 metų krizės į Šiaurę suplūdo daug Negrų. Jie sudarė didelę nekvalifikuotos darbo jėgos dalį: dirbo kasyklose, plieno liejyklose, skerdyklose (kaip ir imigrantai iš buržuazinės Lietuvos), statybose, kiek mažiau – prie konvejerių.
Juodaodžiams tekdavo dirbti purviniausius darbus
Pramonė jau negalėjo be Negrų apsieiti. Verslininkai trynė rankas: Pietų segregacijos ir diskriminacijos traumuoti Negrai buvo nereiklūs: nesiveržė į profsąjungas, jiems buvo galima mažiau mokėti, dėl to jie neprotestavo ir net nestojo į komunistų partiją, nors SSRS agentai viliojo ir tikėjosi. Tuo laikotarpiu Negrams buvo būdingas eskapizmas (angl. „escape“ – pabėgti), kompensacinis elgesys, pasireiškiantis bėgimu nuo savęs (į narkotikus, alkoholizmą, pedofiliją ir kitus seksualinius iškrypimus, nusikaltimus) ir nuo tikrovės („yra kaip yra“, gerai, kad dar nėra karo) .
Čia įdomi proga pažymėti, kad Lietuvių, kai buvo prispausti kolonizatorių ir okupantų, eskapizmas pasireiškė masiniu stojimu į komunistų partiją, to pasekmės dar ir dabar akivaizdžios (analitikai vis dedasi nesuprantą, kad tai pagrindinė priežastis, dėl kurios Lietuva beviltiškai atsilieka nuo Estijos). Šiuo atveju Negrai parodė didesnį atsparumą demoralizuojančiam dominuojančiųjų spaudimui negu Lietuviai. Tuo palyginimu paneigtas mitas apie Negrų, kaip žemesnės rasės, polinkį į amoralumą ir nesugebėjimą savęs tobulinti, susivokti aplinkoje.
Įsitaisę į darbus, Negrai turėjo kažkur gyventi. Atsirado taip vadinamos juodosios juostos, kur lūšnose kūrėsi vien tik Negrai. Tai buvo savotiški getai (kuriuos baltieji šnairuodami aplenkdavo): su savo nusikaltimais, skurdu, narkotikais, ankštais būstais dėl gyventojų pertekliaus, nešvara gatvėse ir kiemuose, antisanitarinėmis sąlygomis, infekcijomis. Plūstant vis naujiems imigrantams iš Pietų valstijų, šie getai buvo potencialūs rasinių maištų židiniai.
Prakutę Negrai, jų besiformuojančios vidurinės klasės atstovai, veržėsi į baltųjų priemiesčius. Šie visaip priešinosi, būstų savininkai atsisakydavo nuomoti butus Negrams. Šiems rodant sąskaitas, kad turi pinigų, ir ryžtą įgyvendinti Konstitucines pataisas (13-tą ir 14-tą) , būdavo pasitelkiamas smurtas, Ku –Kluks-Klanas ir rasistiškai nusiteikusi biurokratija, tarp jų ir teisėjai. Vyko tikras karas dėl gyvenamosios aplinkos desegregacijos.
Negrų padėtis, kai jie pajuto, kad reikalingai pramonei, pasikeitė. Prasidėjo tikras šaltasis karas tarp baltųjų ir juodaodžių. Atsirado taip vadinamoji rasinė sąmonė: baltieji nekentė juodaodžių, juodaodžiai – baltųjų. Tai buvo priešingos ideologijos skirtingoms interesų konflikto pusėms aptarnauti. Kaip žinoma, ideologinė kova būna ar tik ne aršesnė už fizinę, kovotojai nenusileidžia iki galutinės pergalės ar galutinio pralaimėjimo. Atrodė, kad Negrai ir baltieji negali gyventi vienoje vietoje.
Prieita iki to, kad vėl pradėta svarstyti idėja grąžinti Negrus į Afriką. Tokia idėja buvo mėginta įgyvendinti devynioliktojo amžiaus antrajame dešimtmetyje. Tada buvo nupirkti žemės plotai Liberijoje, procesas prasidėjo, bet didelio pagreičio Afrikos kolonizacija neįgavo. Aboliucionistai, tarp jų garsiausias Frederick Douglass, kėlė organizuotos kovos už lygybės su baltaisiais idėją, už Negrų integraciją į ekonomiką ir ekonominį savarankiškumą. Ir tikrai: atsirado neplonas sluoksnis juodaodžių, kurie jau turėjo nuosavybę, t.y. buvo laisvi, galėjo tvarkyti savo ateitį. Pamažu, vienas po kito griuvo ekonominiai, politiniai, rasiniai barjerai, kurie buvo užtvėrę kelius į savarankišką, nepriklausomą nuo baltųjų ekonominį aktyvumą. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Negrų darbininkai, dirbę didelėse gamyklose, jau galėjo prisijungti prie Pramonės organizacijų kongreso, kuris iškovojo teisę į vienodą su baltaisiais algą. Tai buvo didelis žingsnis į tikrąją laisvę. Išnaudotojams buržujams nepavyko skaldyti darbininkų judėjimo pagal rasinį požymį.
Matydami naujus varžovus ekonomikoje, nesnaudė ir baltieji. Jų rasistinės sąmonė buvo tokia kieta, kad atrodė nepramušama. Tai matė kitas Negrų veikėjas Booker T.Washington Jis ragino Negrus susitaikyti su baltaisiais ir tenkintis tuo gėriu, ką pasiseks iš jų išplėšti. Buvo ir radikalesnių lyderių, kurie smerkė nuolaidas rasistams. Tačiau ir vieni, ir kiti buvo tikri lyderiai: jie iš tikrųjų norėjo pakeisti Negrų gyvenimo vektorių (to nepasakysi apie pokomunistinio pasaulio lyderius).
Kai kuriose Pietų Valstijose Negrai sudarė daugumą. 1919 m. įsikūrusi Komunistų partija iškėlė separatistinę atskiros negrų respublikos idėją. Bet Negrai jos nepalaikė ir į partiją nestojo. Tai irgi atvėrė kai kurių baltųjų rasistų akis ir jie pamatė, kad Negrai ne tokie jau antrarūšiai, susigaudo, kad Komunistų partija buvo Rusijos akys, ausys ir ranka.
Atgal
